Jau 3 metus 6 vaikai auga vieni. Po tėvų skyrybų jie liko gyventi tik su motina. Tačiau vėliau ir ji juos paliko: išvyko gyventi kitur. Mažesniais broliais ir sesėmis ėmė rūpintis namuose likusi vyriausioji, tuomet 20-metė, Nijolė.
Netrukus vaikai liko ne tik be tėvų, bet ir be namų. Šie sudegė. Nelaimės metu vos per plauką nežuvo ir dvi tuomet 11 bei 14 metų mergaitės, likusios vienos name. Iš gaisro mergaites išgelbėjo nelaimę pamatęs ir į pagalbą puolęs kaimynas.
Po atlikto tyrimo nustatyta, kad gaisras kilo dėl elektros instaliacijos. Sudegęs namas priklausė savivaldybei. Tai buvo socialinis būstas.
Be namų, daiktų ir tėvų likę vaikai glaudėsi kaimynų namuose. Savivaldybė ieškojo būdų, kur vaikus apgyvendinti.
Gaisras kilo balandžio mėnesį, tad miestelio valdžia žadėjo, jog rugpjūtį vaikai turės naujus namus. Suradę tinkamą namą, valdininkai pradėjo jo įsigijimo procedūras. Tačiau atėjus rugpjūčiui, vaikai vis dar glaudėsi laikinuose namuose.
Pagalbos atsisakė
Situacija kodėl nebuvo išpildyti pažadai susidomėjo labdaros bei paramos fondo „Vienas už visus, visi už vieną“ įkūrėjas Julius Davidonis. Vyras apie vaikus, augančius be tėvų, sužinojo po kilusio gaisro. Tuomet taip pat siūlė fondo pagalbą, tačiau miestelio valdžia tikino, jog padės pati.
„Poškonių kaimo seniūnas piktinosi, kad lendama į jo valdas ir pradedama kažką keisti. Tačiau aš visuomet atvykęs pasiūlyti šeimoms fondo pagalbą, stengiuosi pabendrauti su miestelio vadovybe ir taip, bendrom jėgom, padėti. Šįkart keista, bet buvo liepta nesikišti.
Nenorėdamas pakenkti namo įsigijimo procesams nesikišau. Tačiau fonde vaikams žmonės aukojo daiktus, pinigus.
Kaip ir minėjau, į savivaldybės organizuojamą būsto pirkimą nesikišau, nes mačiau, jog jie nebūtų tuo patenkinti. Tad laukėme rugpjūčio, kada jau tas socialinis būstas bus nupirktas ir vaikai jame apsigyvens. Be to, išties matėsi savivaldybės noras įsigyti turtą ir tuos vaikus įleisti į socialinį būstą“, - istoriją pasakojo J. Davidonis.
Pardavėjai nutraukė sutartį su savivaldybe
„Savivaldybė surado namą, kurio kaina siekė 15 tūkstančių Eur. Vaikams jis labai patiko, tai jų mokykloje dirbusios mokytojos namas.
Pardavėja sutiko niekam kitam jo neparduoti, tik savivaldybei. Tačiau savivaldybė nepasiūlė didesnės negu 5 tūkstančiai Eur sumos. Šią sumą jie nustatė vadovaudamiesi ekspertų išvadomis.
Maža to, visus tuos mėnesius, pirkimo procedūros buvo vilkinamos tol, kol galiausiai patys namo savininkai nutraukė sutartį su savivaldybe, dėl įsipareigojimų nevykdomo. Šeimininkai nusprendė tą namą pardavinėti toliau, be sąlygos parduoti tik savivaldybei.
Atėjus rugpjūčiui, vaikai pasidomėjo situacija dėl jiems žadėto namo. Buvo paaiškinta, kad namo dokumentai tvarkomi. Nors aš jau žinojau, kad pardavėjai patys nutraukė sutartį su savivaldybe, dėl įsipareigojimų nevykdymo. Taigi nors vaikams ir buvo paaiškinta, kad kažkas vyksta, mes žinojome, kad iš tikrųjų nieko nebevyksta“, - pasakojo J. Davidonis.
Vaikų pinigai – savivaldybės būsto remontui
Vyras teigia, kad jam pačiam pavyko susisiekti su parduodamo šeimininkais ir susitarti dėl namo pirkimo ir galimo dalinio apmokėjimo. Nes vaikai, nors ir gyvendami tik iš pašalpų, bet matydami, kad savivaldybės namo pirkimo reikalai nejuda, patys susitaupė pinigų ir ryžosi namą nusipirkti patys. Dalį reikiamų pinigų papildė ir labdaros fondui aukoję žmonės.
Be to, po gaisro, seniūnijoje taip pat vaikams buvo renkamos lėšos. Tik šie pinigai buvo saugomi nuo vaikų dėl, J. Davidonio nuomone, absurdiškos priežasties.
„Tų pinigų seniūnija vaikams net nepasiūlė. Paklausus kodėl, puolė reikšti priekaištus, kad vaikai net neprašė tų pinigų, apie juos nė neklausė. Tai sakau, gal jie nedrįso?
Kai parašiau viešą užklausimą, kur žmonių vaikams suaukoti pinigai, pas vaikus atvažiavo socialinė darbuotoja ir pasakė, kad jeigu reikia, tai gali atvažiuoti ir pasiimti pinigus.
