Drąsi mamų grupė iš rūsių, esančių po Rusijos tankais, išgelbėjo 227 ukrainiečius vaikus. Prireikė daugybės pavojingų misijų, siekiant išvežti išsigandusius vaikus iš nukentėjusios sostinės Kyjivo ir nugabenti į saugią vietą.
Dauguma vaikų – našlaičiai
Eidamos per miškus, kuriuose pilna rusų karių, moterys sugebėjo išgelbėti daugybę vaikų. Viename nepaprasto narsumo akte moteris papasakojo, kaip ji važiavo Ukrainos gatvėmis lyjant raketoms, suakmenėjusi nuo minties, kad bus nužudyta, tačiau buvo tvirtai apsisprendusi gelbėti jaunus Ukrainos žmones, rašo mirror.co.uk.
Nemažai vaikų, išgelbėtų per pavojingas gailestingumo misijas, yra našlaičiai, kurių tėvai galimai žuvo per invaziją arba per pastaruosius aštuonerius metus vykstančiose kovose Donbase. Tarp jų aip pat yra vaikų, kurių tėvai kariauja, yra užsienyje arba yra dingę.
Moterų grupė, žinoma kaip „Letena“, pasakojo „Mirror“, kad gavo širdį veriančių asmenukių ir piešinių nuotraukų iš vaikų, prašančių pagalbos. Ukrainos valstybės įstatymai numato, kad oficialiai vyriausybės prižiūrimų našlaičių istorijos negali būti atskleistos net jų gelbėtojams.
„Letena“ išgelbėjo 116 vaikų iš Charkivo rytuose ir 70 iš Irpino, esančio į šiaurės vakarus nuo Ukrainos sostinės Kyjivo. Nežinia, iš kurių Ukrainos vietų kilę likę 41 išgelbėtieji.
Šios pavojingos dviejų dienų kelionės – dažnai penkiomis transporto kolonomis apdaužytuose automobiliuose – prasidėjo beveik iškart, kai Maskvos bombos ėmė kristi karo nuniokotoje Ukrainos sostinėje.
Kai kurios „Letenos“ narės pateko į Irpino ir Bučos pragarą šiaurės vakarų Kyjive, daug kartų vykdydamos gelbėjimo operacijas, kad vienu metu išgabentų iki 35 vaikų. Pagrindinė „Letens“ narė Oksana sakė: „Tai nėra švelnu, neturime laiko jų tinkamai paguosti, kuo daugiau jų surenkame į automobilį, tada važiuojame vengdami tankų – dvi dienas, kad pasiektume saugią vietą.“
Vaikus slėptuvėse bando raminti
Manoma, kad vaikai iš Charkivo per mūšį persikėlė į Kyjivą traukiniu arba automobiliu. Vakar „Letenos“ lyderė, 50-metė Ksenia, šviesiaplaukė dviejų vaikų mama iš sostinės, verkė sakydama „Daily Mirror“: „Vis dar turime darbo – yra vaikų, kuriuos reikia gelbėti.“
Kol dvi jos kolegės „Letenos“ narės – ukrainietiškai vadinama „Kihot“ – ją guodė, ji savo mobiliajame telefone parodė nuotraukas, kuriose mažas berniukas ir mergaitė. Verkdama ji pasakė: „Šiuo du mažus lobius dar reikia išgelbėti“.
Jie tebėra ten – slėptuvėje po rusų tankais, slepiasi rūsyje. „Jiems mūsų reikia. Pažiūrėkite į juos – jie man siunčia nuotraukas, kuriose jų nupieštos katės. Turime juos paimti iš ten. Tai siaubinga ir jie labai išsigandę“, – kalbėjo Ksenia.
Jos telefone daug asmenukių su išsigandusiais vaikais, kurie prašo jos padėti, siunčia mielus kačių piešinius, nes žino, kad ji yra kačių mylėtoja. Ji pridūrė: „Pažiūrėkite į šią mažą mergaitę. Kiekvieną rytą ji man rašo žinutes ir klausia, kada mes jos atvyksime.“
Paskutinės misijos metu „Letena“ paėmė tris vaikus, visa tai vyko prieš dvi dienas. Jie išgelbėti netoli Kyjivo. Pirmosios gelbėjimo misijos Kyjive metu jos suriko 35 vaikus, kurie susitalpino į penkis automobilius ir važiavo kolona, prie kurios vėliau prisijungė kiti automobiliai.
Kalbėdama su mergaite mobiliuoju telefonu, geraširdė Ksenia nuramino vis dar slėptuvėje įstrigusius vaikus, gąsdinamus krentančių bombų, pasakodama jiems apie savo kates. Ksenia sako: „Mes gavome pavadinimą „Letena“, nes mes griebiame juos siekdamos išgelbėti“, – tai sakydama ji padaro ir griebimo judesį ranka.
