Šios šalies pavadinimo nesurasi jokiame pasaulio žemėlapyje. Akivaizdžią neteisybę nutarė ištaisyti Kaliningrade įkurto tarptautinio klubo „Miunhauzeno vaikaičiai“ nariai. Pagerbdami įžymųjį „senelį“, vaikaičiai sukūrė turistinį maršrutą, pavadintą „Terra Miunhauzen. Nežinoma šalis Europos centre“.
Kaliningrade įkurtas klubas
Apie Miunhauzeną, pagyrūną ir fantazuotoją, ir jo neįtikėtinus nuotykius, keliones ir žygdarbius, atrodo, žino visi. Būdamas daugybės vokiečių folkloro kūrinių herojus, nepaprastai populiarus jis tapo 1785 metais, dienos šviesą išvydus Rudolfo Ericho Raspės knygai, pasakojančiai apie barono Karlo Fridricho Jeronimo fon Miunhauzeno nuotykius. Bet, pasirodo, ne visos šio žmogaus biografi jos įdomybės žinomos plačiajai visuomenei. Spragas šoko naikinti pasaulinį populiarumą įgijusio klubo „Miunhauzeno vaikaičiai“ nariai. Klubas veikia Kaliningrade, Vokietijos– Rusijos namuose. Ši organizacija, kurios prezidentas – entuziastingasis Aleksandras Zacharovas, dirba kruopštų mokslo tiriamąjį darbą, ieškodama Kenigsberge (dabartiniame Kaliningrade) barono pėdsakų, taip pat ir jo lankymosi kitose Europos šalyse įrodymų.
Pats vakarietiškiausias Rusijos miestas Miunhauzeno gyvenimo tyrimo sostine tapo neatsitiktinai. Mat per jį driekėsi didžiosios barono kelionės į Rusiją maršrutas: keliaudamas jis ne sykį keitė transportą, o į imperijos sostinę Sankt Peterburgą atvažiavo rogėmis, į kurias vietoj arklio buvo įkinkytas vilkas. Energingi „Miunhauzeno vaikaičiai“ turi daug idėjų. Jos nuolat propaguojamos per Kaliningrade vykstančias turizmo parodas, kurių metu žmonės supažindinami su tarptautiniais turistiniais maršrutais, įtraukiančiais šalis, kuriose lankėsi legendinis keliautojas. Mažiausiai keturios lankytinos vietos yra Kaliningrade. Štai įžymieji Rosgarteno vartai. 1737 metais Miunhauzenas, pravažiuodamas pro šiuos vartus, pasivaišino alumi buvusiame šio statinio bare. Bet nerado smulkių monetų atsiskaityti.
Taip ir būtų likęs amžinas skolininkas, jeigu ne tėvynainiai iš vokiškosios Biodenverderio žemės, užmokėję už jį smuklės šeimininkui. Apie tai liudija ant restorano sienos iškabinti taleriai. Prie vieno tiltų per Priegliaus upę stovi gražios architektūros namelis su bokšteliu. „Miunhauzeno vaikaičiai“ įrodė, jog būtent čia baronas praleido nemigo naktį, mąstydamas apie Kenigsbergo vaidmenį sprendžiant visada painius rusų ir vokiečių santykius. O kas nežino istorijos apie milžinišką kašalotą, kuris kažkada prarijo nenuilstantį vandenynų nugalėtoją? 17 metrų ilgio ir 50 tonų svorio milžino skeletas eksponuojamas Pasaulinio vandenyno muziejuje. „Miunhauzeno vaikaičiai“ įrodė, kad ant tilto prie Katedros jų „senelis“ susidūrė su šešiolikmečiu Emanueliu Kantu – būsimuoju didžiuoju vokiečių fi losofu, kuris užvertęs galvą žiūrėjo į žvaigždėtą dangų ir nepastebėjo barono. Būtent tada, mano kaliningradiečiai, Kantui gimė jo įžymioji mintis: „Du dalykai kelia man susižavėjimą: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.“
Lankėsi ir Latvijoje?
Istorija tikina, kad po XVIII amžiuje vykusių rusų – turkų ir rusų – švedų karų baronas atvyko į Rygą, kurioje jam labai patiko, mat tuo metu šis miestas garsėjo kaip svarbus vokiečių kultūros centras. Čia jis susipažino su Rygos teisėju Georgu Gustavu fon Dunte, turėjusiu dvarą Duntėje. Teisėjas pakvietė baroną pamedžioti. Atvykęs į dvarą, Miunhauzenas susižavėjo teisėjo dukra Jakobina. Matyt, ir jis patiko merginai, nes jaunuoliai nutarė susituokti. Tuoktuvės vyko mažoje bažnytėlėje, toje pačioje, prie kurios bokšto baronas Miunhauzenas pririšo savo arklį prieš kelionę į Taliną. Buvo žiema, daug sniego, jau tamsu, ir baronas iš po sniego kyšantį bokšto smaigalį palaikė medžiu. Deja, per naktį sniegas nutirpo, ir vargšas arklys pakibo ant bokšto... Miunhauzenas ir Jakobina Duntėje išgyveno šešerius laimingiausius savo gyvenimo metus. 1750-aisiais jie išvyko į Vokietiją, į Miunhauzeno gimtąjį Biodenverderį. Čia jis medžiojo ir rūpinosi savo ūkiu.
