Šios šalies pavadinimo nesurasite jokiame pasaulio žemėlapyje. Akivaizdžią neteisybę nutarė ištaisyti tarptautinio klubo „Miunhauzeno vaikaičiai“ nariai. Klubo štabas įsikūręs Kaliningrade. Pagerbdami įžymųjį „senelį“, „vaikaičiai“ sukūrė turistinį maršrutą, pavadintą „Terra Miunhauzen. Nežinoma šalis Europos centre“.
Apie Miunhauzeną, pagyrūną ir pramaniūgą, pasakojantį apie savo neįtikimus nuotykius, keliones ir žygdarbius, žino, atrodytų, visi. Būdamas daugybės vokiečių folkloro kūrinių herojus, nepaprasto populiarumo jis sulaukė 1785 metais, išleidus Rudolfo Ericho Raspės knygą, pasakojančią apie barono Miunhauzeno nuotykius.
Bet, pasirodo, ne visos šio žmogaus biografijos įdomybės dar žinomos plačiajai publikai. Ištaisyti spragas ėmėsi pasaulinį populiarumą įgavusio klubo „Miunhauzeno vaikaičiai“ nariai. Veikia šis klubas Kaliningrade, Vokietijos ir Rusijos namuose. Ši organizacija, kurios prezidentas yra minėtųjų namų darbuotojas, didelis entuziastas Aleksandras Zacharovas, dirba kruopštų mokslinį tiriamąjį darbą, ieškodama barono buvimo Kionigsberge (dabartiniame Kaliningrade), taip pat ir jo lankymosi kitose Europos šalyse įrodymų.
Pats vakarietiškiausias Rusijos miestas Miunhauzeno gyvenimo tyrimo sostine tapo neatsitiktinai. Mat per jį driekėsi didžiosios barono kelionės į Rusiją maršrutas: keliaudamas baronas, kaip visi žinome, ne sykį keitė transportą, o į imperijos sostinę Sankt Peterburgą atvažiavo rogėmis, į kurias vietoj arklio buvo pakinkytas vilkas.
Barono aplankytos vietos
Na, argi ne tiesa, kad per savo gyvenimą didysis baronas dusyk aplankė tuometinį Kionigsbergą - 1737 ir 1750 metais? Ir abu kartus - pakeliui į Sankt Peterburgą, į tarnybą rusų armijoje, ir atgal. Yra mažiausiai keturios vietos Kaliningrade, į kurias buvo įžengusi barono koja. Štai įžymieji Rosgarteno vartai. 1737 metais Miunhauzenas, pravažiuodamas pro šiuos vartus, vaišinosi alumi buvusiame šio statinio bare. Bet nerado smulkių monetų atsiskaityti. Taip ir būtų likęs amžinas skolininkas, jeigu ne jo tėvynainiai iš vokiškosios Bodenverderio žemės. Gimtojo Miunhauzeno miesto burmistras Herbertas Brekelis, atvykęs į Kaliningradą, asmeniškai apmokėjo garbės skolą dabartiniam įstaigos šeimininkui. Apie tai liudija dabar ant restorano sienos iškabinti taleriai.
O prie vieno iš tiltų per Priegliaus upę stovi gražios architektūros namelis su bokšteliu. „Miunhauzeno vaikaičiai“ įrodė, jog būtent čia baronas praleido nemigo naktį, mąstydamas apie Kionigsbergo vaidmenį rusų ir vokiečių santykių kontekste. Prisiminimui apie šį įvykį ant namelio fasado vėliau išdygo memorialinė lenta su užrašu rusų ir vokiečių kalbomis: „Šiame name 1737 metų sausio 29-ąją tiesiog negalėjo negyventi, nedirbti ir nekurti Jeronimas Karlas Fridrichas fon Miunhauzenas. Tas pats!“
O kas nežino istorijos apie milžinišką kašalotą, kuris kažkada prarijo nenuilstantį vandenynų nugalėtoją? Tai štai, 17 metų ilgio ir 50 tonų svorio milžino skeletas eksponuojamas Pasaulinio vandenyno muziejuje. Neseniai skeletas restauruotas, ir dabar jis atrodo kaip naujas. Belieka tik įsivaizduoti, kaip kašalotas atrodė tuo momentu, kai į jo nasrus pateko garsusis keliautojas.
Poną iš aulų pažinsi
Ir pagaliau tiltas prie Katedros. „Miunhauzeno vaikaičiai“ įrodė, jog šioje vietoje jų „senelis“ susidūrė su šešiolikmečiu Immanueliu Kantu - būsimu didžiuoju vokiečių filosofu, kuris, užvertęs galvą, žiūrėjo į žvaigždėtą dangų ir nepastebėjo barono. Miunhauzenas, tėviškai nusišypsojęs, priminė jam, kad derėtų būti mandagiam su vyresniaisiais ir laikytis moralės dėsnių. Būtent tai, mano kaliningradiečiai, pasufleravo Kantui jo įžymiąją mintį: „Du dalykai kelia mano susižavėjimą: žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje.“ Taigi išminties kupinas baronas įkvėpė filosofą Kantą pasitarnauti mokslo plėtrai.
