Spalio 5-ąją švenčiama Mokytojų diena kone kiekvieną bent mintimis priverčia sugrįžti į mokyklos suolą ir prisiminti tuos, kurie mokė ne tik pažinti raideles ir skaičius, bet ir meilės, atjautos, gerumo. Kone antraisiais tėvais tapusių mokytojų pavyzdys rinktis pedagogo kelią paskatino ir Panevėžio kolegijos Kokybės ir tyrimų skyriaus vedėją ir dėstytoją Birutę Dalmantienę.
Įkvepiantis pavyzdys
Trisdešimt penkerių metų pedagoginio darbo stažą skaičiuojanti Panevėžio kolegijos Kokybės ir tyrimų skyriaus vedėja ir dėstytoja Birutė Dalmantienė Mokytojų dieną sutinka kaip didelę šventę, o kiekviena Rugsėjo 1-oji prilygsta Naujiesiems metams.
Tik įžengusi į pirmąją klasę moteris žinojo, kad jos kelias bus su vaikais ir tarp vaikų. Ir niekada dėl tokio pasirinkimo nėra net sudvejojusi, todėl kiekvienas sveikinimas Mokytojų dienos proga paglosto širdį.
Pasak B. Dalmantienės, didžiausią įtaką renkantis profesiją turėjo ne tėvai, o mokytojai, savo pavyzdžiu uždegę ir mažą mergaitę iš gūdaus miškų apsupto vienkiemio.
„Gyvenau pačiame Tauragės rajono pakraštyje, atokiame kaime tarp miškų. Iki mokyklos žiemą tekdavo bristi per pusnis, o pavasariais ir rudenį – tvinstančiais laukais penkis kilometrus, bet vis tiek didžiausia kančia būdavo moksleivių atostogos, kai tekdavo skaičiuoti dienas, kol jos baigsis, nes mokykla man buvo sunkiai nusakomas stebuklas, šviesulys“, – prisiminė dėstytoja.
Kaip pasakojo B. Dalmantienė, į dažais dar kvepiančią aštuonmetę mokyklą iš aplinkinių kaimelių susirinkdavo vaikai iš varganų trobelių. Ir dabar ji pamena, kaip visas kaimas supuolė į kaimo parduotuvę pasižiūrėti, kaip atrodo balta duona. Todėl mokykloje per pietus duodama bandelė su arbata prilygo kone stebuklui. Kaip ir daugybė knygų.
„Skaityti ir rašyti mokėjau dar prieš ateidama į mokyklą, tačiau knygų mūsų namuose nebuvo, nes tais laikais jos buvo sunkiai įperkamos, o čia atsivėrė visas knygų lobynas. Meilė knygai mane lydi iki šių dienų“, – „Sekundei“ sakė pedagogė.
Tačiau stipriausią įspūdį, kuris išliko iki šių dienų, paliko ten dirbę mokytojai, visiems daliję savo širdies šilumą. Kaip pasakojo B. Dalmantienė, paprasti kaimo vaikai retas kuris pasižymėjo aktoriniais ar muzikiniais gebėjimais, tačiau mokyklos pedagogai sugebėdavo suruošti viso kaimo metų įvykiu tapdavusias šventes. Nors jaunieji artistai lipdavo tik į iš dviejų medinių ožių, uždengtų netašytomis lentomis, suręstą sceną, jautėsi tikromis žvaigždėmis.
„Ir dabar dar atsimenu, kokie pasiaukojantys ir šviesūs žmonės dirbo. Tais laikais maršrutiniai autobusai iki mūsų kaimo, kur buvo įkurta mokykla, net nevažiuodavo, iš Tauragės naktimis mokytojai kažkaip atbrisdavo iki mūsų. Gyvendavo šaltuose bendrabučiuose, bet nepaprastai mus mylėjo“, – gerų žodžių buvusiems mokytojams negailėjo moteris.
