Legendinis ilgų nuotolių bėgikas Kęstutis Orentas pirmą kartą prakalbo apie tai, kad 1964 m. buvo neįskaitytas jo pasiektas pasaulio rekordas. Kovo 15 dieną 75 metų jubiliejų šventęs vilnietis Kęstutis Orentas, kuris net 37 kartus gerino Lietuvos rekordus, puikiai prisimena bėgimą Kijeve per futbolo rungtynių pertrauką, kai žaidė SSRS čempionė vietos „Dinamo“ ekipa.
„Bėgant 5000 m distanciją, man, kaip visuomet, teko „zuikio“ vaidmuo – į priekį turėjau vesti olimpinį čempioną Piotrą Bolotnikovą. Tačiau nuotolio pabaigoje jis pavargo, atsiliko ir aš finišavau pirmas. SSRS rinktinės treneriai, tuo metu buvę treniruočių stovykloje, puolė mane sveikinti, nes chronometras rodė 13 min. 33,2 sek. rezultatą. Pasaulio rekordas, priklausęs rusui Vladimirui Kucui, buvo 13 min. 35 sek.. Per mikrofoną buvo paskelbta, jog pagerinau pasaulio rekordą, ir pilnutėlis stadionas man sukėlė didžiules ovacijas.
Tačiau teisėjai neskubėjo baigti savo darbo, jie ilgai kažką tarėsi. Po lenktynių buvo paskelbta, jog aš pasiekiau tokį patį 13 min. 35 sek. rezultatą kaip ir pasaulio rekordas ...“ – sako K. Orentas.
Skaudu?
Be galo. Treneriai visi šaipėsi, o man norėjosi kone verkti. Tiktai trumpam teko pabūti pasaulio rekordininku.
Ar dabar nors kiek pabėgioji?
Ne, skauda sąnarius, bėgioti negaliu. Man dar anksčiau buvo operuota Achilo sausgyslė, kuri neleido bėgti dar greičiau. Dar prieš penkerius metus pabėgiodavau, darydavau mankštas, o dabar bėgimą iškeičiau į irklavimą liaudiška valtimi.
Kovo viduryje tau sukako 75-eri, ar tikisi, kad jau tiek?
Kai žmonės primena, tai tikisi, o šiaip – sunkiai. Jaunystėje mano gyvenimas buvo labai intensyvus, o dabar ramus.
Visą laiką, kaip pats sakydavai, buvai gamtos vaikas. O kaip dabar bėga tavo dienos?
Irgi gamtoje. Prieš dvylika metų pardaviau sodybą Žydiškių kaime prie Trakų ir nusipirkau kitą, Molėtų rajone, netoli Labanoro girios, Paąžuolių kaime greta Mindūnų. Gyvenu labai gražioje gamtoje, o Vilniuje mažai būnu. Visiškai netoli, už 300 m yra ežeras.
Tačiau negaliu sakyti, kad turiu marias laiko. Su žmona auginame daržoves, bulves, yra šiltnamis. Mane konsultuoja kaimynai ir pagal jų receptus viską konservuoju. Galiu sakyti, kad esu maisto gaminimo profesionalas, tam turiu nemažą polinkį. Sodyboje gyvenu ir vasarą ir žiemą, o kai būna labai šalta atvažiuoju pasišildyti į Vilnių. Visada ypač laukiu rudens, kada prasideda grybų sezonas. Baravykų pernai beveik nebuvo, o voveraičių prisirinkau daug.
Dažnai žvejoju, skobiu medį. Dar vaikystėje ir jaunystėje bėgiodamas miškuose, pajūryje rinkdavau gamtos grožybes, įdomesnes šakas. Potraukį menui, fantazijai paveldėjau iš savo tėvuko, kuris buvo nagingas, iš medžio išskobdavo daug gražių klumpių.
Dabar žmonės su kokiu nors gumbu man atveža medžio, jiems šiek tiek pamoku, ir ką nors fantazuoju. Kuris darbas man nusibosta, jį parduodu. Surengiau keturias autorines parodas Vilniuje, Molėtuose, Labanore ir Mindūnų žvejybos muziejuje. Savo darbus dažniausiai dovanoju kitiems.
Tad iš ko gyveni?
Iš pensijos, o neseniai pagalbos ranką ištiesė Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, ir dabar tų pinigėlių sukrapštau kiek daugiau. Gyventi tapo daug lengviau, nes iš 800 Lt pensijos buvo nelengva išgyventi.
Dar dirba mano žmona LIudytė, tačiau gruodžio 1 d. jau išeis į pensiją. Didelis mano džiaugsmas – keturi anūkai: trys berniokai Andrius, Paulius ir Martynas, bei viena panelė Elzė. Vyriausiam jau 18-a, o jauniausiam – vos trys mėnesiai.
