Tuometiniai grupės nariais buvo trys jauni vaikinai – Vilius, Juozas bei Deivydas. Vis dėlto dabar Juozas, pasibaigus koncertams, sceną iškeičia į futbolo aikštelę. Jis treniruoja 8-12 metų mergaites, o jų treneriu dirba jau 9 mėnesius.
Pašnekovas prisiminimais sugrįžo į vaikystę ir pasakojo, jog tuomet nebuvo itin geras žaidėjas. Jis futbolo nelankė, žaisdavo kvadratą, šokinėdavo per gumą: „Futbolas visada buvo lyg šalia, fone. Dar sovietiniais laikais žiūrėdavau futbolą, turėjau su legendiniu sovietinių laikų vartininku Levu Jašinu marškinėlius, labai puikiai juos atsimenu. Jis buvo tokiame apskritime įspausdintas. Didelis futbolo pakilimas buvo 1985-1987 metai, tuomet atrodė, kad mes esame labai stiprūs. Sovietiniais laikais Žalgiris užėmę 3-ią vietą, Atlantas žaidė I-oje lygoje. Tačiau tai manęs neįtraukė, nes kieme nuolat pralaimėdavau visiems savo draugams. Visi mušinėdavo labai gerai. O artimiausi draugai du dvyniai guminį kamuolį lengvai kas kartą išmušdavo daugiau nei 20 kartų, o mano riba – 2 kartai.“
Didesnį susidomėjimą futbolu Juozas pajuto tuomet, kai jo sūnus Rojus pradėjo užsiimti šiuo sportu: „Tai buvo prieš 5 metus. Norėjau sūnui rodyti pavyzdį. Tiesa, stengiausi, kad jis manęs neaplenktų, kad bent kažkiek laiko galėčiau būti tinkamas varžovas jam. Domėjimosi pradžia buvo „YouTube“ platformoje. O trečiais metais pamačiau „LFF“ inicijuojamą galimybę susipažinti su šiuolaikiniu vaikų treniravimu.“
Įgijęs Lietuvos futbolo federacijos licenciją, jis tapo sertifikuotu „LFF C“ licencijos savininku. Bet reikėjo dar daugiau nei metų, kad jis žengtų pirmuosius naujos veiklos žingsnius.
„Merginų treniruotėse atsiradau, kai jas pradėjo lankyti mano dukra Meilė. Ji futbolą lanko jau antrą kartą. Pradėjusi lankyti futbolą kartu su mano sūnumi Rojumi, po pusantro mėnesio sakė, kad nebetęs, nes ten neturi draugių. Tuomet nesupratau, kiek svarbu merginoms draugystė futbole. Galvojau, kad ji futbolu niekada daugiau nebesidomės. Maniau, kad liksime tik aš ir sūnus, kurie serga futbolo liga. Ir štai, 2019 metų, vasario mėnesį, ji staiga nusprendė, kad futbolą vis dėlto lankys. Į treniruotę nuėjo drauge su savo klasioke.“, – pasakojo Juozas.
Vyras juokėsi, kad stebėdamas dukros treniruotes, negailėdavo pastabų, o jo entuziazmą pastebėjo treneris: „Suradau jai vietą, kur ji galėjo išbėgti į aikštę drauge su kitomis merginomis. Ko gero, kol aš stebėjau, kaip jos treniruojasi, nenulaikiau liežuvio ir aiškinau, ką dar ar kaip dar galėtų daryti jos, vardan geresnio rezultato. Jos treneris – Justas išgirdęs, jog aš dalinu pastabas merginoms, pasiūlė pačiam išbandyti jėgas būnant treneriu.“
Sulaukęs netikėto pasiūlymo, jis nė kiek nedvejojo. Paklaustas, ar šią naują veiklą jis suderina su koncertais, šis tikino, kad laisvo laiko turintis į valias: „Aš turiu labai daug laisvo laiko, esu laisvai samdomas kūrybininkas, didžėjauju, prodiusuoju, vedu renginius, tad tikrai daug laisvo laiko turiu. Baimė buvo tik dėl to ar gebėsiu skirti pakankamai laiko savo vaikams. Džiaugiuosi, kad kol kas pavyksta viską suderinti.“
Paklaustas, kur gi jam smagiau dirbti scenoje ar treneriu futbolo aikštelėje, jis teigė, kad vienoje veikloje jaučiasi užtikrinčiau. „Būdamas scenoje aš jaučiuosi kur kas tvirčiau, nei futbolo aikštėje. Tai pirmieji žingsniai. Dar tik 9 mėnuo eina, su laiku ir darbu turėtų atsirasti didesnis pasitikėjimas savimi. Šiuo metu išgyvenu egzistencinių klausimų laiką – ką ir kaip galiu padaryti geriau, aiškiau, efektyviau ir patraukliau. Noriu, kad mane merginos suprastų, jaustųsi geriau treniruotėse. Kol kas žaidimą ar treniruotes aš žiūriu labiau techniškai, intelektualiai nei įtraukiančiai“, – atviravo jis.
