Ištvermingiausi bėga daugiau nei 7 kilometrus aplink Zelvos ežerą, vaikai, senjorai ir visiškai nematantys dalyviai įveikia 3 kilometrų nuotolį. Kiekvienas bėga pagal savo jėgas ir galimybes, o tie, kam neleidžia sveikata ar amžius, trasą tiesiog lengvai praeina. Svarbiausia, kad, peržengęs starto liniją, pasiektum finišą.
Šiais metais Zelvos krosas sukvietė ne tik regėjimo negalią turinčius bėgimo entuziastus, bet ir tikrus šios sporto šakos profesionalus ar bent jau labai rimtai į juos pretenduojančius.
Dalyvauja vis daugiau neregių
Zelvos krosas vyksta tuojau pat po Vilniaus maratono, o jame kasmet dalyvauja vis daugiau neregių ir silpnaregių. Šiais metais šeši aklieji ir silpnaregiai šiame maratone bėgo pusmaratonį, viena dalyvė – 10 kilometrų, dar keli jaunesni sportininkai – po 5 kilometrus. Tai, ką galėjome įsivaizduoti tik drąsiausiose svajonėse, tampa gyvenimo realybe.
Viena iš Zelvos kroso favoričių neabejotinai buvo bėgikė Aušra Garunkšnytė. Pavasarį vykusiame Londono maratone ji iškovojo trečiąją vietą ir jau užsitikrino kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes. „Prieš bėgimą kėliau sau tikslą patekti į stipriausių bėgikių dešimtuką. Atbėgau septinta. Rezultatas nėra aukštas, bet treniruotė buvo gera“, – įspūdžiais dalijosi Aušra. Kodėl Londone nubėgusi 40 kilometrų, Vilniuje sportininkė pasirinko bėgti keturis kartus trumpesnę distanciją? Atsakymas paprastas – todėl, kad šis bėgimas Aušrai iš tikrųjų buvusi tik smagi treniruotė. Dar šį rugsėjį sportininkės laukia Berlyno maratonas, kuriame ji bėgs visą šios rungties nuotolį.
Nors oficialiai dar nepatvirtinta, kad Aušra tikrai dalyvaus Tokijo paralimpinėse žaidynėse, bet ženklų, kad taip bus, daugiau nei pakanka. Vienas akivaizdžiausių – ateinančių metų pavasarį planuojama kelionė į Japoniją ir dalyvavimas priešolimpiniame „žvalgybiniame“ maratone.
Arnoldas Januškevičius Vilniuje bėgo pusę maratono distancijos – 21 kilometrą. Kaip ir Aušrai, jam šis bėgimas irgi buvo labiau treniruotė nei varžybos, kuriose sportininkas atiduoda visas jėgas. „Masiniuose bėgimuose labai patogu pasitikrinti savo sportinę formą, – sako Arnoldas. – Jauti varžybų skonį ir kartu gali mėgautis bėgimu.“
Prieš metus A. Januškevičius Frankfurte nubėgo pirmąjį savo maratoną, o po mėnesio, spalio 20 dieną, Amsterdame mėgins jį įveikti dar kartą. Pirmajam maratonui sportininkas ruošėsi savarankiškai, nes pats yra kūno kultūros specialistas, turi reikalingų žinių, antrajam – jau pasisamdė trenerį ir dirba pagal jo sudarytą programą. „Kai treniruojiesi savarankiškai, save šiek tiek pasaugai, – juokauja Arnoldas. – Nebėgi, kai blogas oras, kai esi pavargęs ar tiesiog labai tingi. Kai dirbi su treneriu pagal jo sudarytą programą, išsisukti neišeina. Dirbant su treneriu pradėjo gerėti rezultatai.“
Andrejui Konarevui Vilniaus maratonas buvo pirmasis. Kaip ir A. Januškevičius, jis įveikė pusę jo distancijos. Vaikinas neslepia – buvo sunku, bet pavasarį vėl ketina bėgti tokį patį nuotolį. Svajoja ir apie visą maratoną, tik supranta, kad dar stinga ištvermės ir patirties. Andrejus prisimena, kad bėgioti dar 2004 metais jį paskatino iš Atėnų paralimpinių žaidynių grįžęs silpnaregis maratono bėgikas ir kartu jo fizinio lavinimo mokytojas Linas Balsys. Pats L. Balsys Vilniuje irgi bėgo pusmaratonį su kitu neregiu Žygimantu Matusevičiumi. Žygimantui šis pusmaratonis irgi buvo pirmasis, bet tikrai ne paskutinis.
„Susigalvoju kokį nors tikslą ir bandau jį pasiekti, – pasakojo Ž. Matusevičius. – Šiais metais sugalvojau nubėgti pusmaratonį. Treniravausi visą vasarą, nubėgau apie 500 kilometrų, rezultatu esu patenkintas. Trasą įveikiau greičiau nei per pusantros valandos.“
Žygimantas Vytauto Didžiojo universitete studijuoja informacines technologijas, yra vienas pajėgiausių Lietuvos neregių plaukikų, o nuo šiol – ir ilgų distancijų bėgikų.
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Siūlo bėgti ir mėgautis
Marius Maželis yra vienas iš nedaugelio Lietuvos neregių ir silpnaregių, įveikusių visą Vilniaus maratoną. Tai įvyko prieš dvejus metus, 2017-aisiais, o šiais metais Marius bėgo pusmaratonį. „Vasara buvo pilna stovyklų, kelionių, įspūdžių, – pasakojo M. Maželis. – Rugpjūčio pradžioje grįžau iš Islandijos, nebuvo laiko ir galimybių pasirengti visam maratonui, teko rinktis perpus trumpesnį nuotolį.“
M. Maželis nėra profesionalus sportininkas, bet gyvena aktyviai, daug sportuoja. Dirba masažuotoju, neatmeta galimybės po metų ar dvejų dar kartą nubėgti visą maratoną. Jo palinkėjimas kitiems likimo draugams: „Jeigu turite galimybę, bėkite, nes tai tiesiog smagu!“
Kiekgi aklųjų ir silpnaregių dalyvavo šių metų Vilniaus maratone – 6, 7, 8? Atsakyti nelengva, nes tik atvykus į Zelvos krosą paaiškėjo, kad pusmaratonį prieš savaitę Vilniuje bėgo ir pasvalietis neregys Zigmantas Rimkus. Visiškai įmanoma, kad pasidomėjus paaiškėtų, jog bėgo ir daugiau regėjimo negalią turinčių žmonių. „Nežinau, ar tai buvo lietuvis, ar užsienietis, bet šalia manęs pusmaratonį taip pat bėgo dar vienas vyresnio amžiaus neregys“, – pasakojo M. Maželis. Ateina metas, kai skaičiuoti neregius, bėgančius pusę ar net visą maratoną, nebėra prasmės. Žmonės tiesiog bėga ir mėgaujasi tiek pačiu bėgimu, tiek bendryste, buvimu tarp bendraminčių.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