Į teatrų miestą
Tai, kaip teko mokytis B. Dalmantienei, šiuolaikiniams vaikams nesuprantama, jiems tai atrodo tarsi iš fantastikos srities. Tačiau tos akimirkos, kai vienoje mokyklos kamarėlių prie jaukiai spragsinčios krosnies mažieji šildydavosi nužvarbusias rankas ir džiovindavosi batus, kai į ekskursiją į zoologijos sodą keliaudavo brezentu dengtu sunkvežimiu, kuriame vietoj suolų sudėtos medinės lentos, tik sustiprino norą tapti mokytoja.
„Net ir tokiomis sąlygomis mokytojas dirbo iš visos širdies, su begaline meile vaikams, skiepydamas šilumą, gerumą, pagarbą. Toks šviesus mokytojo paveikslas ir skatino sekti jų pėdomis. Niekada neabejojau, kad būsiu mokytoja“, – pabrėžė B. Dalmantienė.
Baigusi aštuonmetę Šakviečio mokyklėlę, B. Dalmantienė išvyko mokytis į Tauragę. Nors svajojo studijuoti lietuvių kalbą ar žurnalistiką, nes ne kartą buvo įvairių konkursų laureatė, ji kartu su kitais klasės draugais pasirinko sustiprintą matematikos klasę, tad nieko kito nebeliko, kaip tapti matematikos mokytoja.
„Tik vieną kartą suabejojau, ar man pavyks. Per praktiką patekau į Vilniaus 43-iąją mokyklą, teko dirbti su šeštokais. Iš 29 vaikų 21 buvo vaikinas, 13 jų buvo įtraukti į vadinamąją blogiukių įskaitą. Nelabai žinojau, ką daryti, tačiau kažkaip visa tai įveikiau. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes šiuo darbu niekada nenusivyliau“, – savo pasirinkimu tapti mokytoja džiaugėsi pernai Metų panevėžiete tapusi moteris.
Kai teko apsispręsti, į kokį miestą nori vykti mokytojauti, B. Dalmantienė taip pat ilgai nesvarstė. Kadangi Žemaitijoje vietų nebuvo, pasirinko Panevėžį, nors šiame mieste nebuvo nė karto apsilankiusi.
„Jokių giminių ar pažįstamų čia neturėjau, tačiau čia buvo J. Miltinio teatras, todėl Panevėžys man atrodė labai šviesus ir šiltas miestas“, – pasirinkimo motyvus paaiškino panevėžietė.
Drausmindavo pasakojimais
Tik atvykusi į Panevėžį B. Dalmantienė pradėjo dirbti tuometėje 2-ojoje, dabartinėje V. Žemkalnio gimnazijoje. Pasak moters, pirmoji jos auklėtinių klasė buvo be galo šviesi ir gera, todėl tai dar labiau sustiprino norą tapti mokytoja. Ir dabar dar susitikę mieste buvę mokiniai visada sveikinasi su mokytoja, nors ir neilgai teko mokytis vieniems iš kitų.
Po metų jaunutė mokytoja buvo pakviesta dirbti į tuometę A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą. Nors pamokų mokyklose praktiškai visada turėdavo, daugiausia dirbo su studentais. Darbas su mokiniais ir studentais labai skyrėsi.
„Dirbant su mokiniais pirmiausia reikia išsikovoti jų pasitikėjimą ir sukurti tokią atmosferą, kad jie tavęs klausytų. Drausmės problema aktuali buvo visais laikais ir kiekvienai klasei reikėjo rasti vis kitą metodą, raktą, kaip juos suvaldyti. Bjauriausiose klasėse mane gelbėdavo susitarimas – 40 minučių dirbame, o penkias aš jiems pasakoju apie savo keliones. Ilgainiui jie pamiršdavo, kad galima neklausyti“, – savo slaptą receptą, kaip rasti bendrą kalbą su triukšmadariais, atskleidė dėstytoja.
O papasakoti B. Dalmantienė tikrai turėjo ką, mat daugiau kaip penkerius metus ji priklausė mokytojų keliautojų klubui, su kuriuo per atostogas dviračiais yra išmaišiusi kone pusę tuometės Sovietų Sąjungos: nuo Krymo kalnų kone iki Juodosios jūros.
