Katalikų bažnyčios planai žūtbūt pastatyti prie Kryžių kalno koplyčią įgauna pagreitį. Nepavykus „prastumti“ bažnyčios, kalbama apie esamos koplyčios rekonstrukciją. Jo ekscelencija Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis norėtų rekonstruoti plačiai — 500 kvadratinių metrų ploto koplyčios, kurioje būtų atliekamos religinės apeigos. Tai užtikrina nuolatines pajamas bažnyčiai.
Bažnyčia geidžia statyti
Nors detaliajame Kryžių kalno teritorijos plane vietos bažnyčiai neatsirado, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis atkakliai siekia ten pastatyti bažnyčią ar koplyčią.
Architektas Rimantas Stuopelis, Kryžių kalno teritorijos detaliojo plano projekto vadovas, pasakoja, kad dar 2000-aisiais vyskupo E. Bartulio prašymu buvo įrašyta galimybė čia atsirasti bažnyčiai. „Bet analizuojant situaciją ir renkant medžiagą, matėsi, kad čia ji netinkama, ir jos čia nereikia“, — prisiminė R. Stuopelis. Viešo svarstymo metu architektai į bylą sudėjo ir raštiškus žmonių atsiliepimus. Tada, pasak R. Stuopelio, rašėsi ir pavieniai asmenys, ir grupės žmonių — visų nuomonė buvusi vieninga — bažnyčios nereikia. Tačiau, pasak R. Stuopelio, tai jo ekscelencijos neįtikino, E. Bartulis tada sakęs, kad žmonės dar nepribrendę.
Po kelerių metų E. Bartulio užsakymu drauge su Lietuvos architektų sąjunga buvo surengtas bažnyčios prie Kryžių kalno projekto konkursas. Autoriams net buvo leista patiems siūlyti vietą. Tačiau, norint statyti bažnyčią, reikėjo koreguoti detalųjį planą, o Šiaulių rajono savivaldybės paminklosaugininkai, pasak R. Stuopelio, nieku gyvu to neleistų daryti. Bažnyčios projektai kol kas guli Šiaulių vyskupijos kurijos archyvuose.
Jei ne bažnyčia, tai koplyčia
Savo svajonės vyskupas E. Bartulis neišsižadėjo. Praėjusią vasarą jo ekscelencija inicijavo susitikimą pas rajono merą Raimundą Jakutį. Į susitikimą atvyko su Kultūros paveldo departamento specialistų ir Dailės akademijos profesorių delegacija. Netrukus vyskupijos užsakymu Dailės akademijos studentai skyrė kursinius darbus koplytėlės greta Kryžių kalno rekonstrukcijai. Darbai praėjusią vasarą buvo eksponuojami Šiaulių rajono savivaldybėje.
Kalba ėjo apie laikiną pakylą, pastatytą popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo vizitui, kurią buvo planuota po vizito nukelti. Ir Kryžių kalno teritorijos detaliajame plane ji yra įvardyta kaip nukeliama koplyčia. Koplyčiai buvo net numatyta pagarbi vieta Kuršėnų kapinėse.
Kodėl ji nebuvo nukelta? Architekto R. Stuopelio žodžiais, pritrūko „kažkokios jėgos“ (beje, koplyčios projekto autorius — buvęs Šiaulių rajono, dabar Šiaulių miesto vyriausiasis architektas A. Jukna).
Koplyčios vis nenukeliant, E. Bartulis skubiai tvėrėsi jos rekonstrukcijos idėjos. Vyskupas darė žygius gauti Kultūros paveldo departamento pritarimą. Ir gavo.
Kultūros paveldo departamento specialistai iš Vilniaus, E. Bartulio kvietimu praėjusią vasarą apsilankę Kryžių kalne, pritarė Kryžių kalno koplyčios rekonstrukcijos idėjai, o Šiaulių rajono savivaldybės taryba — Kryžių kalno detaliojo plano koregavimui. Vyskupijos kurija praėjusių metų spalį kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę, kad būtų koreguojamas detalusis planas ir numatyta vieta koplyčiai statyti.
Apetitas — 500 kvadratinių metrų ir tris milijonai litų
Koplyčia, vyskupo manymu, turėtų įamžinti Jono Pauliaus II-ojo apsilankymą Kryžių kalne. Joje būtų atliekamos religinės apeigos. Tai būtų piligrimų susibūrimų ir maldos vieta. Numatomas koplyčios plotas — 500 kvadratinių metrų, preliminariai jai pastatyti reikėtų 3 milijonų litų. Aplink Kryžių kalną, mano vyskupas, būtų tikslinga pastatyti Kryžiaus kelio stočių koplytėles. Joms apytikriai reikės dar pusės milijono. Ir vyskupo svajonė būtų įgyvendinta.
Vyskupas E. Bartulis — ne vienintelis dvasiškis, siekęs ant kalno pastatyti bažnyčią. Nedaug kas yra girdėję, kad 1929-taisiais Meškuičių parapijos kunigų iniciatyva Kryžių kalne buvo pastatyta lentų koplyčia, tačiau, anot istoriko B. Buračo, ji „baisiai sudarkė gražų istorinį kalną“. Dėl tos koplyčios buvę ginčų tarp Meškuičių klebono ir Šiaulių dekano, kuris norėjo Meškuičių kunigus priversti koplyčią nugriauti. Ši koplyčia 1935 metais Vyriausios statybos inspekcijos nurodymu buvo nugriauta.
