Prieš aštuonis metus vos devyniolikos metų Eglė olimpinėse žaidynėse 800 metrų distanciją pusfinalyje įveikė per 2 minutes ir 2,59 sekundės. Šįkart šiaulietė teigia net nenorinti galvoti apie minutes ir sekundes.
„Tuo metu buvau tik pradėjusi sportuoti ir patekau į suaugusiųjų sportą. O dabar patirtis, visai kitokios emocijos – grįžau kitokia. Į viską yra žiūrima kur kas rimčiau, - sakė E. Balčiūnaitė. - Sugebu iš aplinkos priimti kur kas daugiau gerųjų emocijų“.
- Ar prieš startą Rio olimpinėse jauti baimę?
- Ne, gyvenu pozityvu.
- Tačiau tik prasidėjus olimpinėms žaidynėms čia pozityvių naujienų nebuvo daug: kažkam pinigus nukniaukė, kažkur vanduo nebėgo.
- Karšto vandens turiu tik trisdešimt sekundžių (juokiasi). Todėl stengiuosi viską labai greitai padaryti. Nesiskundžiu, nes dėl to viskas tik smagiau. Sako, kad čia yra normalu. Todėl to nesureikšminu. Aš netgi mėgstu situacijas, kai viskas nėra idealu. Tos detalės yra smagu, nes stengiesi kaip nors tokias smulkmenas apeiti. Neturiu kuo skųstis, nes tai nepadarys įtakos nei mano rezultatui, nei poilsiui.
- Kaip vyko pasiruošimas žaidynėms?
- Visi tie aštuoni metai buvo tarsi amerikietiški kalneliai: buvo ir pakilimų ir nusileidimų. Kiekvienais metais mane kankino traumos, vėliau aš bandžiau jų išvengti. Daug pergyvenau, tačiau tapau stipresnė. Šiandien esu Rio ir esu dėkinga visoms kliūtims, kurios mane užgrūdino. Sureikšminčiau tik paskutinius metus – pakeičiau trenerį. Tai yra skaudžiausias ir didžiausias pokytis mano sportinėje karjeroje. Tai man daug kainavo psichologiškai. Šiuo metu treniruojuosi su Laurentu Meuwly. Tačiau per tuos metus traumos vėl priminė apie save, kibo ligos...
- Sensti...
- Taip, „starast ne radost“ („senatvė – ne džiaugsmas“, - rusų k.). Nebuvo lengva ruoštis žaidynėms. Tai man kainavo daug nervų: reikėjo kovoti ir ginti savo poziciją prieš visus, kurie man sakė, kad negalėsiu bėgti ir nebegrįšiu į sportą.
- Ar tokių žmonių buvo daug?
- Nemažai. Buvau nustebusi, kad man tai sakė netgi artimi bičiuliai. Ne draugai, o bičiuliai. Jie buvo priešiškai nusiteikę mano sprendimui. Tačiau aš pati dėl jo nesigailiu, džiaugiuosi jį priėmusi.
- Klausimas tarsi prieš Kalėdas: ko norėtumei iš šių olimpinių žaidynių?
- Normalus klausimas, tačiau kiekvienas sportininkas bijo į jį atsakyti. Psichologine prasme esu užtikrinta. Aš kontroliuoju save bėgimo metu, prieš startą galiu sukontroliuoti save, tai galiu ir po starto. Tai yra, manau, didžiausia dovana iš sporto, kurią gavau. Sugebu save kontroliuoti emociškai ir psichologiškai. Nors kartais ir nepasiseka, tačiau randu būdą, kaip kovoti toliau... Koks buvo klausimas?
- Apie Kalėdas?
- (juokiasi) Ak, taip, tikrai. Noriu padaryti maksimumą, ką šiai dienai galiu padaryti. O gal pavyks padaryti daugiau. Tai yra mano pagrindinis tikslas.
- Ar gali žodį „maksimumas“ išversti?
- Aš nenoriu jo versti į sekundes, nenoriu versti į minutes. Nes nežinau, ko galiu tikėtis. Tegul lieka mano atsakymas, kad nori iš savęs išspausti daugiau negu įmanoma. Norėčiau po starto pasakyti „Va, šiandien aš padariau“.
- Kaip manai, o gal žinai, ar būna sportininko karjeroje momentas, kai jis gailisi viską atidavęs sportui?
- Galbūt kažkada šis momentas buvo ir mano gyvenime. Kartais juk užtemimų būna, tačiau šiandien aš negaliu pasakyti, kad gailiuosi viską atidavusi sportui. Tai yra mano gyvenimo etapas, kurio metu patyriau labai daug įdomių akimirkų. Jų buvo ir gražių, ir negražių. Sporto dėka pamačiau pasaulį, sportas išugdė mano charakterį. Džiaugiuosi, kad sporto dėka aš užaugau kitoks žmogus. Man jis davė labai daug, todėl nesigailiu. Nė kiek, nes tai buvo mano gyvenimo būdas, mėgavausi kiekviena diena atiduota sportui.
- Ar nebijai, kad tave gali pavadinti olimpine turiste?
- Tai jau esu girdėjusi (juokiasi) ir mane daug kartų taip vadino. Tačiau sportas yra nenuspėjamas dalykas: ir pasaulio čempionas gali susimauti kvalifikacijoje. Tai yra sportas ir niekada negali žinoti, kaip bus. Įvertinus visas aplinkybes tikrai čia nesijaučiu kaip turistė.
- Ar pameni, ką sau pasakei po Pekino olimpinių žaidynių?
- Tai man buvo didelė motyvacijos dozė judėti į priekį. Tada aš pirmą kartą pamačiau, kas yra tasai profesionalus sportas. Supratau, kad olimpiada yra sportininko aukščiausias top'ų top'as. Sau tada pasakiau, kad noriu siekti daugiau ir patekti į kitas žaidynes. Londono olimpines žaidynes praleidau dėl traumų. Nebenoriu prisiminti jų ir jausmo, kai buvo sunku pripažinti tai, jog negaliu išsikapstyti iš to užburto rato.
- Klausimas, kuriuo pradėjome – ar nebijai, kad šios žaidynės gali būti tavo paskutinės?
- Visko gali būti. Nebraukiu brūkšnio, neapsiriboju ir neturiu rėmų. Esu susikoncentravusi ties Rio. Baimių nėra, jaučiu didelę motyvaciją.
- Kaip ją sugebi susikurti?
- Matyt, aš toks esu žmogus... Viskas priklauso nuo psichologijos. Kiekvienas žmogus turi savo prioritetus, vertybes, požiūrį. Būtent šioje visumoje atrandu sau motyvacijos. Žinau savo vertybes, prioritetus, galbūt, mane tai ir motyvuoja – viską esu susidėliojusi taip, kaip man reikia. Todėl judu į priekį.
- Arba tiesiog esi savo rogėse...
- Būtent.