Gyveni netoli ežero, ar mėgsta žvejoti?
Žvejoti labai mėgstu, o dar labiau kasdien per vakarienę žuvį valgyti šviežią. Akys fosforu dar neblizga, bet jau netoli to. Žvejoti mane dar mažą išmokė tėvukas – gyvenome netoli upelio ir žuvį gaudydavome rankomis po kelmais. Tačiau kai į ranką įkando žiurkė, po kelmais jų daugiau nekišu.
Kiti žvejoja dėl malonumo, o man gaudyti žuvį – ir malonumas, ir noras skaniai pavalgyti. Žuvies man nereikia pirkti parduotuvėje. Gaudau tiek, kiek man reikia vakarienei. Stirnių ežere esu pagavęs 1 kg 600 g sveriantį ungurį. Tačiau mano rekordas - 7 unguriai, kurių kiekvienas svėrė daugiau kaip po 3 kg. Mėgstu ir vėžiauti, tačiau pas mus jų mažai.
Kas labiausiai liko atmintyje iš tavo sportavimo laikų?
Keista, tačiau prisimenu žiaurius dalykus, kurių niekam nepasakoju. Tarkime,1965 m. pasiekiau pasaulio uždarų patalpų rekordą, bėgant 5000 m distanciją (14:05,4), tačiau iki šiol net neturiu pažymėjimo, kurio niekas Maskvoje nesuranda. Rekordas pripažintas, tačiau jokio patvirtinančio dokumento neturiu.
Man dar ir šiandieną akyse treniruotės Vingio parke, šuoliavimas viena koja į Gedimino kalną. Rytais per pratybas kur nors Gagruose, Picundoje prie Juodosios jūros smėliu šuoliuodavome po 10 km, o po to dar laukdavo dvi treniruotės stadione.
Puikiai prisimenu ir savo pirmąsias primityvias pratybas. Kartą, bandydamas savo ištvermę ir grūdindamas valią, kelis kilometrus bėgau dulkėtu vieškeliu ir įsikibęs į važiuojančio sunkvežimio bortą.
Labai išgyvenau, kai mirė mano treneris Viktoras Barkalaja, su kuriuo susipažinau 1958 m. po vienų laimėtų jaunimo varžybų. Su treneriu draugavau iki pat jo mirties, visi kartu švęsdavome gimtadienius. Treneris iki savo įspūdingo 100 metų jubiliejaus pritrūko vos pusantrų metelių. Buvo be galo stiprus žmogus ir fiziškai, ir dvasiškai, ir morališkai.
Savo profesionalaus bėgiko karjerą buvau priverstas baigti 1965 m., kai rengiausi tarptautinėms varžyboms Bukarešte ir per vieną iš treniruočių man trūko Achilo sausgyslė. Toms varžyboms buvau ypač gerai pasirengęs ir tikėjausi pagerinti pasaulio rekordą.
Ar nesigaili, kad pasirinkai bėgiko karjerą?
Kaip čia pasakius. Mokykloje gerai mokiausi ir jaunystėje svajojau tapti chirurgu. Studijavau Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, tačiau aktyviai sportuodamas praleidau nemažai paskaitų ir buvau priverstas šį fakultetą palikti.
Mediciną iškeičiau į biologiją, tačiau 1967 m. dalyvaudamas varžybose užsienyje, negalėjau laikyti valstybinių egzaminų. 1968 m. baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, įsigijau kūno kultūros mokytojo diplomą.
Buvai universalus bėgikas, Lietuvos ir SSRS čempionas bei rekordininkas, Tokijo olimpinių žaidynių dalyvis. Nuolat gerinai rezultatus. Kodėl dabar mūsų bėgikų nėra tarp pasaulio lyderių?
Pirmiausiai pasigendu trenerių. Jų atlyginimai maži ir visi išbėgiojo, o jaunimas, nors atlyginimas ir padidėjo, nelabai veržiasi į šį darbą. Jiems geriau dirbti kūno kultūros mokytojais, ten ramesnis darbas. Trenerio darbas yra sunkus. Kai anksčiau dirbau treneriu, kartais per dieną vykdavo net po tris treniruotes.
Reikia ir planus rašyti, ir sportininkus bėgimo take kontroliuoti, ir galvoti apie mokinių buitį. Dabar, manau, didelė problema jaunimą prikalbinti bėgioti ilgus nuotolius.
Ar palaikai ryšius su savo kovų bičiuliais?
Pas mane į Mindūnus atvažiuoja Romualdas Bitė, Adolfas Aleksiejūnas, aplanko krepšininkė Angelė Rupšienė, penkiakovininkas Stasys Šaparnis. Atvažiuoja ne tiktai sporto, bet ir meno žmonės.
Marytė Marcinkevičiūtė