Vaikų jiedu su Jakobina neturėjo. Laisvalaikiu baronas užsukdavo į smuklę ir pasakodavo vietos gyventojams linksmas istorijas – apie medžiokles, karo žygius ir savo meilės nuotykius užsienyje. Klausytojai įsidėmėdavo nepaprastas jo istorijas, kai kurie jas netgi užsirašydavo. Taigi nenuostabu, kad Anglijoje pasirodė E.P. Raspės išleista Miunhauzeno nuotykių knyga... Kai Jakobina atsisveikino su šiuo pasauliu, Miunhauzenui buvo 73-eji. Jis vedė septyniolikmetę merginą, vardu Bernardina, tačiau ji troško tik barono turto. Jaunoji žmonelė turėjo meilužį, nuo kurio vėliau pasigimdė kūdikį. Aišku, Miunhauzenas žinojo nesąs šio vaiko tėvas, taigi ieškojo teisybės teisme. Vėliau, kai Bernardina paliko barono namus, šis leido laiką vienas, nuolat prisimindamas Jakobiną ir laimingą gyvenimą su ja Duntės dvare. Dabar Duntėje, kuri yra Vidžemio Lielupės valsčiuje, veikia barono Miunhauzeno muziejus.
Jus pasitiks pats baronas
Visus, čionai atvykusius, pasitinka pats baronas Miunhauzenas, pasipuošęs savo mėgstamais rūbais. Nusilenkęs maloniai aprodo savo valdas. Pirmiausia – brangiosios Jakobinos kambarį – XVIII amžiaus damos rojaus kampelį. Čia tebestovi jos gyvenamąjį laikotarpį menantys baldai ir kiti buities reikmenys. Baronas būtinai paprašys žvilgtelėti į išsaugotą santuokos liudijimą su 1744 metų vasario 2-osios d i e n o s data. Šios dienos Miunhauzenas niekada neužmiršo – ji buvo pati laimingiausia. Neužmiršo jis ir daugelio kitų savo gyvenimo nuotykių. Būtinai parodys kabančias antis – tas pačias, kurias pašovė vienu šūviu. Papasakos apie kiškį su aštuoniomis kojomis. Paprašys atidžiai apžiūrėti jo medžioklės trofėjus. Klausydami pajusite, koks buvo tikrasis XVIII amžiaus dvarininko gyvenimas, kokie šlovingi buvo jo karo žygiai, medžioklės ir, žinoma, romanai su damomis. O vėliau jis palydės jus į antrąjį muziejaus aukštą pasižiūrėti vienintelės Latvijoje vaškinių fi gūrų ekspozicijos.
Čia – daugybė tiek praeities, tiek dabarties įžymių šalies žmonių atvaizdų. Nusifotografuosite šalia garsiojo latvių liaudies dainų rinkėjo ir populiarintojo Krišjanio Baronso, buvusio kaimyninės šalies prezidento Karlo Ulmanio. Palyginsite savo ūgį su garsiosios latvių krepšininkės Uljanos Semionovos ūgiu. Nusišypsosite kompozitoriui Raimondui Paului. Būtinai užsukite į Miunhauzeno smuklę – čia jums patieks itin skanaus „Miunhauzeno“ alaus ir užkandžių. Jei pageidausite patys surengti pikniką dvare – baronas mielai sutiks ir parodys vietą. Dvaro aplinka puiki – aplink ošia paties Miunhauzeno sodinti trijų šimtmečių senumo ąžuolai.
Didelį džiaugsmą patiria Duntėje apsilankę vaikai. Be žaidimų specialiai įrengtoje aikštelėje, čia jų laukia medinis Atrakcionų laivas – pats didžiausias Baltijos šalyse. Čia galima čiuožti specialiais kalniukais ir vamzdžiais, užlipti ant gausybės tiltelių, suptis ant sūpynių, laipioti po kiauradugnes statines ir apžiūrinėti patrankas, taip pat užkopti į keturių metrų aukštyje virš denio įrengtą stebėjimo bokštą. Žodžiu – smagumėlis! Bet tai dar ne viskas. Smalsiausiųjų laukia Miunhauzeno pažintinis miško takas. Šituo taku galima nukeliauti iki jūros ir atgal. Vingiuoja jis per mišką daugiau kaip penkis kilometrus. O kad žingsniuoti Baltijos link nebūtų nuobodu, akis džiugina poilsiavietės ir medžio skulptūros, pasakojančios apie barono gyvenimą. Čia išvystame į roges įkinkytą vilką, lizde gyvenančias žuvis, aštuonkojį kiškį, na, ir, žinoma, patį Miunhauzeną, bandantį ištraukti save už plaukų iš pelkės.
Asta Bendoraitė
