Dėl kokių nusiskundimų pacientai dažniausiai kreipiasi į gydytojus gastroenterologus ir kada jau reikėtų į juos kreiptis? Kas didina virškinimo sistemos vėžinių ligų riziką? Apie visa tai plačiau papasakojo VUL Santaros klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja gastroenterologė dr. Laura Mašalaitė.
Ne tik aprūpina energija, bet ir apsaugo
Gydytoja visų pirma priminė, kad virškinimo sistema yra sudėtinga ir atlieka ne vieną svarbią funkciją.
„Virškinimo sistemą sudaro virškinimo traktas ir svarbios liaukos – seilių liaukos, kasa ir kepenys. Virškinimas prasideda dar burnos ertmėje, kitos virškinimo sistemos dalys yra ryklė ir stemplė, skrandis, toliau maistas keliauja plonąja ir storąja žarnomis“, – ligoninės konferencijoje kalbėjo ji.
Pašnekovės aiškinimu, pagrindinė ir pirminė virškinimo sistemos funkcija – tiekti maisto medžiagas ir energiją organizmui, kitaip sakant – suvirškinti ir pasisavinti tai, kas reikalinga, o tai, kas nereikalinga, nesuvirškinama ir nerezorbuojama, – pašalinti.
„Tos maistinės medžiagos, kurias suvalgome, yra sudėtinės ir kompleksinės, jos negali būti pasisavinamos, todėl virškinimo sistemoje veikiant virškinimo sultims ir fermentams dėka maistinės medžiagos yra susmulkinamos iki paprastų molekulių, kurios gali būti rezorbuojamos per gleivinę“, – kalbėjo L. Mašalaitė.
Gydytojos pastebėjimu, be to virškinimo sistema atlieka ir kitas svarbias funkcijas, viena jų – apsauginė arba imuninė: „Apsauginę funkciją pirmiausia lemia efektyvus gleivinės barjeras, taip pat virškinimo sistemoje yra labai daug imuninės sistemos ląstelių, tai – vadinamasis gleivinių limfoidinis audinys, kuris minėtas funkcijas ir atlieka.
Virškinimo sistema atlieka ir reguliacinę funkciją, ją galima priskirti ir prie endokrininės sistemos, nes yra gaminama begalė biologiškai aktyvių medžiagų, hormonų, kurie sąlygoja ir reguliuoja visą virškinimo procesą bei virškinimo sistemos funkciją.“
Virškinimas gali trukti net iki 72 valandų
Sudėtinga yra ne tik pati virškinimo sistema – ilgai trunka ir virškinimo procesas. Pasak gydytojos, nors kiekvienam laikas, per kiek laiko suvirškinamas maistas, gali kiek skirtis priklausomai nuo to, ką ir kaip gausiai valgome, vidutiniškai visas procesas gali užtrukti nuo 10 iki 72 valandų.
„Paprastai sakome, kad normalus maisto virškinimo sistemoje tranzitas, kai jis skrandyje užsibūna 2–5 valandas, 2–6 valandas plonojoje žarnoje, storojoje žarnoje įvairiai – nuo 10 iki 60 valandų. Tad visas tas procesas gali užtrukti nuo 10 iki 72 valandų“, – sakė L. Mašalaitė.
„Epizodiniai virškinimo sistemos negalavimai gali varginti kiekvieną iš mūsų. Tai neretai yra susiję su mitybos įpročiais arba jų pasikeitimu, galbūt nekokybišku maistu, stresu, pervargimu, kelionėmis.“
Paklausta, ar lytis turi įtakos virškinimo greičiui, gydytoja svarstė, kad galbūt didžiausią įtaką čia turėtų hormoniniai ypatumai, ypač moterims nėštumo ar menopauzės metu.
„Tam tikri hormoniniai dalykai gali sąlygoti žarnyno peristaltiką. Yra svarstymų, kad moterų žarnyno tranzitas galėtų būti lėtesnis nei vyrų. Taip pat tam tikrus dalykus lemia ir anatominiai ypatumai“, – aiškino ji.
Kada skubėti pas gydytoją?
