Kiekvienoje šeimoje pasitaiko didesnių ar mažesnių konfliktų. Jei pykstasi tik suaugusieji – lieka tikėtis, kad emocijoms atslūgus jie ramiai išsiaiškins nesutarimus. Skaudžiau, jei dalyvauja, tegul ir kaip pasyvūs stebėtojai, mažiausieji šeimos nariai. Jie, kitaip nei barnius pradėję suaugusieji, vargu ar nusiramins emocijoms atslūgus. Jei tėtis su mama rimtai susipyko, mažiesiems gali pasirodyti, kad dėl šio konflikto sugriuvo visas jų pasaulis.
Kaip elgtis, kad mamai ir tėčiui susipykus mažieji nepultų į paniką ir... išmoktų itin svarbias gyvenimo pamokas?
Ginčykitės garbingai. Tai reiškia, kad kilus ginčui neturėtumėte kelti balso, vengti riksmų, kaltinimų. Atkreipkite dėmesį į ginčo esmę. Kas sukėlė nesutarimus? Konfliktai, kurių esmė lieka kažkur tarp eilučių, o abu partneriai ima kaltinti vienas kitą visomis įmanomomis nuodėmėmis, vaikams dažniausiai sukelia kaltės jausmą – jie nesąmoningai prisiima atsakomybę, nors dėl tėvų ginčo nėra niekuo kalti. Kuo audringesnis barnis, tuo labiau vaiko akyse bloginate šeimos, santuokos įvaizdį. Taigi svarbiausia jūsų užduotis – apsaugoti vaiką nuo kunkuliuojančių emocijų. Vaikas pajėgus suprasti, kad tėtis ir mama kartais nesutaria, ginčijasi, pykstasi. Tačiau privalote kontroliuoti ir savo elgesį, ir žodžius.
Venkite suaugusiųjų temų. Daugumos suaugusiųjų ginčų gali klausytis vaikai, todėl kai kurios temos turėtų būti tabu. Be abejo, visų pirma, seksas. Tačiau esama ir kitų: pavyzdžiui, kad ir alkoholio tema. Jei pykstate, kad sutuoktinis per šventę stipriai padaugino, vaikams to verčiau negirdėti. Vaikai dar nežino, kaip interpretuoti tokius tėvų poelgius, be to, tai menkina tėvų autoritetą jų akyse, taigi geriau neaptarinėkite šios temos jiems girdint. Taip pat vaikams girdint pasistenkite vengti kalbėti apie artimus giminaičius, ypač demonstruoti neigiamas emocijas, nukreiptas į savo ar sutuoktinio tėvus. Juk tai – vaiko seneliai, taigi visa su jais susijusi neigiama informacija vienaip ar kitaip skaudina mažuosius. Net jei jūsų kritika pelnyta, daugelio niuansų mažieji dar nepajėgūs suvokti.
Nesiginčykite tarpusavyje dėl su vaikais susijusių sprendimų. Nieko nuostabaus, kad kartais su partneriu nesutariate tam tikrais vaikų auklėjimo ar disciplinos klausimais. Tačiau juos aptarti turėtumėte tada, kai mažieji negirdi. Kodėl? Nes vienas tėvų, kurio sprendimas vaikui atrodo mažiau priimtinas nei kito, ilgainiui taps „blogiečiu“, o kitu, „geriečiu“, mažasis greičiausiai ims manipuliuoti ir įvairiais klausimais kreipsis tiesiai į jį, nes tikėsis išvengti ne tokių patrauklių sprendimų.
Spręskite problemą dar prieš jai virstant konfliktu. Nesutarimų patiria visos poros. Tačiau visada yra būdų išvengti atviro konflikto. Kiekvienas ginčas gali būti išspręstas taikiai ir konstruktyviai. Pavyzdžiui, jei nuolat vaidijatės, kurio eilė plauti indus, užtektų aiškiai apibrėžtų taisyklių, kad indus plaunate paeiliui arba kad vienas ruošia maistą, o kitas plauna indus – ir problemos kaip nebūta. Be to, tokie paprasti sprendimo variantai vaikus pamoko, kaip patiems efektyviai ieškoti kompromisų ir kūrybiškai įveikti kilusias problemas.
