Aleksas nuo trejų metų gyvena Visagine ir ten nuo pat jaunystės užsiima pilietine veikla. Nors ir gimė Rusijoje, Novovoronežo mieste, jis Lietuvos pakraštyje aktyviai užsiima neformaliuoju švietimu ir kitomis veiklomis. Čia jis įkūrė menų rezidenciją „Taškas“, kurioje vyksta jaunuoliams bei suaugusiems skirti kūrybiniai užsiėmimai, o atėję žmonės gali užsiimti menine veikla.
„Jei manęs paklaustų keturiolikmetis, kas yra „Taškas“, tai aš jam pasakyčiau, kad tai vieta, kurioje galima slėptis nuo gyvenimo problemų, pabendrauti su draugais. Jei klaustų tėvai, sakyčiau, kad tai vieta, kur gali atsiskleisti kaip menininkas. Čia mes patys gaminame kostiumus, lipdome, piešiame.
Ši mano kurta vieta yra menų rezidencija, kur žmonės gali atvykti, sukurti savo kostiumą, poemą, pabandyti kurti muziką, pakeisti savo aplinką. Čia nėra miesto problemų ir greito gyvenimo triukšmo“, – savo kurtą erdvę apibūdina Aleksas.
Nusibodo būti emigrantu
Būdamas jaunas vaikinas Aleksas daug keliavo: dirbo Italijoje, Kipre, Rusijoje bei Anglijoje. Į Lietuvą nusprendė grįžti daugiau nei prieš dešimtmetį, nes suprato, kad ir kiek uždirbsi svetur, vis vien liksi tuo pačiu atvykėliu ir svetimšaliu:
„Kai man suėjo 21 metai, aš supratau, kad noriu likti Lietuvoje. Pakeliavau po Europą, po pasaulį, šiek tiek išmokau kalbų. Supratau, kad noriu turėti išskirtinių, ne tokių istorijų, kaip visų – tik vakarėliai ir linksmybės. Norėjau, kad po manęs kažkas liktų. Anglijoje, kad ir kiek tu uždirbtum, vis vien esi dar vienas emigrantas.“
Jau nuo pat paauglystės Aleksas buvo aktyvus – įkūrė vaidmeninių žaidimų klubą, į kurį subūrė didelį būrį bendraminčių. Jie kartu persirenginėdavo įvairiais kostiumais ir eidavo į miškus apsimesdami magais bei kitomis stebuklingomis būtybėmis.
„Kai man buvo 15, su draugais pradėjau vaidmeninių žaidimų klubą. Turėjome būrį žmonių ir kadangi iš kompiuterinių žaidimų turėjome tik Sega tais laikais, kartu eidavome į miškus su kardais, darytais iš slidinėjimo įrankių.
Kai Rokas Žilinskas atvyko į Visaginą, su juo kartu dirbdavau jo padėjėju – kur galėjau, buvau aktyvus. Manau, kad tik aktyvumas ir pilietiškumas gali padėti jaunimui labiau pamilti savo miestą. Norėčiau, kad jauni žmonės turėtų sąlygų grįžti atgal į Visaginą ir čia kurti geresnį gyvenimą“, – apie tai, kad Visaginui reikėtų aukštosios mokyklos, svarsto jis.
Kostiumai padeda pabėgti nuo rutinos
Aleksas jau kurį laiką lankosi populiariosios kultūros renginyje „ComicCon“, kuriame su bendraminčiais atidarė savo paviljoną. Jis juokiasi, kad dabar šiame renginyje dalyvauja pats, o anksčiau manė, kad ten besilankantys žmonės yra tikri nuo realybės atitrūkę keistuoliai.
„Kai susipažinau su savo drauge Vilija, kuri dabar irgi padeda man kurti „Tašką“, ji mane tada pakvietė į „ComicCon“, bet aš tada maniau, kad tai yra vieta, kurioje lankosi asocialūs ir keisti žmonės. Man Vilija tada pasakė: „Pažiūrėk į save. Suaugęs vyras su kardais bėgioja miškuose, įsivaizduodamas, kad yra magas.“
Visi tie žmonės, apsirengę kostiumais, galėjo keisti savo vaidmenį, nors be kostiumo niekuo nesiskyrė nuo kitų žmonių. Man tai buvo taip artima, todėl pradėjau dalyvauti visuose popkultūriniuose renginiuose Baltijos šalyse“, – prisimena jis.
Augdamas vyras šeimoje negyveno pasiturinčiai, dėl to turėjo daug eksperimentuoti. Jis sako, kad panorėjęs tapti būgnininku vietoj būgnų naudojo puodus ir keptuves, iš slidžių mėgo gaminti kardus, gamindamas kostiumus perdirbdavo senus drabužius.