Ukrainos ateitis – vaikai
Jai verkiant, jos dvi kolegės taip pat nevaldomai lieja ašaras, prisimindamos karo baisumus ir galvodamos apie vaikus, vis dar įstrigusius Rusijos invazijos gniaužtuose. Jos draugės – 40-metė Alyona, kurios vyras kovoja už Ukrainą, ir Oksana, kuriai taip pat 40 metų ir kuri yra vieniša mama, auginanti dukrą. Jos yra pagrindinės „Letenos“ narės.
Ksenia sako: „Kiekvienas turi dėti savo dalį šiame kare, atrodo, kad kiekvienas ukrainietis dalyvauja kare ir mes didžiuojamės Ukrainos moterimis, kurios padeda žinodamos, kad vaikams mūsų reikia. Mes galime vairuoti, turime kontaktų ir puikiai pažįstame gatves, kodėl mes, moterys, negalime jų gelbėti? Vyrai kovoja prieš Rusiją ir mes taip pat.
Kai tik prasidėjo karas, pasakiau savo draugams: „Pamirškite viską, pamirškite tai, ką prarasime kare, vaikai yra Ukrainos ateitis. Jie čia yra patys svarbiausi. Jie yra Ukrainos lobis. Juos reikia išgelbėti.“
Prasidėjus karui, ji sako verkianti tik antrą kartą, nes neturi laiko verkti. Pirmą kartą verkė, kai sėkmingai nukreipė savo darbuotoją Alyoną, kuri dirba finansų įmonėje Kyjive, kurios direktorė yra Ksenia, į saugią vietą.
Ji pasakojo: „Alyona šešias dienas išbuvo rūsyje su keturiais vaikais, susigūžė ir man telefonu pasakė: „Girdžiau šaudymus, tankai yra viršuje“. Panaudojau savo policijos ir slaptosios tarnybos kontaktus, asmeninius draugus, kad padėtų man suplanuoti jos pabėgimo kelią iš ten.
Aš tikrinau kiekvieną kampą ir kiekvieną gatvę, kad žinočiau, kur yra rusų tankai ir kurie maršrutai saugūs. Prieš save išsidėliojau žemėlapius. Pasakiau jai: „Klausyk manęs – aš tave ištrauksiu. Tiesiog daryk, kaip sakau, ir važiuok maršrutu, kurį tau pasakysiu. Išsivesk vaikus su savimi ir būsite išgelbėti. Jūs išgyvensite“. Ji man sakydavo: „Bet tankai blokuoja kelią“, bet aš pažadėjau jai, kad rasiu saugų maršrutą. Ji tikrai bijojo, kad apšaudymas prasidės vos išėjus iš rūsio.“
Nemiega, nes bijo mirti
Paklausta, kaip susidoroja su atsakomybės svoriu už naujai atrastą gyvenimo misiją, Ksenia priduria: „Mano tėvas buvo kariškis. Jis mane užaugino ir aš esu tvirta. Jei reikia, galiu vairuoti net tanką. Patikėk manimi – aš tikrai žinau, kaip tai padaryti.
Tai yra mano nauja misija, padėti tiek, kiek galiu. Buvau sėkminga verslininkė Kyjive, turėjau Versace krepšį ir daug visko. Šiomis dienomis labiau tikėtina, kad pamatysite mane nešančią pabėgėliams skirtų pupelių skardinę.“
Alyonos akyse tvenkiasi ašaros, kai ji prisimena savo išsigelbėjimą, kuris prasidėjo kovo 2 dieną jai išėjus iš bunkerio.
„Nenoriu galvoti apie tą kelionę, karo triukšmą, karo vaizdus. Tai per daug baisu“, – sako ji.
Paklausta, ar buvo grįžusi, vengdama Putino tankų, kad išgelbėtų vaikus, staiga jos akys pasidaro tarsi plieninės ir ji ima žvilgčioti atgal, sakydama: „Aišku, buvau – mes ten buvome daug kartų.“
Ksenia priduria: „Kalbėjausi su Alyona telefonu, nurodžiau ją saugią važiavimo kryptį ir bandžiau išsiaiškinti, kaip pamaitinti 100 vaikų, kuriuos išgelbėjome.“
Prireikė dviejų dienų važiavimo per karo zoną, kad Alyona ir keturi jos išgelbėti vaikai būtų saugioje vietoje, slaptoje Karpatų kalnuose esančioje slėptuvėje. Kai kuriuos vaikus išgelbėjo „Letenos“ narės po to, kai iš užsienio ėmė skambinti draugų draugai, prašydami išgelbėti vaikus, gyvenančius pas senelius Ukrainoje.
Alyona sako: „Pirmąsias kelias dienas po to, kai patekau į saugią vietą, vis dar buvau išsigandusi. Kiekvienas garsas privertė mane galvoti apie karą. Vaikai, kuriuos išvedžiau, buvo pernelyg išsigandę, kad galėtų užmigti, nes manė, kad miegodami mirs. Jie man sakydavo: „Nenoriu užmigti, nes bijau, kad naktį mirsiu“.
