Sekmadienį piliečiai Baltarusijoje žengė prie balsadėžių, vakare rinkosi į aikštę, vėliau buvo žiauriai išvaikyti, buvo ribojama informacijos prieiga, daliai – ir susisiekimas telefonu, „mėlynių“ neišvengė ne tik protestuotojai, tarp kurių – ir opozicijos lyderiai, bet ir užsienio žurnalistai. Šalis, niekam labai nesistebint, lieka paskutiniuoju Europos diktatoriumi ir „tėtušiu“ (Batka – baltarusių kalba) pravardžiuojamo Aleksandro Lukašenkos rankose.
„Perfrazuojant Erichą Mariją Remarką (Erich Maria Remarque) – Baltarusijos fronte nieko naujo, išskyrus imituojamą demokratiškos šalies įvaizdį“, – analitinėje apžvalgoje rašo Rytų Europos studijų centro (RESC) politologai, numatę tokį galimą rinkimų scenarijų dar prieš jiems įvykstant.
Po oficialiosios rinkimų, kuriuose Europos saugumo ir bendradarbiavimo (ESBO) organizacijos atstovai įvertino kaip geresnius nei praėjusius, dalies vakare Minsko centre susirinkus daugiatūkstantinei miniai, kaip ir tikėtasi, suliepsnojo revoliucingos nuotaikos. Bet įvykti tikrai revoliucijai, anot RESC analizės, prielaidų jau iš pat pradžių buvo nedaug, pirmiausia todėl, kad opozicija Baltarusijoje yra susiskaldžiusi. Buvo tikėtina ir tai, kad protestui koją galėjo pakišti ir organizuotumo, koordinacijos trūkumas. Tai buvo ypač matyti, kai minia iš Spalio aikštės, pasidalijusi į atskiras kolonas, patraukė prie vyriausybės, parlamento.
Protestų iš anksto tikėjosi ir pats A. Lukašenka. RESC žiniomis, opozicijos kandidatas Vladimiras Nekliajevas, tas pats, kuris buvo stipriai sumuštas per protesto akciją sekmadienio vakarą ir pakliuvo į ligoninę, dar prieš rinkimus buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už nesankcionuotų susirinkimų organizavimą, buvo suimami galimi aikštės protestų organizatoriai.
Anot ekspertų, daugelis opozicijos atstovų ir patys neturėjo daug iliuzijų dėl masinio protesto sėkmės ir jau dabar kalba apie artėjančius parlamento rinkimus 2012 metais. Neatmetama galimybė, kad juose, kaip „saldainiukas„ Vakarams galėtų būti suteiktas „legitimios opozicijos statusas vienam Vakarų projektų – Aleksandrui Milinkevičiui, kurį prezidento rinkimų kontekste A. Lukašenka buvo pavadinęs „vienu iš nedaugelio normalių žmonių opozicijoje“.
„Iki dešimties vietų parlamente būtų „neskausminga„ Baltarusijos vadovo nuolaida, suteikianti didžiulių dividendų Europos Sąjungos akyse. Tai kartu už legitimumo borto paliktų visas kitas, dažnai kur kas agresyvesnes opozicijos partijas ir veikėjus. Tokia įvykių raida visiškai paaiškintų ir A. Milinkevičiaus pasitraukimą iš rinkimų maratono, kad jis vėliau galėtų sugrįžti kaip vienintelis ir žinomiausias Baltarusijos demokratas“, – rašoma RESC analizėje.
A. Milinkevičius yra išskirtinė ir ryški asmenybė visame opozicijos kontekste. Anot ekspertų, iki 2010–ųjų jis buvo žinomiausias opozicijos politikas, per 2006 metų rinkimus – bendras susivienijusių demokratinių jėgų kandidatas. Tačiau tik 15 proc. baltarusių jį vertina pozityviai, 28 – proc. neturi apie jį nuomonės ir net 31 proc. žvelgia į jį kritiškai.
