Dauguma tėvų nesusimąsto, kaip žaislai, kuriuos vaikams perka šiandien, paveiks jų mąstymą rytoj. Mažylis pamato spalvingą reklamą per televiziją, paprašo žaislo, o tėvai jį galbūt ima ir nuperka. Juk vaikas nori, o tai – tik žaislas. Taip, tėvams barbė – tik lėlė, kurios batai kartais mėtosi ant grindų ir juos gali įsiurbti siurblys, o daugybei mažų mergaičių barbė tampa sektinu pavyzdžiu – moters idealu.
Psichologai nustatė, kad kai kurie vaikiški žaislai gali pridaryti rimtų socialinių ar emocinių nemalonumų vėlesniame gyvenime. Vaikiško žaidimo tikslas – parengti vaiką jo būsimam suaugusiam gyvenimui modeliuojant įvairias situacijas, ieškant tinkamiausios sprendimo, analizuojant kilusias problemas. Tačiau kai kurie žaislai vis dėlto gali tapti ne raktu į suaugusiųjų pasaulį, būsimų problemų užuomazga. Lėlės barbės laikomos vienu tokių žaislų.
Toli nuo realybės
Dauguma mergaičių įsimyli barbes iš pirmo žvilgsnio, vos tik pasiekia tą amžių, kai kyla poreikis žaisti lėlėmis (paprastai tai nutinka apie 3-5 metus). Pasaulyje kas sekundę parduodama po vieną barbę. Tipiška barbė – lieknutė aukšta blondinė žvilgančiais plaukais ir didelėmis krūtimis. Ar tai – tikrai pats tinkamiausias suaugusios moters modelis, kurio mažos mergaitės turėtų siekti?
Apskaičiuota, kad reali barbės proporcijas atitinkanti moteris turėtų būti maždaug 171 cm ūgio ir sverti apie 50 kg. Suaugusi moteris, besistengianti atitikti tokius standartus, garantuos sau ne priartėjimą prie grožio idealo, o visą puokštę sveikatos problemų.
Vakarų pasaulyje jau piktinamasi, kad taikanti į barbės standartus mergina turėtų būti ne tik liesa, bet ir būtinai baltaodė bei heteroseksuali, taigi jau nuo pat vaikystės skatina atitinkamas diskriminacijos formas.
Gyvenimas kaip iš žurnalo
Kodėl barbės staiga tapo daug pavojingesnės už kitas lėles? Žaisdamos su paprastomis lėlėmis mergaitės jas dažniausiai traktuoja kaip savo vaikus, o barbė – lėlė, skirta su ja susitapatinti. Žaisdama barbe mergaitė pati tampa ja, atlieka jos vaidmenį, o vėliau pasąmoningai ima trokšti būti tokia, kaip lėlė.
Kitas žalingas suvokimas, kurio pamoko dailioji barbė – tai siekis žūtbūt patekti į tokį gyvenimą, kokį vaizduoja madingi žurnalai, trokšti išorinės prabangos. Būtini barbės tobulo pasaulio atributai – daugybė gražių rūbų, batų, automobilių, namų, aksesuarų. Juk barbė tiesiog neįsivaizduojama su vienintele suknele ir vienintele pora batų – jos garderobą reikia nuolat atnaujinti ir pildyti.
Kaip minusą paversti pliusu?
Prie viso blogybių sąrašo prisideda dar ir tai, kad barbė – beveik neišvengiamas kiekvienos mergaitės žaislas. Net jei tėvai ir nuspręstų nepirkti šios lėlės, būtent ją mažoms mergaitėms dažniausiai dovanoja giminaičiai ir šeimos draugai. Tad ką gali padaryti tėvai, kurie trokšta, kad jų dukra nepatektų į apgaulingai blizgantį barbės spąstų pasaulį?
• Svarbiausia – kuo daugiau kalbėkite su savo dukra apie tikrąsias gyvenimo vertybes, kas yra laimė, draugystė, užuojauta, meilė. • Pabrėžkite, kuo barbė skiriasi nuo realios moters, leiskite dukrai kuo aiškiau suprasti, kad „panaši į barbę“ – tai ne komplimentas ir ne grožio kriterijus. • Jei mergaitė noriai žaidžia su barbe – pažaiskite drauge, pamokykite alternatyvių žaidimų, ne tik perrenginėti lėlei prabangius drabužius ir vėžinti ją moderniausiu automobiliu. Jai galima modeliuoti ir siūti rūbelius iš atraižų, gaminti baldus ir daiktus iš konstruktoriaus, kurti gyvenimiškas situacijas, kai Barbė serga, eina į darbą, padeda draugams