Dabar ir užaugęs jis kostiumus gamina iš jau nunešiotų ir nutrintų apdarų. Jis sako, kad nežinotų, kaip iš naujų drabužių ir medžiagų pagaminti gerą kostiumą – taip stipriai jo gyvenime įaugusi „pasidaryk pats“ kultūra.
„Mes norime, kad žmonės suprastų, kad kostiumą galima sukurti iš senų medžiagų – dirbame su „Humana“, naudojame senus rūbus. Galime padaryti robotą ar kyborgą iš senų televizorių, siurblių. Labai svarbu, kad nereikia pirktų naujų bei daug kainuojančių apdarų.
Jau nuo jaunystės, kai buvau vaidmeninių žaidimų būrelyje, iš slidžių gamindavau kardus, perdirbdavau rūbus, kad galėčiau atrodyti kaip orka ar barbaras. Jei aš gaučiau paprastą medžiagos skiautę, man būtų žymiai sunkiau kažką sugalvoti padaryti, nes aš turiu turėti kažkokią koncepciją, ką aš noriu daryti“, – sako jis.
Pasiteiravome pašnekovo, ką jam reiškia cosplay (persirengimo personažais – aut. past.) kultūra:
„Dabar gyvenimo visiškai neįsivaizduoju be cosplay kultūros. Mums reikia tų kostiumų, nes jie padeda nors truputį pagyventi kitokį gyvenimą – bent vieną dieną konvencijoje ar vieną dieną žaidime. Tai puiki galimybė trumpam atsitraukti nuo gyvenimo, tėvų, darbo. Suaugusių žmonių gyvenimas tikrai nėra paprastas. Vienintelis būdas mums atitrūkti nuo rutinos yra pabūti kitu žmogumi. Paskui vėl grįžti prie savo įprasto gyvenimo, bet turi prisiminimus, fotografijas ir labai gerus jausmus.“
Vaikšto basas ir visai nesisvaigina
Menininkas sako, kad savo veiklą nori plėsti – daugiau „Taškų“ nori atidaryti kituose Lietuvos miestuose bei užsienyje. Tiesa, nors Aleksas pripažįsta esantis anarchistas ir nori kovoti su visuomenėje esančiu konservatyvumu, savo menų rezidencijoje turi griežtas taisykles, kurių laikosi kiekvienas.
„Mes norėtume Lietuvoje atidaryti daugiau „Taškų“. Gal vieną pakeliui į Vilnių, kituose miestuose, Latvijoje, Estijoje. Kad kiekvienas keliautojas galėtų keliauti iš „Taško“ į „Tašką“ ir žinotų, kad gali rasti vietą, kurioje galima apsigyventi, rasti draugų. Man svarbiausia pati šios vietos koncepcija – viduje negalima gerti, rūkyti, vapinti. Čia reikia vieniems kitus gerbti, gerbti jų gyvenimo būdą, pasirinkimus meilėje, hobius. Manau, kad prisisvaiginti galima bet kur pasaulyje, bet turėtume turėti bent vieną vietą Visagine, kur to daryti negalima“, – teigia jis.
Tokios taisyklės kilo iš paties menininko noro parodyti pavyzdį jauniems žmonėms, kad galima būti „kietu“ ir be svaiginančių medžiagų:
„Aš per 20 metų prirūkiau, privartojau visko, ko tik norėjau pakankamai ir supratau, kad tai kenkia ne tik man, bet ir aplinkiniams. Manau, kad per svaiginimąsi žmogus praranda daug gerų draugų, galimybių.“
Dar vienas vyro išskirtinumas – jis visur vaikšto basas jau 8 metus, o pėstute be batų jis traukia net ir per sniegą. Pirmą kartą pabuvojęs indėnų etnoparke Maskvoje, batus jis tiesiog išmetė į degalinės šiukšlių dėžę. Dabar jis sako, kad kojos jam beveik niekada nešąla:
„Kai energijos neturi, esi išsekęs, tada jau sunkiau ir eiti basomis. Dėl to turiu porą porų batų pasislėpęs tokioms progoms. Bet mano kojos nešąla net ir prisnigus – šaligatvis ir žemė juk visada šalta.“
Jis norėtų, jog ir jauni žmonės daugiau įsitrauktų į miesto veiklą, būtų pilietiškesni. Visaginą jis vertina iš visos širdies ir sako, kad dideliame mieste išprotėtų, o čia jam padeda ramybė.
„Turbūt labiausiai man Visagine patinka todėl, kad ramus jo gyvenimo ritmas mane subalansuoja. Vilniuje su tiek reikalų lakstydamas gal ir išprotėčiau – galiausiai viską mesčiau ir vaikščiočiau po miestą su savo kostiumais, panašiai kaip ta keistuolė Rožytė. O čia gatvėje įkvepiu gaivaus pušynų oro, nusiraminu ir gražiai tvarkau reikalus toliau“, – pasakoja Aleksas.