J. Liesis šiuo metu siekia įgauti kuo daugiau žinių, todėl daug skaito, konsultuojasi su žmonėmis, kurie supranta vaikų psichologiją, o tokiu būdu stengiasi augti ir pats.
Treniruodamas dukrą Meilę, J. Liesis sakėsi pamatęs ją iš visai kitos pusės: „Matau ją kaip žmogų, kuris man yra pavyzdys. Man labai patinka jos stiprybė. Ji visuomet tiesiog ima ir daro. Visiškai nepriklauso, ar ji gauna pasitenkinimą iš to kad jai pavyko padaryti, ar – ne. Stengiuosi tai iš jos kopijuoti ir diegti savo gyvenime. Labai dažnai laukdavau sėkmės, kažkokių įvertinimų. O mano dukra tiesiog ima ir daro, tiek kartų kol padaro. Paprastai. To iš jos iš tikrųjų mokausi.“
Paklaustas, ar išeina jam futbolo aikštelėje būti tik treneriu, bet ne tėvu, J. Liesis nemelavo – deja, bet ne.
„Neišeina būti tik treneriu. Jokiu būdu, nes man reikia jos pagalbos. Merginų yra daug, o jos visos skirtingos. Merginos, jeigu treniruočių metu sulaukia kokio pastebėjimo, replikos ar kuri nors būna slogesnės nuotaikos, tai ta nuotaika ima sklisti, plėstis ir augti. O mane ištinka panika. Treniruotė vyksta ne pagal planą. Atrodo, kad su vaikinais turėtų būti viskas paprasčiau. Jie pasikalba ir viską pamiršta. Mano dukrai nėra lengva mano treniruotėse, ji yra tas žmogus, kuris iš vienos pusės atsakingai žiūri į tai, ką daro. Tačiau iš kitos – jaučia džiaugsmą būdama tiesiog paaugle. Aš treniruočių metu stengiuosi suderinti ir tėvą, ir trenerį – priimti ją, kaip paauglę, būnant tėvu, o kaip treneris – matyti kaip daug perspektyvų turinčią sportininkę.“
Ne vien treniruotėmis gyvena MFK „Žalgiris“ futbolininkių kolektyvas ir jų treneris Juozas. Jam didelį džiaugsmą teikia varžybos: „Turnyrai yra didelė patirtis. Merginoms labai smagu išvažiuoti iš miesto su savo draugėmis, plepėti, valgyti sumuštinukus, gerti gėrimus, kurie namuose daugiau ar mažiau yra draudžiami. Joms tai yra fantastiškas nuotykis.
Labai smagu, kad galiu būti tame šurmulyje. Nežinau, ar aš esu svarbi to dalis joms, bet jos man tikrai tokios yra. Mes esame dalyvavę 2 turnyruose ir pavyko laimėti pirmąsias vietas, bet ne pirmosios vietos ir įvarčiai yra svarbu. Svarbu – įsitraukimas, pasitikėjimas savimi aikštelėje ir laisvė. Jokiu būdu ne įvarčiai, ne rezultatas. Paskutiniame turnyre, kuris įvyko Alytuje, man labai stipriai sukilo noras nugalėti, nes merginos labai smagiai žaidė. Matant kaip jos žaidžia apėmė nerealus azartas. Tiesiog troškau, kad jos padarytų geriausia, ką gali ir nugalėtų. Gavęs medalį drabužinėje rėkavau lyg laimėjęs Čempionų lygą“.
