Senasis kelias iš Tauragės į Ragainę iš pradžių vingiavo pajūriais, ties Oplankiu kilo į aukštumą. Iki 1832 m., kol nutiestas naujas plentas per Lauksargius ir Piktupėnus, jis buvo tarptautinės reikšmės traktas, kuriuo vykta į Prūsiją ir toliau. Ilgainiui kelio ruožas nuo Tauragės iki Kalėnų daug kur sunyko arba virto paprastu lauko keliuku. Tačiau atkarpa nuo Oplankio iki Šereiklaukio, senkelį kiek patiesinus ir paplatinus, naudojama iki šiol. Prie šio „istorinio“ kelio susitelkę nemažai senų kaimų. Vieną jų aplankysime.
Barzūnų ir Oplankio, kartu – Pagėgių savivaldybės ir Tauragės rajono, paribiu į Jūrą srūva Barzupė. Kiek aukščiau žiočių ją papildo Gilanda – kitas upelis skalvišku vardu. Rodos, seniau laikyta, kad į Jūrą įteka Gilanda, o Barzupė tėra jos intakas. Beje, pastarasis vandenvardis nėra senas, jį upokšniui „primetė“ Barzūnų kaimas. 600 m aukščiau žiočių Barzupė patvenkta, išsiliejusi į vadinamąjį Opankio ežerą (Malūnežerį).
Ties Barzūnais yra ypatinga geografine prasme vieta. Demonstruodama sukauptą jėgą, apnuogindama dar nesusiformavusius krantus, Jūros upė ties kaimu sukasi dešinėn ir suformuoja gausų smėlio paplūdimį. Šie keli šimtai metrų – „jaunausia“ Jūros atkarpa. Dar XX a. viduryje šioje vietoje upė regzdavo į rytus išsikišusią kilpą. 1982 m. sudarytame žemėlapyje matyti, kad kilpa jau nukirsta, nors tuomet Jūra dar tekėjo ir senąja vaga. Nūnai iš jos liko tik varlėmis kvarkianti senvagė. Beje, nukirsdama kilpą, Jūra sutrumpėjo maždaug 1,4 km, tačiau šis atstumas tradiciškai vis dar įskaičiuojamas į jos ilgį.
Prie minėto paplūdimio, Barzūnų kaimo galulaukėje, įrengta oficiali stovyklavietė, kurią mėgsta tiek tauragiškiai, tiek pagėgiškiai. Netoliese jos yra Barzūnų kapinynas, kurį 1998–2001 m. tyrinėjo archeologų ekspedicija, vadovaujama Valdemaro Šimėno. Nustatyta, kad II–VII a. čia laidoti skalvių genties žmonės. Tarp pusšimčio atidengtų kapų išsiskyrė vienas, kuriame kartu su žirgu buvo palaidotas, matyt, labai turtingas skalvių didžiūnas. Kape rastos gausios įkapės: keli ietigaliai, kirvis, kovos peilis, dalgis, žalvarinė antkaklė, perpetė, penkios segės, gintariniai karoliai ir keletas kitų daiktų. Nors vėlesnių nei VII a. kapų kapinyne kol kas neaptikta, galima spėti, kad tradicija laidoti toje pačioje vietoje gyvavo kelis tūkstantmečius (!) – prie kapinyno yra senosios Barzūnų kapinės, kurios naudotos bent iki 1944-ųjų. Beje, sovietmečiu jos buvo apiplėštos, čia nelikę nei vieno sveiko antkapinio paminklo. Ateityje archeologai numato Barzūnų kapinyno tyrimus tęsti toliau.
Rašytinė Barzūnų istorija prasideda XVI–XVII a. Dar 1540 m. gretimame Gilandžių kaime gyveno trys Barzdūnai (Barsdun) – Petras, Jakas ir Martynas. Matyt, šie žmonės ar jų palikuonys ir atkūrė seną skalvių gyvenvietę – Barzūnų kaimą. Sprendžiant pagal 1680 m. užrašytas pavardes – Šaukštdėtaitis, Šilimaitis, Gunaitis, Naujokas – tuomet kaime gyveno kone vieni lietuvininkai. Tačiau po 1709–1711 m. Didžiojo maro liko tik trys lietuvininkų ūkiai, priklausę Kyliui Graudoniui, Jurgiui Vaišvilui ir Jurgiui Šimkui. Mirusiųjų žemėse iki 1736 m. įsikūrė aštuonios vokiečių kolonistų šeimos, čia apsigyveno Hofmeisteriai, Valdburgai, Ziebertai (Siebert), Šulcai (Schultz) ir kiti. Vėliau kaimas vėl sulietuvėjo, 1905 m. beveik pusė jo gyventojų šnekėjo lietuviškai. Tad 1754 m. įkurtoje Barzūnų mokykloje mokyta ir vokiškai, ir lietuviškai. Vykstant Septynerių metų (1756–1763) karui, į Barzūnus atjoję kazokai mokyklą sudegino, tačiau netrukus ji buvo atstatyta. Nuo XIX a. trečiojo dešimtmečio ją lankė ir gretimo Oplankio kaimo vaikai.
1925 m. Barzūnuose gyveno 236 žmonės, kaimo žemės apėmė 511 ha. 1944 m. rudenį, kaip ir dauguma Klaipėdos krašto kaimų, Barzūnai visiškai ištuštėjo, senieji barzūniškiai pasitraukė. Ir nors kaimą greitai užpildė nauji gyventojai, jo klestėjimas baigėsi. Sovietmečiu Barzūnai nuolat mažėjo, 1995 m. uždaryta ir 241 metus veikusi mokykla. 2010 m. duomenimis Barzūnuose gyveno tik 34 žmonės, stovėjo 9 sodybos.
V. Almonaitis
