Paskutinis “Gaidos” koncertas, vykęs spalio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, tapo bene įspūdingiausiu festivalio įvykiu. Nūdienos britų muzikos legenda kompozitorius Gavinas Bryarsas, kurį apibūdinant itin dažnai vartojamas būdvardis “kultinis”, sutraukė pilnutėlę salę žiūrovų, tarp kurių galėjai matyti nemažai tokių, kurie šiuolaikinės muzikos koncertuose paprastai nesilanko.
Žinoma, nemažai prie to prisidėjo vieno žinomiausių Bryarso kūrinių “Jesus’ Blood Never Failed me Yet” (“Jėzaus kraujas dar niekada manęs nenuvylė”), galima sakyti, populiarumas Lietuvoje. Įdomi detalė, šio kūrinio įrašas taip brangiai kainavo kompozitoriui, kad iki šiol, nors albumas parduodamas itin sėkmingai, Bryarsas iš to negauna nė cento, nes viskas eina didelei skolai padengti. Tiesa, šio kūrinio Vilniaus publika neišgirdo, tačiau programa nenuvylė.
Prisiekę kompozitoriaus gerbėjai galėjo mėgautis kitu “kultiniu” Bryarso kūriniu “The Sinking of the Titanic” (“Titaniko skendimas”), kuris prieš trisdešimtį metų sukėlė sumaištį ir susižavėjimą naujosios muzikos terpėje. Nors sukurtas dar 1969 m., pasak kompozitoriaus, kūrinys yra atviras bet kokiai naujai informacijai, atklydusiai jau po pirminės versijos sukūrimo. Kūrinio pagrindą sudaro anglikonų himno “Ruduo” intonacijos, kurį iki paskutinės akimirkos griežė skęstančio “Titaniko” orkestras. Naudojama elektroninė medžiaga kuria vandenyno ir skęstančio, lūžtančio laivo garsinį vaizdą. Įspūdingas, jaudinantis kūrinys. Vis dėlto įdomesni man pasirodė koncerte atlikti naujesni Bryarso opusai su balsu - tai “Stomme allegro” (Lauda Nr. 3), “Laude novella” (Lauda No. 2) ir “Adnan Songbook”, juos dainavo Gavino Bryarso ansamblio narė, sopranas Anna Maria Friman.
“Book of Laude” (“Laudų knyga”) yra vienas naujausių kompozitoriaus opusų, sukurtas 2002 m. Beje, “Stomme allegro” versija, kurią išgirdome, buvo specialiai rašyta šiai ansamblio programai. Tai XIV a. iš “Cortonos laudų rinkinio” paimti ir perdirbti kūriniai. Jie išlaiko viduramžišką dvasią, kurią puikiausiai perteikė Anna Maria Friman. Be galo stilingas, instrumentinės precizikos ir, sakyčiau, įrašams prilygstančio intonacinio sterilumo dainavimas, puikus tembras, tinkantis atlikti tiek XIV a., tiek Bryarso muziką. Dainavimo estetika artima Hilliardo ansambliui, nors jį sudaro vien vyrai, kuriam Bryarsas yra sukūręs nemažai kūrinių. Apskritai kompozitorius, kaip pats sakė susitikime Kompozitorių sąjungoje, labai mėgsta senosios muzikos atlikėjus, nes jie turi išlavintą interpretacinę intuiciją ir lakią vaizduotę, juk niekas negali tvirtai žinoti, kaip, pvz., XIV amžiuje iš tiesų skambėjo muzika. Ir “Stomme allegro” (Lauda Nr. 3), ir vien balsui skirta “Laude novella” (Lauda Nr. 2) skambėjo kaip maldos, tarsi čia pat, visiškai pasaulietinėje filharmonijos salės aplinkoje atgimė ekstaziškosios benediktinės Hildegardos dvasia.
Gavino Bryarso ansamblis, kuriame pats kompozitorius griežia kontrabosu, taip pat atliko instrumentinius kūrinius “The Old Tower of Lobenicht” (“Senasis Liobenichto bokštas”, 1986, ver. 1994) bei “The North Shore” (“Šiaurinė pakrantė”, 1993). Vis dėlto man giliausią įspūdį paliko paskutinis programos kūrinys “Adnan Songbook” (1996), parašytas pagal aštuonis Libano rašytojos Etelės Adnan “Meilės eilėraščius”. Kaip daugelyje kompozitoriaus kūrinių čia taip pat ryškūs senosios muzikos pėdsakai, tačiau šios dainos jau nėra perdirbiniai. Tai yra tiesiog dainų ciklas, tačiau teksto prasmės (puiku, kad galima buvo sekti tekstą programėlėje), metaforos taip jautriai buvo perteiktos tiek kompozitoriaus, tiek, o gal ypač solistės, kurią pavadinčiau idealiu Bryarso muzikos instrumentu, jog tiesiogine prasme užbūrė salę, kurioje, be abejo, netrūko ir skeptiškai nusiteikusių Bryarso muzikos atžvilgiu.
