Pilka, atšiauri gamta, grasinanti smėlio audromis, paprasti paprastų žmonių gyvenimai, ilgesį kelianti ramybė. Tokioje erdvėje, Gobio dykumoje Pietų Mongolijoje, vyksta drama: kupranugarė atsižada savo balto pirmagimio.
Žmonės, kurių gyvenimas priklauso tiesiogiai nuo auginamų gyvulių (berniukai kalbasi apie tai, kad televizorius kainuotų kokias 20-30 avių, o elektra - visą bandą), švelnumu ir ritualais bando pripratinti motiną prie savo mažylio.
Filmas žavi paprastumu - ir turinio, ir formos. Minimalizmą žmonių kasdienybėje rodo tai, kad šventyklą jiems atstoja į akmenų krūvą įsmeigtas mėlynais kaspinais apvyniotas baslys, keturios kartos telpa keliose nedidelėse jurtose, boluojančiose tarp nesibaigiančių smėlynų.
Kartais atrodo, kad “Sakmė apie raudantį kupranugarį” nufilmuota buitine kamera - vaizdas dažnai šokčioja, čia nėra specialiųjų efektų, ypatingų meninių priemonių. Tačiau tai dar kartą pabrėžia erdvės ir veiksmo neįprastumą, ypatingą virpesį.
Žavūs pasakojimo herojai vaidina patys save. Ir žmonės, ir kupranugariai. Įspūdingas senolis, vis pasakojantis istorijas apie kupranugarius, matrona, kurios kasdienius darbus paįvairina paprasti ritualai, aukojant pieną vietinėms dievybėms, jauna mama, prižiūrinti ir namus, ir gyvulius, ir vaikus, paauglys, vis stengiantis būti rimtas ir vyriškas, kupranugariai... Tiesą sakant, jie gali būti gerokai išraiškingesni už žmones. Sužavi besilaukiančios jaunos kupranugarės akys, apšviestos mėnulio pilnaties, mėlynakio, ant liaunų kojų nesilaikančio mažylio verksmas, nartus kerpamo kupranugario prunkštimas.
Režisieriai Byambasuren Davaa ir Luigi Falorni pasakoja ne apie žmones ir jų auginamus kupranugarius, o apie kupranugarius, kurių gyvenime dalyvauja ir žmonės. Būtent tarp gyvūnų vyksta drama, čia atspindinti stipriausias emocijas.
Pasakojimo pabaiga jautresnį žiūrovą priverčia ašaroti iš... laimės kupranugarei galiausiai pripažinus jauniklį. Jurtoje vyksta šventė. Laime ir ramybe spindintys žmonės dainuoja savo dainas, pritariant tradiciniam styginiam instrumentui, geria arbatą ir moko džiaugtis paprastais dalykais. Čia nėra skubos, kartų konflikto, pykčio. Pasimėgaukit.