Jei ne ant kalno, tai pakalnėje
„Jis (vyskupas Eugenijus Bartulis) daro konkursus, praktiškai mus pastato prieš faktą, mums tik žandikauliai atkrenta. Jis nori turėt tą koplyčią“, — nerinko švelnių žodžių Sigita Tauterienė, Šiaulių rajono savivaldybė vyriausioji specialistė kultūros paveldui. Nors, anot vyriausios rajono paminklosaugininkės, vyskupą ir remia Kultūros ministerija, “bet mes nepritariam ir parašų nedėsim“.
S. Tauterienė tvirtina, kad to neleistų įstatymai, kurie galioja visiems lygiai, net ir bažnyčiai. Laikinoji koplyčia stovi konservacinės paskirties žemėje (tai senovės gyvenvietė), ir joje apskritai negali būti statomi jokie statiniai — tai būtų didžiausias įstatymo pažeidimas, ir po juo niekas nedrįstų pasirašyti.
Bet, anot S. Tauterienės, vyskupui vis dėlto buvo pasiūlytas kompromisas — statyti koplyčią prie nuošalėje rengiamo turizmo informacijos centro, ribojant aukštingumą, įgilinant ją. Tačiau tokiu atveju, pasak S. Tauterienės, pati bažnyčia turėtų išsipirkti žemę ir finansuoti detaliojo plano keitimo procedūrą.
Paskutinis bandymas patekti į UNESCO
Kryžių kalną siūlyta įtraukti į Pasaulio paveldo (UNESCO) sąrašą. Kodėl iki šiol dar neįtrauktas?
2002-ųjų pavasarį čia lankėsi UNESCO atstovai, kurie patvirtino: Kryžių kalnas nusipelno būti įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Tačiau prieš teikiant antrąjį prašymą rekomenduota įvykdyti tris pagrindines sąlygas. Pirma, atlikti išsamią lankytojų skaičiaus analizę ir apskaičiuoti, koks lankytojų skaičius yra leistinas, saugant kalną nuo žalos ir naikinimo. Taip pat prašoma numatyti priemones, saugančias vietovę nuo komercializacijos ir atlikti lyginamąją kitų sakralinių vietų studiją.
Kryžių kalną į UNESCO sąrašą bus galima siūlyti dar vieną — paskutinį kartą. Nežinia, kaip UNESCO ekspertai įvertintų Kryžių kalno prieigose pastatytą koplyčią, kur vyks ritualinės apeigos, tuoksis poros, vyks krikštynos?
O gal ir nereikia to UNESCO? Nes, įtraukus Kryžių kalną į Pasaulio Paveldo sąrašą, baigtųsi kalbos apie statybas, bažnyčias, koplyčias ir Piligrimų namus.
P.S. Šauksmas tyruose
Po „Šiaulių krašto“ publikacijos “UAB-ai ir religinė komercija spaudžia Kryžių kalną“ sulaukėme skaitytojų, specialistų komentarų. Kalno likimas bendruomenei labai rūpi.
Straipsnyje rašyta apie šalia kalno pastatytą pranciškonų vienuolyną, apie kurio atsiradimą savo viešnagės metu neva užsiminęs popiežius Jonas Paulius II-asis. Rizikuojame sakyti „neva“, nes yra ir kitokių liudijimų.
„Aplankęs Kryžių kalną, popiežius pasakė, kad Kryžių kalnas — tai tyruose šaukiančiojo balsas, ir susiejo jį su Alavernos kalnu Italijoje. Popiežius tarp tų kalnų įžvelgė giminingumą, tačiau nenurodė prie Kryžių kalno statyti vienuolyno. Tą mintį žmonės įvertino savaip ir jį pastatė. Bažnyčios prie Kryžių kalno idėja atsirado vėliau, tik įkūrus Šiaulių vyskupiją“, — taip Mažesniųjų brolių ordino kunigas pranciškonas Paulius Vaineikis liudijo per 2000 vasario 24— 25-ąją Šiauliuose vykusią tarptautinę konferenciją “Kryžių kalno istorinė raida ir jo išlikimo problemos“.
Tačiau tuo metu vienuolynas jau buvo bebaigiamas statyti, o konferencija surengta, baiminantis dėl tolimesnio Kryžių kalno likimo. Į konferenciją sukviesti garsūs istorikai, paminklosaugininkai, ekspertai turėjo nušviesti kalno išlikimo problemas.
Konferencijoje kalbėjęs profesorius J. Bučas, vienas iš didžiausių kraštotvarkos ir paminklotvarkos autoritetų, perspėjo, kad vienuolynas yra agresyvus elementas kalno atžvilgiu ir „labai svarbu išvengti tolimesnės invazijos į kalną“.
Norint sumažinti vienuolyno dominavimą, tada prieš kalną pasodinta želdinių, kad šie bent kiek sušvelnintų raudono modernaus mūro kontrastą tyruose.
Nijolė Koskienė