Visai neseniai buvo nustatyta, jog Miunhauzenas lankėsi ir Lenkijos Pilos mieste. Ten jis perkėlė per upelį, kuris iki šiol egzistuoja, lenkaitę merginą. Ši paklausė, ar ponas nesušlapęs kojų? Į tai baronas atsakė, jog jo batai turi aukštus aulus. Taigi Miunhauzeno dėka gimė Lenkijoje populiarus posakis: „Poną iš aulų pažinsi.“ Baronas paskleidė gandą apie lenkių moterų grožį, o mergina - apie tai, kad ponas buvęs galantiškas kaip lenkas.
Beje, apie aulus. Kartą švenčiant Miunhauzeno gimimo metines, Kaliningrade nuo Priegliaus upės kranto buvo pakelta brangi relikvija - jam priklausęs batas. O į „Miunhauzeno vaikaičių“ klubą iš Rygos atkeliavo kitas vertingas eksponatas - akmuo iš sienos tos bažnyčios, kurioje baronas tuokėsi su Baltijos šalies vokiete Jakobina fon Dunte. Ta pačia, kuri vėliau apkaltins patį teisingiausią pasaulio baroną tuo, kad jis melagis ir pagyrūnas. Deja, dideliems žmonėms retai atitenka jų vertos žmonos...
Pats teisingiausias pasaulio žmogus
Pagyrūnas ir fantazuotojas, kurio neįtikimi nuotykiai štai jau du šimtmečiai linksmina viso pasaulio skaitytojus, savo gyvenimą pradėjo kaip linksmų pasakojimų - „miunhauziadų“ - ciklo herojus. Žanro požiūriu šis ciklas kildinamas iš folkloro, antikos ir rytų anekdotų, kurių tradicijos buvo savaip interpretuotos vokiečių humoristinėje XVIII a. literatūroje.
Enciklopedijos teigia, jog Miunhauzeno paveikslas atsirado kaip vokiečių junkerio parodija nacionalinės buržuazijos formavimosi metais. Būtent buržuazija ir sukūrė šį tipą, išjuokdama vokiečių baronystės garbėtroškiškumą, dvarininkišką ribotumą ir karštakošiškumą. Ar Miunhauzeno įvaizdis turėjo tokį rimtą politinį pagrindą, šiandien jau ne taip svarbu. Svarbiausia, kad jo istorijos atlaikė laiko išbandymus ir tapo neatsiejama pasaulio kultūros dalimi.
Legendinio literatūrinio herojaus gyvenimiškuoju prototipu laikomas realiai gyvenęs Friedrichas Hieronymus von Munchhausenas (1720-1797 m.), vienas iš Žemutinės Saksonijos baronų giminės atstovų. Yra žinoma, kad jis buvo kariškis, tarnavo rusų armijoje, dalyvavo kovose su turkais. Vėliau sugrįžo į gimtinę ir tarp tėviškėnų pelnė aštrialiežuvio pasakotojo, išgalvodavusio neįtikimiausias istorijas, šlovę. Remdamasis savo geriausių draugų - grafų, baronų, kunigaikščių ir sultonų nuomone, Miunhauzenas tvirtino, kad jis pats teisingiausias žmogus žemėje.
Baronui priskiriamų pasakojimų rinkinys pasirodė 1781 metais ir buvo pavadintas „Kelionių vadovas linksmuoliams“. Šias istorijas papildė ir į anglų kalbą išvertė bei Londone 1785 metais išleido Rudolfas Erichas Raspė. Šis vokiečių rašytojas gimė 1737 metais Hanoveryje, vėliau persikėlė į britų salas ir savo gyvenimą baigė 1794 metais Airijoje. Savo knygai „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ autorius neteikė didelės reikšmės, taigi ją išspausdino anonimiškai. Bet būtent ši ne itin rimta knyga ir leido Raspei tapti žinomu literatūros istorijoje. Nors klausimas dėl vokiečių barono nuotykių ciklo autorystės iki šiol neišspręstas, didžiausi laurai atiteko jam.
Savo literatūrinio gimimo metu melagis baronas buvo komiška figūra ir pajuokos objektas, tačiau XIX ir XX amžių sandūroje jis įkūnijo tai, kas vadinama „poetiniu melu“, „išaukštinta apgaule“. Pasirodė „miunhauziadų“, kuriose jų herojus vaizduojamas kaip idealistas - romantikas, nepriprantantis prie vartotojų visuomenės.
Kad ir kaip ten būtų, savo akimis išvysti garsiojo barono lankytas vietas būtų pravartu visiems.
Ramunė TOLVAIŠYTĖ
