Batų evoliucija – nuo naginių iki „vengerkų“

Nuo „Ba­to“ iki „El­nio“

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Fo­tog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Vi­li­ja Ulins­ky­tė-Bal­zie­nė, pa­klaus­ta apie pra­di­nę pa­ro­dos idė­ją, ro­do pro vi­los lan­gą į bu­vu­sius Chai­mo Fren­ke­lio odų fab­ri­ko pa­sta­tus.

Prieš I-ąjį Pa­sau­li­nį ka­rą kas penk­tas Šiau­liuo­se su­tik­tas žmo­gus ar­ba jo šei­mos na­rys dir­bo Chai­mo Fren­ke­lio odų fab­ri­ke. Jie ne­tgi bu­vo lai­ko­mi Šiau­lių dar­bi­nin­kų aukš­tes­niuo­ju sluoks­niu.

Vė­liau Chai­mo Fren­ke­lio sū­nus Jo­kū­bas ten pat įkū­rė „Ba­to“ fab­ri­ką, ku­ria­me dir­bo 500 dar­buo­to­jų, o po­ka­rio me­tais jis ėmė veik­ti kaip odos ir ava­ly­nės kom­bi­na­tas „El­nias“.

Is­to­ri­niai ba­tai sa­vo ran­ko­mis

Is­to­ri­jos sky­riaus mu­zie­ji­nin­kė Aust­ra Pa­la­pie­nė su­skai­čia­vo dau­giau kaip šim­tą eks­po­nuo­ja­mų po­rų ir pa­vie­nių ba­tų. Mu­zie­ji­nin­kė ve­da prie ar­cheo­lo­gi­nių ra­di­nių, ro­do aš­tun­to, de­vin­to am­žiaus žal­va­ri­niais spur­ge­liais puoš­tų na­gi­nių re­konst­ruk­ci­ją. Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip jos gi­mė, kai at­si­du­ri prie vit­ri­nos, kur po stik­lu iš­dė­lio­tos to me­to ge­le­ži­nės bat­siu­vio ylos.

Iš­vy­dus še­šio­lik­to am­žiaus kur­piaus dirb­tu­ves ar odi­nin­ko įran­kius, pa­ro­dos lan­ky­to­jui ga­li kil­ti no­ras pa­čiam juos iš­mė­gin­ti. Or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no, kad žmo­nės trum­pam ga­lė­tų tap­ti kur­piais ir iš mu­zie­jaus pa­teik­tų de­ta­lių pa­si­ga­min­tų sau ba­tus.

Pir­miau­sia juos rei­kės su­si­mo­de­liuo­ti pa­gal kur­pa­lių, o pa­skui kant­riai, nau­do­jan­tis yla, su­siū­ti vaš­kuo­tu siū­lu. Šiuo­lai­kiš­kes­nis, bet ne ma­žiau su­dė­tin­ges­nis ba­tų ga­mi­ni­mo­si bū­das – su­si­kli­juo­ti juos iš lim­pan­čių de­ta­lių.

Nuo vy­žų iki aukš­ta­kul­nių

Et­nog­ra­fi­nė­je eks­po­zi­ci­jos da­ly­je mu­zie­ji­nin­kė siū­lo įsi­spir­ti į me­di­nes klum­pes ir pa­ty­ri­nė­ti lie­tu­vių kai­mo na­mų dar­bo na­gi­nes, vy­žas, čem­pes.

Lie­tu­viai na­gi­nes rauk­da­vo iš odos, vy­žas pin­da­vo iš kar­nų, o čem­pes ner­da­vo iš siū­lų. Mu­zie­ji­nin­kė pri­me­na, kad ba­tai tuo­met bu­vo pra­ban­gos da­ly­kas, ku­riais ap­sia­vus va­žiuo­da­vo į mies­tą ar baž­ny­čią.

Kont­ras­tas kai­mo apa­vui – aš­tuo­nio­lik­to, de­vy­nio­lik­to am­žiaus meist­rų siū­ti da­mų ba­li­niai ba­te­liai, eks­po­nuo­ja­mi kar­tu su kor­se­tais. Len­kiš­ka­me ma­dų dien­raš­ty­je „Ty­god­nik mod“ ga­li­ma pa­skai­ty­ti apie iš Pa­ry­žiaus at­ke­lia­vu­sias ma­das.

Tar­pu­ka­rio ba­tų ma­dų nuo­tai­kas pri­sta­to fo­tog­ra­fi­ja iš Bro­niaus Poš­kaus par­duo­tu­vės Šiau­liuo­se, Vil­niaus gat­vė­je. Čia ma­ty­ti dau­gy­bė ba­tų dė­žu­čių, o ant kiek­vie­nos iš jų skir­tin­gi rek­la­mi­niai už­ra­šai.

Ki­to­se nuo­trau­ko­se įam­žin­tos Šiau­lių ba­tų par­duo­tu­vių vit­ri­nos, o ap­žiū­rint eks­po­nuo­ja­mus pran­cū­ziš­kus, ang­liš­kus, lie­tu­viš­kus ba­te­lius, ga­li pa­si­jaus­ti lyg vie­nos iš to­kių par­duo­tu­vių klien­tas.

Eks­po­nuo­ja­mi ka­ro­liu­kais siu­vi­nė­ti aukš­ta­kul­niai, ele­gan­tiš­kos už­se­ga­mos blauz­di­nės, me­din­pa­dės ba­su­tės.

So­viet­me­čio kont­ras­tai

„Tai gra­žu­mas „El­nio“ ba­tų, kas ne­pir­ko – daug pra­ra­do“ – taip sa­vo pla­ka­te rek­la­ma­vo­si po ka­ro įkur­tas odos ir ava­ly­nės kom­bi­na­tas „El­nias“. Jie ga­mi­no ne kiek­vie­nam „įkan­da­mus“ ba­tus.

Nors so­viet­me­čiu vy­ra­vo pil­kas ir šiurkš­tus apa­vas, pa­ro­do­je esa­ma ir to me­to puoš­me­nos – „ven­ger­kų“ ir „filt­sų“.

Mu­zie­ji­nin­kė Aust­ra Pa­la­pie­nė su­ly­gi­na so­viet­me­čio par­duo­tu­vės fo­tog­ra­fi­ją, ku­rio­je ma­ty­ti be­si­ba­ran­ti pir­kė­ja ir ne­pa­ten­kin­ta par­da­vė­ja, su Bro­niaus Poš­kaus par­duo­tu­vės fo­tog­ra­fi­ja, iš ku­rios sklin­da jau­ku­mas, kur ma­lo­niai ap­tar­nau­ja­ma pir­kė­ja.

Lie­tu­viš­ko apa­vo eks­po­zi­ci­ja veiks iki rug­sė­jo pa­bai­gos.

Gintarė VALUCKYTĖ