„Diskreditavęs save po 2006 metų aikštės įvykių, nesugebėjęs konsoliduoti buvusios demokratų paramos, A. Milinkevičius anksti pareiškė, kad Baltarusijos prezidento rinkimuose nedalyvaus“, – pažymima RESC analizėje.
Dalyvauti 2010 metų prezidento rinkimuose ketinimus buvo pareiškę 16 kandidatų, 11 jų surinko reikiamą skaičių – 100 tūkstančių rinkėjų parašų. Anot politologų, net ir pati opozicija pripažįsta, kad realių galimybių surinkti tokį skaičių parašų turėjo tik V. Nekliajevas, Andrejus Sanikovas ir Jaroslavas Romančiukas.
„Užregistruoti visus, net ir nesugebėjusius surinkti reikalingo skaičiaus parašų, buvo sąmoninga valdžios politika, nes didelis kandidatų skaičius sudaro demokratinių ir skaidrių rinkimų įspūdį. Kita vertus, tuo buvo siekiama išskaidyti ir taip negausią paramą opozicijai, skatinant jų tarpusavio konkurenciją“, – rašoma RESC analizėje.
Politologai pažymi, kad siekiant paaštrinti tarpusavio konkurenciją buvo išnaudojama Rusijos korta: pagrindiniai opozicijos kandidatai – V. Nekliajevas, A. Sanikovas ir J. Romančiukas viešojoje erdvėje buvo kaltinami ir siejami su Kremliaus pinigais ar įtaka.
„Maskvos statytinių tema Baltarusijoje nėra nauja – 2006 metais tą patį buvo galima išgirsti ir apie buvusį kandidatą į Baltarusijos prezidentus Aleksandrą Kozuliną, kol jo neįkalino keleriems metams. Konkrečių faktų ir įrodymų nėra, tačiau šį Rusijos statytinių diskursą pradėjo vartoti nemaža dalis Vakarų apžvalgininkų ir politikų“, – teigiama RESC analizėje.
Pavyzdžiui, ryškiausias kandidatas po A. Lukašenkos, politinės kampanijos „Sakyk tiesą„ lyderis V. Nekliajevas, buvo vadinamas Rusijos projektu dėl švaistymosi pinigais rinkimų agitacijai. Tam jis turėjo didžiausią iš visų opozicijos kandidatų biudžetą. „Įsibėgėjus rinkimų maratonui V. Nekliajevas paviešino susitarimą su kitu opozicijos kandidatu A. Sanikovu, bet tai buvo vienintelis ir gana pavėluotas pasiekimas stengiantis suvienyti opozicijos pajėgas“, – rašoma RESC analizėje.
A. Sanikovas yra pats nužengęs iš Baltarusijos biurokratinio aparato – buvęs šios šalies užsienio reikalų ministras, nepriklausomos Baltarusijos interneto svetainės www.charter 97.org vadovas. Teigiama, kad jis turi darbo patirties ministerijoje, ryšių Jungtinėse Valstijose ir Rusijoje, bet neturėjo lėšų rimtai politinei kampanijai.
Anot politologų, pagrindiniu opozicijos vilties objektu tapo naivus ir mechaninis išskaičiavimas, apklausų duomenys, rodę kritusį A. Lukašenkos populiarumą. Skirtingi sociologiniai tyrimai rodė, kad parama A. Lukašenkai svyruoja tarp 35–47 proc. Lojaliausi A. Lukašenkai rinkėjai – moterys (52 proc.), vyresni nei 56 metų rinkėjai (65 proc.) ir mažų miestelių ar kaimų gyventojai (62 proc.)
„Tokią perspektyvą dar labiau sustiprino aštresnė nei įprastai Rusijos pozicija Baltarusijos atžvilgiu. Tradicinius ginčus dėl dujų ir kitų energetinių išteklių kainų ir tarifų, Abchazijos ir Osetijos nepriklausomybės bei muitų sąjungos klausimų papildė aktyvi informacinė konfrontacija. Rusijos kanalas NTV parengė tris filmus, atskleidusius visuomenei nežinomų A. Lukašenkos biografijos faktų. Oficialusis Minskas savo ruožtu nevengė piktų komentarų Maskvos atžvilgiu ir net suorganizavo interviu su Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu“, – pažymima RESC analizėje.