Neverskite vaikų palaikyti kurios nors vienos pusės. Įtraukti vaikus į tarpusavio konfliktus – didžiulė klaida, žalinga tiek vaikams, tiek visos šeimos mikroklimatui. Ši problema ne visada iškyla tiesiogiai, kai vaikas verčiamas pasirinkti, ką labiau myli – mamą ar tėtį, bet ir tada, kai įtraukiate juos priimant sprendimus, kurių jie dar neturėtų priimti. Pavyzdžiui, ne juokais susipliekėte, kur vykti atostogų – prie jūros ar į kaimą, ir pasikvietę trejų ar ketverių metų atžalėlę klausiate, kuris variantas jam priimtinesnis. Tokio amžiaus vaikas dar nepajėgus racionaliai apsvarstyti, kur jam bus geriau, taigi ir reikšti savo nuomonės neturėtų. Priešingu atveju mažyliui suteiksite apgaulingą jausmą, kad jis turi pernelyg didelių galių priimant visai šeimai aktualius sprendimus, tad nesistebėkite, kai kitą kartą tokias pretenzijas jis ims reikšti pačiomis netinkamiausiomis akimirkomis – pavyzdžiui, griežtai atsisakys vykti į tetos jubiliejų, nes jis labiau norėtų žaisti namie su savo „Lego“ konstruktoriumi.
Pakalbėkite su vaiku atskirai. Kai šeimoje daug konfliktuojama, vaikas jaučia įtampą, kuri vėliau prasiveržia jam bendraujant su draugais, gali tapti netinkamo elgesio mokykloje ar darželyje priežastimi. Jei ginčas buvo išties aršus, o vaikas tapo jo liudininku, būtinai atvėsus aistroms pasikalbėkite apie tai. Geriau, jei kalbėtumėtės ne abu kartu, o kuris nors vienas. Nes jei vis dar jaučiate, kad konfliktas ne iki galo išspręstas, abu su sutuoktiniu atrodytumėte pernelyg dirbtinai bandydami kalbėtis su vaiku tarsi nieko nebūtų nutikę. „Labai gaila, kad susiginčijome su tėčiu tau girdint, neturėtume to daryti. Bet dabar jau beveik išsiaiškinome, kas mums nepatinka, ir netrukus susitaikysime“.
Atsikratykite įtampos. Po konflikto širdyje liko nemalonus kartėlis? Veikiausiai vaikai, netiesiogiai dalyvavę jums ginčijantis, jaučiasi panašiai. Susitaikę pasistenkite nemalonius pojūčius sušvelninti ir raskite būdų „prasivėdinti“ – išeikite pasivaikščioti, nueikite pavakarieniauti į kavinę ar pažiūrėkite visai šeimai įdomų filmą. Taip suteiksite vaikams svarbią pamoką, kad ne visada jaučiamės gerai, tačiau labai svarbu atrasti būdų, kaip tą savijautą pagerinti. O kartu ir pasiųsite svarbų signalą – atmosfera buvo įkaitusi, bet dabar viskas gerai.
Nevaidinkite tobulų. Jei sukursite vaikui įspūdį, kad jūsų šeimoje konfliktų nebūna, mažylis neišmoks savarankiškai spręsti jo gyvenime kilsiančių konfliktų. Vaikai, kurie žino, kad šeimoje kartais kyla nesutarimų, bet visi barniai greitai pasibaigia, veikiai perpranta gyvenimo dėsnius: ginčai – natūralu, o trumpi nesutarimai – dar ne pasaulio pabaiga. Panašiai kaip pernelyg sterili aplinka neigiamai veikia mažųjų imunitetą, taip ir dirbtinė taika ir ramybė neišmoko itin svarbių gyvenimo pamokų.
