Vienas iš geriausiai šių metų Vilniaus festivalyje pasirodžiusių orkestrų, be abejo, yra Lietuvos kamerinis orkestras, koncertavęs Vilniaus filharmonijos salėje birželio 25 d. Dirigavo Robertas Šervenikas.
Jeigu reikėtų reitinguoti, daugiausiai taškų skirčiau Londono simfoniniam orkestrui, o po jo – Lietuvos kameriniam. Iš tiesų orkestras išsiskyrė puikia koncertine forma, o grojimas, orkestrantų ir dirigento nusiteikimas buvo toks, tarsi tai būtų pats svarbiausias jų gyvenime pasirodymas. Orkestro skambesys vėl įgavo tos vienybės, tikslumo, kurių vis pasigesdavai kai kuriuose sezono koncertuose. Nauja kokybė buvo justi jau pirmame programos kūrinyje – Antono Arenskio Variacijose P. Čaikovskio tema styginių orkestrui (1894). Melodingas, kupinas romantinių polėkių, nesudėtingos muzikinė kalbos Arenskio kūrinys leido įvertinti skambesio skaidrumą, tembrinį balansą, kone sterilų garsą, kokiu dabar pasižymi geriausi pasaulio orkestrai.
Bet, žinoma, vakaro žvaigždė, sutraukusi gausią publiką, buvo violončelininkas Julianas Lloydas Webberis, britų „miuziklų karaliaus“ Andrew Lloydo Weberio brolis. Šiai neišvengiamai atlikėjui sąsajai koncerto programoje atstovavo dvi arijos iš A. Lloydo Weberio miuziklų: „Aš nežinau, kaip tave mylėti“ iš „Jėzaus Kristaus superžvaigždės“ ir „Nakties muzika“ iš „Operos fantomo“. Netenka abejoti, kad būtent šios muzikos ir laukė nemaža dalis koncerto klausytojų. Violončelių ansambliui aranžuota Magdalenos arija iš roko operos „Jėzus Kristus suprežvaigždė“ (su J. Lloydu Weberiu griežė LKO violončelių grupė) išties „griebė už širdies“ savo atvira, gerai popmuzikai būdinga ekspresija. Graži melodija, atlikta dainingųjų violončelių.
Klausantis „Nakties muzikos“ iš „Operos fantomo“ džiugino kokybiškas gyvo orkestro skambesys. Vis dėlto įdomu, kad sugrojęs savo pirmąjį kūrinį Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“ violončelininkas pagrojo bisą – gan neįprastai įsiterpusį tarp klasikinio kūrinio ir likusios populiariosios programos dalies. Tai buvo nedidukė, kone puantilistinė Benjamino Britteno Serenada. Labai iškalbingas atlikėjo gestas, bylojantis apie norą atskirti „privalomą“ dalį su populiariąja brolio muzika nuo pirmosios, kur Julianas Lloydas Weberis kalba tik už save. Kita vertus, mažytis bisas leido įvertinti ir atlikėjo akiratį, kuris, kaip pamatėme, neapsiriboja tik populiariąja klasika ir suakademinta popmuzika.
Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“ Julianas Lloydas Weberis pagrojo laisvai, mėgaudamasis tembriniais kontrastais, demonstruodamas puikų instrumento valdymą ir vidinę interpretuotojo laisvę. Tačiau jeigu reiktų įvardyti įdomiausią, patraukliausią programos kūrinį, nurodyčiau į Benjamino Britteno „Paprastą simfoniją“ (1934), pagriežtą Lietuvos kamerinio orkestro pirmoje koncerto dalyje. Nežinau, ar šis kūrinys jau buvo grotas Lietuvoje, bent jau prie populiariojo repertuaro jo tikrai nepriskirsi. Net ir labai gražūs kūriniai, tokie kaip Čaikovskio Variacijos arba kad ir A. Lloydo Weberio „Nakties muzika“, jeigu jie yra labai dažnai atliekami, nustoja šviežumo. Žinome, kad klausantis muzikos (žiūrint filmą, skaitant knygą ir t. t.), žmogui teikia malonumą atpažinimas – atpažinimo džiaugsmas.
Tai malonūs ausiai pažįstami harmonijos vingiai, graži melodija, kurią kartą esi girdėjęs, o dabar jos klausaisi dar kartą ir ja gėriesi. Bet kai kūrinį arba kompozitoriaus stilių pažįsti pernelyg gerai – kažką panašaus esi girdėjęs „n“ kartų, atpažinimo džiaugsmas blėsta, nes prisėlina nuobodulys. Tad neoklasicistinis Britteno opusas, gana nesudėtingas, bet palyginti, pavyzdžiui, su Čaikovskio Variacijomis rokoko tema, skambantis šviežiai – šio XX a. klasiko stiliaus nesame perpratę, paliko itin ryškų įspūdį. Keturios kontrastingų nuotaikų dalys – Audringas bourrée, Žaismingas pizzicato, Sentimentali sarabanda ir Linksmas finalas – primenančios senovinę šokių siuitą, buvo pagrotos maksimaliai išryškinant štrichus, charakteringus muzikinius gestus. Ryškiai, bet mąstant, ką darai.
Atliekant kūrinius visiškai nebuvo inertiškumo, orkestras klausėsi kiekvieno niuanso. Tai, be abejo, ir didelis dirigento Roberto Šerveniko nuopelnas, kuriam būdinga ieškoti naujos, bet nebūtinai naujausios, o tiesiog lig šiol negirdėtos muzikos ir ją kuo ryškiau pateikti. Pastangos pasiteisina.
Michailo Raškovskio nuotr.
