Skiriu R.G.
Modernybė, kadais užgimusi Vakarų Europoje, keletą šimtmečių viešpatavo pasaulyje, tačiau XX amžiaus antroje pusėje sudrebėjo jos pamatai. Modernaus, racionalaus proto autoritetas susvyravo, kai kas teigia – žlugo. Kaip sakė Adorno, jei protas atvedė mus į Osvencimą, vadinasi, atvedė mus ne ten kur reikia. Ir dar, sakė Adorno, po Osvencimo nebeturim teisės kalbėt apie poeziją.
Visuomenė sau pripažįsta, cituoju P.Sloterdijką, jog „visos didžiosios temos buvo tik išsisukinėjimai ir pusiau tiesos. Tie bergždi gražūs pakilimai – Dievas, visata, teorija, praktika, subjektas, objektas, kūnas, dvasia, prasmė, niekis – nieko neverti. Tai gražūs daiktavardžiai jauniems žmonėms, atsiskyrėliams, dvasininkams, sociologams.“
Ironija, dvejonė, nepasitikėjimas – tokie nauji postmodernios visuomenės pamatai. Visuomenė atsigręžė į save pačią ir ėmė save pačią ironizuoti. Tiesą sakant, tas savigraužos ir nepasitikėjimo kirminas į Vakarų kultūros šerdį ėmė graužtis kur kas seniau.
1926 metais Maxas Ernstas nutapė žymiąją drobę „Mergelė Marija lupa mažametį Jėzų trijų liudininkų akivaizdoje“ – Jėzus prikrėtė vaikiškų aibių ir gauna lupt, mergelės Marijos galvą puošia dieviška aureolė, tuo tarpu Jėzaus dieviškumo kredencialai mėtosi ant grindų pakampėje... Kasdienybė triumfuoja prieš šventenybę, sacred nutyla prieš profane....
O jau Piero Manzoni... Eksponavo parodoje, 1961 metais, tikrą š.... skardinėse dėžutėse, tokiose, kaip maisto konservai. Jei po Aušvitzo poezija neįmanoma, kažkas turi užimt poezijos vietą.... Tuo pačiu nepatenkintų irgi kaip ir nėra - juk sodrus išsireiškimas „š...., o ne menas“, kurį kartais pavartoja mažiau išprusę parodų lankytojai, šiuo atveju praranda prasmę. Arba, priešingai – pataiko, kaip pirštu į akį. Abiem atvejais – galas dialektikai.
Per ilgai buvusi rimta, žmonija nusprendė atsigriebt už prarastą laiką. Užuot guldžius galvas dėl tariamų, tikrų ar netikrų idealų dviejuose pasauliniuose karuose, verčiau iš tų idealų pasišaipyt. Perfrazuojant hipių epochos šūkį - make laugh, not war. Klounai užima karalių vietą. Radijo Šou herojai, Česlovas ir Bronius; Boratas, Kazachijos žurnalistas, ir netikras orą gadinantis popiežius iš „Popetown“ – tokios kultūrinės logikos pavyzdys.
Formuojasi, pasak J.Baudrillard'o, agresyvi, savarankiška simuliacinė hipertikrovė. Hipertikrovė, kuri yra nihilistiška ir negailestinga, nes ji kėsinasi ne vien į esamą tvarką, bet į patį tikroviškumo principą. Metusi iššūkį bet kokiai referencijai, ji pakyla virš realybės, virš tikrovės ir darosi neįveikiama.
Kovoti su regimybėmis – reiškia, apsikvailinti. Šitaip apsikvailino Tony Blairas, užmezgęs dialogą apie vienišos motinystės žavesį su virtualia heroje, Murphy Brown. Šitaip apsikvailino Valerijus Ivanovas, užsimojęs kumščiu prieš Česlovą ir Bronių. Šitaip apsijuokė Kazachijos vyriausybė, ketindama paduoti į teismą Sachą Coheną – Boratas Sagdijevas iš visos širdies jiems pritarė - reikia nuteisti „šitą žydą“.
Kaip pranešė "Reuters", neįvardytas Vakarų diplomatas, reziumuodamas Kazachijos vyriausybės pastangas susidoroti su iššūkiu, vardu Boratas, yra pasakęs: „Jie (t. y. Kazachijos vyriausybė), yra pasmerkti, - nepriklausomai nuo to, ar jie kaip nors reaguos, ar ne.“ Panašiai pasakė, berods, Haroldas Mackevičius laidoje „Be pykčio“, kad kova prieš Boratą yra kova, pasmerkta pralaimėjimui.
Kova prieš virtualų, menamą priešą - kova prieš nieką. Nes nieko nežeidžia nei tikros, nei kritikos strėlės – jos praeina pro jį, ironiška sakyt - kaip per nieką. Todėl niekas yra nenugalimas. Niekas yra nemarus. Kaip teigia J.Baudrillard'as, regimybės, - „jos yra nemirtingos, nepažeidžiamos, neįkandamos nei prasmės, nei neprasmės nihilizmui“.
Užsipulti menamą, netikrą priešą – neapdairu. Tai – blogo tono požymis. Nes tik totalitarinės valstybės, siekdamos absoliutaus paklusnumo, bando kontroliuoti viską, net juoką – jos, ir tik jos, gali „pasodinti“ už anekdotą. Be to, mes juk žinome, prie ko priveda pernelyg didelis rimtumas ir pataikavimas visokiems autoritetams, arba, pasak R.Rorty, galutinio žodyno terminams - autoritetų garbinimas, aklas ir nekritiškas, gali baigtis autokratija ir totalitarizmu. Todėl verčiau pasišaipyti ir pasijuokt...
Šiemet Kalėdos Lietuvoje buvo, kokių reta, dėl dviejų priežasčių – jos buvo be sniego, ir galima sakyt, be šventumo. TV ekranuose netikras popiežius žaidė slėpynių Vatikano rūsiuose, gadino orą ir ketino suspardyti vežimėliuose sėdinčius neįgalius vaikus. O Ali G bandė parduoti kino scenarijų – esą, teroristai pagrobia karalienę ir patalpina jai granatą į tą vietą, na, kaip čia pasakyt - tą, kurią Britney Spears neseniai viešai pademonstravo.
Viskas lyg ir gerai, tačiau - ką daryti tiems, kurie neturi jumoro jausmo? Kurie skursta vieniši senatvėje, arba jauni, kurie žino, jog turės mirt nesulaukę nė 30, ir kuriems, užsispyrusiems, Popiežius reiškia, nedviprasmiškai, Viltį ir Tikėjimą, - aiškink tu jiems neaiškinęs apie visokias referencijas ir ambivalencijas, nors tu ką. Čia belieka prisiminti Adorno ir Horkheimerio kultūros industrijai adresuotą kandžią pastabą, esą „niekas neturi alkti ir šalti; o kas taip darys, eis į koncentracijos stovyklą: šis sąmojis iš Hitlerio Vokietijos galėtų šviesti kaip maksima virš visų kultūros industrijos portalų.“
Dabar, man kartais atrodo, jog visa civilizacija pavirto į vieną didžiulę, gigantišką, mechaniškai besikvatojančią burną; jos groteskiškas, totalitariškas juokas aidi visatoje ir nėra nuo jo kur pasislėpt, ir niekas neturi teisės būti pernelyg rimtas, paniuręs, piktintis, moralizuoti ar pamokslauti – o tie, kurie taip darys, ... Geriausiu atveju, bus nutildyti pašalėse arba paversti pajuokos objektais, ir suvartoti tos pačios besijuokiančios kultūros industrijos, - tam, kad ir toliau sėkmingai rūktų šios industrijos kaminai.