Paklausiau, kodėl anksčiau nebuvo duoti pinigai? Man atsakė, kad buvo laukiama, kol savivaldybė nupirks jiems socialinį būstą ir tuomet tuos pinigus atiduos vaikams, kad šie tą savivaldybei priklausantį būstą, suremontuotų ir įsirengtų. Absurdas. Vaikų prašoma, už jų pinigus suremontuoti savivaldybės turtą.
Paklausiau, kodėl neleidžiama jiems patiems spręsti, kur tuos pinigus išleisti? Juk jau 3 metai vaikai gyvena savarankiškai be tėvų. Per šį laikotarpį nebuvo jokių skundų ar nusiskundimų dėl jų, jokių problemų. Nėra pagrindo jais nepasitikėti. Juolab, kad gyvendami šešiese iš pašalpų, jie dar ir susitaupė nemažą sumą namui“, - tvirtino pašnekovas.
Namą nusipirko patys
J. Davidonis, kartu su vaikais susisiekė su parduodamo namo šeimininkais. Šie sutiko parduodi namą vaikams, už kurį būtų sumokėta dalimis.
„Ryte nuvažiavome į seniūniją atsiimti žmonių suaukotų pinigėlių. Tad kartu su jais bei vaikų sutaupytais pinigais, tarp kurių ir paimtas greitasis kreditas, už namą pervedėme 10 500 Eur, pradinę įmoką.
Visam pirkimo sutarties pasirašymui ir nuosavybės įsigijimui liko tik 4500 Eur, kuriuos, pirminiu sutarimu, turėtume atiduoti dar šį mėnesį. Prieš tai dar turime gauti energetinio efektyvumo pažymą.
Namukas reikalaus remonto, bet svarbiausia, kad vaikai labai jo norėjo, jame ir sklypas 20 a., namukas draustas, įsikurti galės jau kitos savaitės pradžioje, ir jie yra labai dėl to laimingi. Tad svarbi pirminė pradžia padaryta“, - teigė J. Davidonis.
Norėjo tik gero
Poškonių kaimo seniūnas Rimantas Stočkus, sako jau 18 metų einantis šias pareigas. Esą šioje situacijoje labiausiai apmaudu dėl to, kad pagalba bei noras padėti vaikams, virto kaltinimais pakenkti.
„Kiek aš žinau, pagrindinė priežastis, dėl kurios namo nepavyko nupirkti greičiau, buvo ta, kad turto vertintojas, ekspertas įvertino jį žymiai mažesne suma, negu norėjo jį parduoti šeimininkai.
Dėl to užtruko visas tas dalykas. Jis įvertino namą 4900 Eur, o šeimininkai prašė 15 tūkstančių Eur. Ir savivaldybė iškart negalėjo jo nupirkti.
Savivaldybėje iki šiol yra paskelbtas konkursas socialinio būsto pirkimui. Yra ir kitų šeimų, kurioms reikia socialinio būsto, bet šiems vaikams būtų pirmenybė, nes jie gyvena be tėvų.
Laikinai mes suteikėme jiems kur gyventi. Savarankiško gyvenimo namus siūlėm, bet jiems netinka niekas. Sakiau, gaunat nemažą pašalpą, jeigu jums netinka laikinas būstas, išsinuomokit Šalčininkuose ar kur, kol bus nupirktas socialinis būstas. Juk taip nėra, kad seniūnija nenori jo pirkti.
Man gaila, kad taip sakoma, kad mes tempiam, kad mums priekaištaujama, kodėl nepirkome namo. Bet juk turėtų būti suprantama, kad taip paprastai nenupirksi. Reikia procedūras praeiti.
Tie parduodamo namo šeimininkai patys nebuvo sutvarkę dokumentų 2 mėnesius.
Iš nieko padarytas kažkoks spektaklis“, - reziumavo R. Stočkus ir tikino, kad pritaria nuomonei, jog savas būstas daug geriau, negu valdiškas.
Pinigus atidavė namo pirkimui
„Pinigus, kurie buvo renkami seniūnijoje, mes perdavėme tada, kai jie susitarė pirkti namą. Vaikai žinojo, kad yra pinigai renkami.
Jie visi bendrai gauna 1720 Eur išmokų. Iš 6 asmenų toje šeimoje jau 3 yra suaugę. Pats jauniausias 14 metų. Tad visai mažų vaikų ten nėra. Vyriausia sesuo – paskirta globotine.
Mes surinkom 1342 Eur, yra sąrašas, parašai žmonių, sumų nerodėm. Teigiama, kad šiuos pinigus žmonės patys sunešė, o iš tikrųjų tik vienas žmogus atnešė 40 Eur. Visą kitą sumą surinko mūsų darbuotojos, važinėdamos“, - aiškino seniūnas.
Pašnekovas primena, kad namas, kuris sudegė priklausė savivaldybei. O esą gaisro priežastis neaiški.
„Namas buvo idealiam stovyje. Gaisro priežasčių neįmanoma nustatyti. Visas sudegė, liko tik kaminas, daugiau nieko, pelenų krūva.
Gaisrininkai tyrė ir parašė, kad kalta instaliacija. Namas buvo geram stovyje. Elektrikas nuolat tikrino ir jis sako, kad nuo instaliacijos užsidegti namas niekaip negalėjo, bet sakyti, kad vaikai sudegino jį – irgi negalima. Gaisrininkų komisija parašė, kad nuo instaliacijos, bet juk čia lengviausia jiems taip parašyt“, - mano seniūnas.