Kai kurių ekspertų teigimu, šis tariamas konfliktas turėjo baigtis prieš pat Baltarusijos prezidento rinkimus ir buvo tik papildoma priemonė paspausti A. Lukašenką. Tokia pozicija grindžiama gruodžio 9 dieną Baltarusijos ir Rusijos prezidentų pasirašytu susitarimu dėl naftos produktų tarifų, be to, A. Lukašenka pasižadėjo nuo kitų metų ratifikuoti Bendrosios ekonominės erdvės tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano dokumentus.
Politologo Vytauto Sirijos Giros analizė rodo, kad Rusijos įtaka Baltarusijai yra neišvengiama, todėl bet kokie svarstymai, kaip apeiti Rusiją, yra iliuzijos.
Europos Sąjungos pozicija Baltarusijos atžvilgiu, anot RESC Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjos Živilės Dambrauskaitės, nebuvo nuosekli, stokojama bendros pozicijos tiek iš Briuselio, tiek iš atskirų valstybių. Nuo 2008 metų ES ir oficialaus Minsko santykių atšilimas suintensyvėjo artėjant prezidento rinkimams ir stiprėjant Rusijos ir Baltarusijos santykių įtampai.
„Tokiame kontekste susidurta su dilema, kad pastangos bendradarbiauti su Minsku reiškė nuolaidas arba mažų mažiausiai nutylėjimą demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių srityse. 2010 metais demonstruojama agresyvi Rusijos pozicija privertė dalį ES valstybių su Lietuvos prezidente priešakyje perimti paties A. Lukašenkos retoriką ir teigti, kad būtent Baltarusijos prezidentas yra šalies stabilumo garantas. Baltarusijos susivienijusios pilietinės partijos atstovai ir ekspertai tiesiai teigė, kad kai kurių Europos valstybių politika ėmė vadovautis principu „apginti eilinį A. Lukašenką nuo Kremliaus“, – rašoma RESC analizėje.
Pro politologų akis nepraslydo ir Vokietijos bei Lenkijos užsienio reikalų ministrų vizitas Minske ir jų pareiškimai, kad „ES pripažins rinkimus ir suteiks finansinę paramą Baltarusijai, jei rinkimai bus laisvi ir skaidrūs„.
Tuo metu, kai Ukrainoje ir Gruzijoje jau buvo nuvilnijusios spalvotosios revoliucijos, Baltarusija stabiliai lieka autokratiškose rankose. Politologai atkreipia dėmesį, kad tautiškumas ir patriotizmas, nugalėję totalitarinę SSRS imperiją, Baltarusijoje reiškėsi silpnai. Baltarusija Sovietų Sąjungoje buvo užėmusi lyderės pozicijas pagal daugelį ekonominių rodiklių, pirmavo ir rusinimo, „homo sovieticus“ žmogaus kūrimo srityse.
Nacionalinės idėjos stoka įvardijama kaip viena priežasčių, kodėl A. Lukašenka atėjo į valdžią. „Tėtušis„ ir toliau stengėsi puoselėti sovietinio žmogaus prototipą ir slopinti nacionalizmą. Jis netgi yra išjuokęs bendrumo simboliu galėjusią tapti baltarusių kalbą teigdamas, jog tik anglų ir rusų yra vienintelės „didžios„ kalbos pasaulyje.
Ekspertai pastebi, kad bendruomenės idėja Baltarusijoje yra labai silpna, ją slopina režimas, bandantis įtvirtinti lyderio autoritetą, kurio valiai paklūstama siekiant neprarasti užimamos padėties visuomenėje ir vengiant režimo bausmių. Alternatyvų paiešką slopina ir nepasitikėjimas kitais bendruomenės nariais – nuogąstaujama dėl KGB agentų, informacijos nesaugumo.
