Pasižiūrėjau Claudio Monteverdi (1567 – 1643) madrigalines operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, „Nedėkingųjų šokis“. Režisierius Gintaras Varnas.
Pagalvojau, kad pirmąjį kūrinį galėtų suvaidinti „Viduramžių pasiuntiniai“.
Esu juos matęs Trakuose. Iš parodomųjų dvikovų supratau, kad dauguma to, ką filmuose rodo apie riterių kovas, yra prasimanymai.
Šarvuotas karys juda gana lengvai. Su šarvais galima bėgioti, vaikščioti ant rankų. Pargriuvęs karys gali be kitų pagalbos atsistoti. Kovos tempas ir judesiai ne kažin kiek skiriasi nuo japoniško fechtavimo kendo. Dvikova atrodo kaip ne itin greitas šokis, paįvairintas trumpais ir greitais išpuoliais. Priešininkai be perstojo nesikapoja, bet slankioja, tykodami patogios akimirkos lemiamam smūgiui. Kautis visą laiką pritrūktų kvapo. Šarvuotas karys gali ištverti maždaug dvidešimt sekundžių nenutrūkstamo fechtavimo. Paskui jam reikia pailsėti.
„Tankredžio ir Klorindos dvikovoje“ apdainuotos vyro ir moters kautynės. Jeigu po kovos priešininkai nusiimtų šarvus, kaip kad parašyta librete, būtų į ką akis paganyti. Tačiau G. Varno spektaklyje kaunasi gana nemenkų išmatavimų lėlės.
Tiksliau, jų kūno dalys.
Video rinkinukas.
Ištrauka iš „Tankredžio ir Klorindos dvikovos“ kito pastatymo.
Dvirankis kalavijas prieš kalaviją ir skydą.
***
Opera „Nedėkingųjų šokis“ parašyta kažkokio didiko vestuvių proga. Pagrindinės veikėjos yra Anapilin iškeliavusios moterys. Gyvos būdamos jos vengė meilės. O gal ir vedybinių priedermių. Todėl nukeliavo į pragarą. Auklėjamoji operos prasmė, matyt, tokia: moterytės, mylėkite vyrus – jeigu būsite nemeilios, po mirties kentėsite.
Barokas, kiek supratau menotyrininkus, buvo tarsi pramoginė televizija, kurios tikslas – nuvilioti paklydusias avis nuo rūsčių protestantiškų „transliacijų“.
G.Varno pastatymo scenografija visiškai ne barokinė, kadangi barokas pagal užmanymą turėtų džiuginti akį. Ypač bjaurūs debesys, kurių gausu „Nedėkingųjų šokyje“. Įsivaizduokite baltą popieriaus lapą, ant kurio buvęs piešinys negrabiai nutrintas trintuku. Popieriaus paviršius jau ne baltas ir lygus, o nenusakomai purvinas. Žinant, kokie nuostabūs debesys vaizduojami barokinėse freskose, galima įtarti, jog G.Varno nurodymu scenografas tyčia sukūrė šlykščius debesis, kad žiūrovai nepamirštų, kokiais laikais gyvena.
Nemeilios moterytės galiausiai pasirodo kaip baubai – didžiules senių galvos ant laibų kojyčių.
Jas pamatęs, prisiminiau „Viduramžių pasiuntinių“ atliekamą mirties šokį, danse macabre. Tai smagus maro laikų pasilinksminimas. Mirtis, labai graži mergaitė, visus šokdina, paskui vorele išsiveda. Jau geriau šokti su gundančia mirtimi nei su marazmo subjaurotomis lėlėmis. Gaila, kad neradau video su tikru viduramžių danse macabre. Užtat siūlau kitą, kuris tenkina mano pagedusį skonį. Panašu į juodąsias mišias, tačiau tai ne barokas: Corvus Corax.