Gydytoja teigė, kad virškinimo sutrikimai nesvetimi daugeliui, tačiau jei jie užklumpa epizodiškai, neturėtų kelti didelio susirūpinimo. Vis tik tam tikrais atvejais ieškoti pagalbos reikėtų nedelsti.
„Epizodiniai virškinimo sistemos negalavimai gali varginti kiekvieną iš mūsų. Tai neretai yra susiję su mitybos įpročiais arba jų pasikeitimu, galbūt nekokybišku maistu, stresu, pervargimu, kelionėmis. Jei tie nusiskundimai neužtrunka, greitai praeina, nesikartoja ir pagerėja laikantis dietos rekomendacijų ar taikant simptominį gydymą, labai nerimauti gal ir nevertėtų.
Tačiau jei nusiskundimai užtrunka, kartojasi, pradeda bloginti gyvenimo kokybę ir varginti pacientą, jei atsiranda vadinamųjų pavojaus signalų, tokių kaip svorio netekimas, kraujavimo požymiai, kraujo tyrimuose matoma mažakraujystė, pakitimai kituose laboratoriniuose tyrimuose arba šeimoje yra piktybinėmis ar uždegiminėmis žarnyno ligomis sergančių artimųjų, tuomet reikėtų kreiptis į gydytoją gastroenterologą, kad atlikus tyrimus būtų galima nustatyti negalavimo priežastis. Ir svarbu neuždelsti, nes laiku diagnozavus ligą gydymo sėkmė yra žymiai didesnė“, – atkreipė dėmesį L. Mašalaitė.
Kas didina vėžinių ligų rizika?
Paklausta, ar apskritai dažnos navikinės virškinimo sistemos ligos, gydytoja patikino, kad jos pacientams nustatomos dažnai.
„Tiek sergamumas jomis, tiek mirtingumas paskutiniu metu didėja. Svarbu tai, kad kai kurios lėtinės virškinimo sistemos ligos turi sąsają su navikinėmis virškinimo sistemos ligomis. Viena iš dažniausių būtų kolorektalinis vėžys, svarbus yra skrandžio vėžys, taip pat daugėja kepenų vėžio atvejų“, – kalbėjo gydytoja.
Pasak jos, dalis pagrindinių virškinimo sistemos navikinių ligų rizikos veiksnių nuo mūsų nepriklauso – tai yra lytis, amžius, ta tikros lėtinės ligos.
„Bet yra tokių rizikos veiksnių, kurie yra žinomi ir susiję su padidinta rizika sirgti virškinimo sistemos navikinėmis ligomis ir kuriuos galime koreguoti. Pagrindiniai rizikos veiksniai – tai rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, metabolinis sindromas.
„Mitai dėl endoskopinių tyrimų yra labai gajūs, neretai žmonės jau ateina nusiteikę, kad čia bus kažkas labai nemalonaus, kad įvyks kažkokios komplikacijos. Bet taip nebūtinai yra. Pirmiausia reiktų suprasti, kodėl tuos tyrimus darome – visiems jiems yra tam tikros indikacijos.“
Kalbant apie atskiras navikinių susirgimų grupes, pavyzdžiui, skrandžio vėžį labai svarbi yra Helicobacter pylori infekcija, kuri gyvena skrandyje. Ji ilgainiui sukelia lėtinė gastritą ir taip didina piktybinių susirgimų rizikas. Tai susiję ir su tuo, jei gausiau vartojama druskos ar sūdyto maisto, jei menkas fizinis aktyvumas.
Kepenų vėžys dažniausiai išsivysto lėtinės ir dažniausiai lėtinės ir pažengusios ligos fone – dažniausiai cirozės. Aišku, turime atvejų, kai pirminis kepenų vėžys vystosi nesant kepenų cirozės. Bet tada svarbus kitų lėtinių ligų fonas – virusiniai B ir C hepatitai. Paskutiniu metu sparčiai daugėja vadinamos nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos – tai yra susiję su metaboliniu sindromu, nutukimu, rezistencija insulinui“, – vardijo L. Mašalaitė.
Du būtini tyrimai
Ji atkreipė dėmesį, kad ankstyvi navikiniai susirgimai nesukelia jokių nusiskundimų, todėl labai svarbu naudotis profilaktinėmis valstybės finansuojamos patikros programomis.