Atkreipiamas dėmesys, kad Baltarusijos valdžia turi nemažų ekonominių ir socialinių svertų: pensininkams, kurie yra nuosekliausi režimo šalininkai, mokamos santykinai didelės pensijos, dirbantiems žmonėms veikia vadinamoji kontraktų sistema, kuri nustato, kad valstybė kasmet turi pratęsti su valdininkais darbo sutartį. Taigi, jei darbuotojai nepaklus režimui, su jais gali būti nutraukta darbo sutartis. Panašios taisyklės galioja ir studentams – prasižengusieji išvaromi iš universiteto.
„Baltarusijos piliečiai yra gana praktiški ir racionalūs – geriau žvirblis rankoje nei elnias girioje. Kur kas geriau turėti tai, ką gali duoti sistema, ypač kai dabartinei padėčiai daugelis nemato alternatyvų“, – rašoma analizėje.
O nemato galimybių ir dėl to, kad informacijos prieinamumas Baltarusijoje yra gana žemas, šalyje veikianti sistema efektyviai riboja baltarusių galimybes pasinaudoti alternatyvia Baltarusijos spaudai ir televizijai informacija. Anot ekspertų, prisijungimas prie globalaus interneto tinklo Baltarusijoje brangus, todėl populiaru pirkti interneto prieigos korteles, leidžiančias normuotą prisijungimą. Viena valanda nuo 8 iki 19 valandos kainuoja 1,3 lito. Baltarusijoje atskirai apmokestinamas prisijungimas prie vidinių ir užsienio IP adresų.
„Laiko atžvilgiu neribotą prieigą prie interneto, naudojant ADSL technologiją, kurios greitis 2048/512 Kb/s (priėmimas/išsiuntimas) „Beltelekom„ siūlo už 680 litų mėnesinį mokestį, neskaitant papildomų mokesčių už viršytą atsisiųstos informacijos kiekį iš vidinių ir užsienio IP adresų“, – rašoma analizėje.
Anot analizės, internetas retai naudojamas informacijai gauti, naršyti, sužinoti naujienas. Dažniausiai jis naudojamas virtualiam bendravimui ir pramogoms. Baltarusijoje internetu naudojasi 38,2 proc. suaugusiųjų ir tik 15,3 proc. tai daro kiekvieną dieną.
Ekspertai pažymi, kad spaudimas žiniasklaidai neapsiriboja virtualios informacinės erdvės kontrole. Nuo šių metų sausio 3 dienos Baltarusijos žurnalistų asociacija nebeturi teisės teikti teisinę pagalbą žurnalistams ir privalo atšaukti šiuo metu galiojančias bei nebeleisti į apyvartą naujų asociacijos narių kortelių. Jas įsigyti turi teisę ir nesamdomi žiniasklaidos priemonių nariai.
Tokia nuostata susijusi su naujai priimtu įstatymu „apie masines komunikacijos priemones“, kuriame nėra taikoma sąvoka „žurnalistas“, tik „masinės komunikacijos priemonės žurnalistas“. Todėl neturintieji žurnalisto išsilavinimo ir nuolatinės darbo vietos masinės komunikacijos įmonėje atsiduria už šio įstatymo ribų, taigi niekas negina jų, kaip žurnalistų, žodžio laisvės.
„Tradiciškai prieš rinkimus sugriežtėjusi A. Lukašenkos žiniasklaidos politika nieko nestebina. Kita vertus, šiemet, kaip niekada anksčiau, ji taip pat „nieko nedomina“. Kitaip tariant, tarptautinės bendruomenės polinkis nutylėti panašius pažeidimus yra daug didesnis“, – rašoma RESC analizėje.
RESC analitinę apžvalgą „Baltarusijos iššūkis naujai ES politikai: Ignoruoti reiškia legitimuoti“ parengė Živilė Dambrauskaitė, Vytis Jurkonis, Olga Kondratjeva, Julija Narkevičiūtė, Justinas Pimpė, Vytautas Sirijos Gira.
Susiję straipsniai:
Baltarusija po rinkimų: ar represijos bus dar žiauresnės?
A. Lukašenka šalį valdys iki mirties
Minske žiauriai numalšinti protestai