„Tikriausiai niekas nepatikės, bet dviračiais buvome numynę net iki debesų. Kartais net nepajusdavome, kaip prie dviračio rėmo prišaldavo pirštai, tačiau įspūdžiai, patirti kelionėse, niekada nepasimiršta. Kita vertus, tik kelionėse pažinsi tikruosius draugus. Su tais, kuriais teko dalytis vieno miegmaišio kampučiais, ir dabar palaikome puikius santykius“, – pasakojo aistringa keliautoja, ir dabar kartu su vyru kasmet išsirengianti į kelionę turistų nepramintais takais.
Derliaus surinkimas
Dirbdamai A. Domaševičiaus medicinos mokykloje, vėliau – Panevėžio kolegijoje, B. Dalmantienei teko mokyti ir merginas, ir vaikinus, ne kartą reikėjo padėti spręsti jų meilės problemas, braukti ašaras ir į gyvenimo kelią išlydėti nuo pirmojo kurso mokytus jaunuolius.
„Labiausiai patinka diplomų įteikimo šventės. Prisimenu, koks nedrąsus ir susikaustęs atėjo, o išeina protingas ir susitupėjęs jaunuolis. Ši šventė – tarsi derliaus surinkimas“, – juokavo dėstytoja.
Darbas su studentais įdomus tuo, kad niekada negali būti dviejų tokių pačių paskaitų, nes visi studentai labai skirtingi. Pasak B. Dalmantienės, informacijos amžiuje tai, ką dėstei pernai, šiemet jau nebetinka. Ne tik studentai, bet ir dėstytojai turi nuolat viskuo domėtis, mokytis.
„Atrodytų, kas gali keistis matematikoje, juk du kart trys visada bus šeši, bet kiekvieną kartą ateina vis kiti vaikai, skirtingai su jais tenka ir dirbti. Dėstytojas nebėra tas, kuris atėjo, išdėstė savo medžiagą ir išėjo. Jeigu nesidomėsi, visada rizikuoji, kad kuris nors iš studentų už tave žinos daugiau“, – sakė pedagogė.
Šiuolaikinis mokymas kardinaliai skiriasi nuo buvusio prieš kelis dešimtmečius. Tada informacijos labai trūko, dabar yra jos perteklius. Todėl reto kurio vaiko akys dega noru mokytis. Tačiau ir maži atradimai džiugina pedagogę.
„Niekada savo studentams nesakau, kad jie privalo kažką išmokti, svarbu yra mokėti susirasti reikiamą informaciją. Pedagogo darbas susideda iš daugybės mažų laimėjimų. Pavyzdžiui, Aukštaitijos savišvietos akademijoje, kur dėstau senjorams kompiuterinio raštingumo pradmenis, viena mano studentė pasidžiaugė, kad pagaliau sugebėjo parašyti ir išsiųsti sūnui į užsienį laišką, nors ką tik maigė pelytę, nežinodama, ką su ja daryti. Ji taip jaudinosi, kad net ašaros riedėjo skruostais. Kaip gali nesidžiaugti, kai sugebi išmokyti žmogų kad ir tokių dalykų, kaip parašyti elektroninį laišką“, – kalbėjo moteris.
B. Dalmantienės nuomone, nors nuo tų laikų, kai mokėsi ji, prabėgo daugybė metų, pasikeitė iš pagrindų visa švietimo sistema, tačiau mokytojas ir dabar dar vertinamas pagal tai, kiek širdies jis įdėjo į savo darbą.
„Juk yra tokių mokytojų ir dėstytojų, paskui kuriuos vaikai kaip žąsiukai sekioja. Nors kiti pedagogai taip pat taktiški ir geri, tačiau aplink juos vaikai nesibūriuoja. Vis dėlto turi būti meilės, pasitikėjimo vaiku grūdelis. Jie labai jaučia, ar tu juos gerbi ir myli, ar į paskaitą atėjai tik „atbaladoti“ žinių ir užsidėti pliusiuką“, – mano B. Dalmantienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