„Pagrindinės jų būtų dvi – tai nuo 2009 m. finansuojama storosios žarnos ankstyvosios diagnostikos arba prevencijos programa, kurioje gali dalyvauti visi 50–74 m. vyrai ir moterys. Jiems šeimos gydytojas atlieka slapto kraujo testą išmatose, jei jis teigiamas – tada žmogus siunčiamas specialistui atlikti endoskopinį storosios žarnos tyrimą“, – kalbėjo gastroenterologė.
Ji akcentavo, kad storosios žarnos vėžys greitai neišsivysto, todėl laiku diagnozuojant šią ligą gydymo rezultatai dažnai būna geri.
Kita patikros programa jau yra susijusi su kepenų ligomis – pernai gegužę buvo patvirtinta valstybės finansuojama patikros programa dėl lėtinio virusinio hepatito C. Pagal ją 1945–1995 metais gimę asmenys gali vieną kartą nemokamai pasitikrinti dėl šios ligos – tam užtenka atlikti kraujo tyrimą, kurio metu ištiriami antikūnai prieš hepatito C virusą.
„Taip pat gali pasitikrinti tie, kurių šeimos nariams yra diagnozuota ši liga arba rizikos grupėms priklausantys asmenys“, – pridūrė L. Mašalaitė.
Ragina nesibaiminti ir nepasikliauti mitais
Gydytoja kartu pabrėžė, kad vėžio diagnozė vis tik nėra nuosprendis gyvenimui.
„Navikinių virškinimo susirgimų yra begalės – jie yra skirtingi tiek savo prognoze, tiek gydymo galimybėmis, tiek išeitimis. Pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys yra vienas dažniausių onkologinių susirgimų, bet jei jis diagnozuojamas ankstyvose stadijose, gydymo rezultatai yra vieni geriausių.
Tad pirmiausia reikėtų įvertinti, tokios lokalizacijos liga, koks jos plitimas, bet pirminės diagnozės bet kokio naviko nustatytas dar nereiškia blogų išeičių“, – pastebėjo gastroenterologė.
Dėl to ji ragino prireikus nebijoti atlikti tyrimų, kurie daugelio priimami kaip itin nemalonūs, pavyzdžiui, kolonoskopijos ar skrandžio endoskopijos.
„Mitai dėl endoskopinių tyrimų yra labai gajūs, neretai žmonės jau ateina nusiteikę, kad čia bus kažkas labai nemalonaus, kad įvyks kažkokios komplikacijos. Bet taip nebūtinai yra. Pirmiausia reiktų suprasti, kodėl tuos tyrimus darome – visiems jiems yra tam tikros indikacijos“, – kalbėjo L. Mašalaitė.
Kai virškinimas pakrinka nuo streso
Be kita ko, gydytoja pridūrė, kad vienos dažniausių ligų kasdieniame gydytojo gastroenterologo darbe yra vadinamos funkcinės virškinimo trakto ligos. Nors tuomet aiškaus sutrikimo nenustatoma, jas gydyti yra svarbu.
„Tai – tokios ligos, kai pacientas išsako nusiskundimus, kurie blogina jo gyvenimo kokybę, bet atlikus tyrimus nerandame jokių aiškių struktūrinių, organinių ar kitokių nukrypimų. Šių ligų priežastys visai kitokios, tačiau gydymas yra reikalingas. Tada pasitelkiame ir gydytojus dietologus, kadangi tokios ligos susijusios su stresiniais ar psichologiniais veiksniais, kartais tenka kreiptis pagalbos ir į kolegas gydytojus psichoterapeutus ar psichiatrus“, – pastebėjo specialistė.
Gerai bendrai virškinimo sistemos savijautai ji patarė valgyti saikingai, nepersivalgyti, rinktis įvairių, kokybišką, tinkamai paruoštą, šviežią maistą, turėti mitybos režimą – valgyti tam tikrais intervalais.
„Taip pat reikėtų į racioną įtraukti daugiau vaisių, daržovių, mažinti druskos, cukraus suvartojimą, vengti jau minėtų rizikos veiksnių. Geram virškinimui labai svarbi ir svorio kontrolė, fizinis aktyvumas“, – vardijo L. Mašalaitė.
