Pretendenčių į Radžio širdį būryje Nijolė – bene didžiausia viršininkė. Kovoti už save ji moka ne tik prie kamerų. Už ilgą nuodėmingą liežuvį vieną draugę sako taip pamokiusi, kad ta visą gyvenimą atsimena. „Esu davusi ne vienai draugei į skūrą. Reikia klausyti – jei Nijolė sako, kad nelįsk prie manęs, tai geriau ir nelįsk“, - sakė Nijolė.
Mergina tikra: būti Radžio žmona ji turėtų tapti todėl, kad jiedu... vienodai nuskriausti likimo. Štai Radžis, paliktas mamos, augo Panevėžio vaikų globos namuose. Tik per plauką panašioje įstaigoje neatsidūrė ir Nijolė.
„Ačiū senelei, kad manimi pasirūpino. Aš žiūrėjau į tuos vaikus ir supratau, kaip jiems trūksta meilės ir šilumos“, - graudinosi Nijolė.
Nijolė, kaip ir Radžis, nuo kūdikystės augo be mamos. Merginą bei jos seserį prižiūrėjo močiutė. Gyvenimas nebuvo lengvas: trūko elementariausių buities daiktų. Nijolė ilgus metus pavydžiai žiūrėjo į tuos, kuriems viskas patiekta ant auksinės lėkštutės. „Draugams aš labai pavydėdavau. Jiems tėvai pirkdavo viską, o aš nieko neturėjau. Bet dabar tie draugai pavydi man, nes aš užaugau daug stipresnė, tvirtesnė savo charakteriu ir daug pasiekiau“, - sakė Nijolė.