Gyvename bankrutavusios ekonomikos griuvėsiuose. Tai akivaizdu. Valdžioje esančios partijos trimituoja kaip tiktai gali, kad blogiausia „sunkmečio“ dalis jau pragyventa, o žodis „krizė“ apskritai dingo iš viešosios erdvės. Jei ko nors neminime, tai to ir nėra? Atrodo, griebtasi būtent tokios „strategijos“.
Opozicinės partijos, suprantama, taip pat nieko negali pasiūlyti, nes realus sprendimas glūdi ne politinės valdžios perėjime iš atseit dešinės į atseit kairę, o reikalauja esminių struktūrinių (sandaros) pokyčių. Bent minimalią patirtį turintys politikai – jau nekalbant apie „senus vilkus“ – puikiai žino, kad tokios reformos, jeigu būtų pradėtos, visų pirma nušluotų juos pačius, o tą, kuris jas inicijavo, tai ir visai suniokotų „be teisės grįžti“ į valdžios Olimpą. Todėl jokių ko nors vertų permainų „iš viršaus“ nebus. Bet bus rinkimai.
Beje, nagrinėjant šią temą kalbėti apie Lietuvą verta tik todėl, kad mes čia gyvename – daugiau priežasčių nėra. Visais kitais atžvilgiais ta kalba beprasmė, nes mes, deja, jokio „klimato nedarome“ ir esame visokeriopai priklausomi nuo tų veiksnių ir įtakų, be kurių negalėtume tenkinti didžiumos savo įnorių ir net kai kurių poreikių.
Būdinga, kad ir mūsų „vietinis klimatas“ yra anaiptol ne autonomiškas, o iki pašaknių integruotas į globalią pasaulio išnaudojimo sistemą. Vargu bau verta klausti, ar galėtų būti kitaip? Todėl bandydami susivokti, kas su mumis darosi (ar daroma), turime žvelgti gerokai plačiau ir toliau, nei siekia Lietuvos Seimo kompetencija ar gali išspręsti savivaldos organų rinkimai.
Šiandieninis vartotojas – o taip ir suvokiamas žmogus globalios geopolitikos kontekste – yra visiškai priklausomas padaras. Jokia laisve čia nė iš tolo nekvepia – apsisprendimo, pasirinkimo, asmenine... Tai – ne atsitiktinumas. Priklausomybė nuo gyvenimo būdo (kitaip – nuo vartojimo įpročių) yra totali priklausomybė nuo visko, kas įtaigiai vadinama gyvenimu.
Mes seniai verčiami paklusti – primityviausias ir mažiausiai efektyvus būdas yra fizinė prievarta, ji gimdo priešiškumą ir pyktį. Tai – brangus ir neracionalus valdymo būdas, technologija, apytikriai atitinkanti senųjų civilizacijų klestėjimo laikus (Egiptas, Roma etc.).
Tiesa, būta ir labai pavaizdaus laikotarpio naujųjų amžių istorijoje, kai darbui Amerikos plantacijose buvo „importuojami“ vergai iš Afrikos – kuo tai baigėsi, puikiai žinome: pažangesnė žmonių eksploatacijos forma JAV Pilietinio karo metu įrodė savo pranašumą, šiaurinėms valstijoms sutriuškinus pietines.
Šis trumpas ekskursas puikiai parodo, kas ir kodėl platesniu mastu vyko Senojo žemyno istorijoje, kai atvirai vergvaldiškas santvarkas keitė labiau užmaskuota ir „sukrikščioninta“ feodalinė baudžiavinės priklausomybės forma. Amerika šią raidą išgyveno, sakykime, „greituoju būdu“.
Kas dar neišvengiamai būdinga visiems šiems istoriniams lūžiams? Nagi pinigų trūkumas! Taip, visais laikais trūko pinigų ir dėl to griūdavo egzistuojančios ir kurdavosi naujos išnaudojimo-valdymo sistemos.
Tai kas gi tie pinigai? Ką jie apsprendžia? Trumpai – santykius. Reikalas tas, kad pinigai – atmetus visas antraeiles jų funkcijas, kaip tarpininkavimą mainuose, informacijos apie kainos ir vertės santykį perdavimą ir taip toliau – visų pirma yra santykių ir įsipareigojimų vieni kitiems rodiklis. Iš esmės tai įsipareigojimų raštai – vekseliai, kuriuos duodame vieni kitiems ir palaipsniui pripažįstame vis platesniu mastu. Kol pinigai naudojami pagal paskirtį – jokių problemų neatsiranda, krizių ir karų nekyla.
Tačiau taip būna tik tol, kol pinigai yra individualizuoti. Tai trunka neilgai ir paprastai tol, kol susiformuoja kokia nors dominuojanti gauja (klika, klanas, chunta etc.), kuri pasiskelbia prisiimanti atsakomybę už tuos procesus, kurie vyksta visuomenėje. Taip atsiranda valdžia ir valstybė. Kadangi toks veiksmas neišvengiamai iškreipia natūralius tarpusavio santykius, kuriems formuotis jokios „atsakomybę prisiimančios geradarių grupės“ nė nereikia, prasideda visų būsimų krizių ciklai, kurie ir tęsiasi iki šiol.
Kodėl taip yra ir ar negalėtų būti kitaip? Ne, negalėtų, kaip negalima teisingai išspręsti uždavinio, kurio sąlygoje jau yra klaida. Reikalas tas, kad jokia valstybė ir jokia valdžia pati savaime nieko nekuria, o tik naudoja išteklius, kuriuos sukuria kažkas kitas (tiksliau – valstybės gyventojai; kuo laisvesni – tuo sukuria daugiau).
Kadangi valdžia veikia ne rinkos sąlygomis, tai ir jos „paslaugas“ visuomenė gauna ne laisvo pasirinkimo, o privalomąja tvarka, kitaip sakant, per prievartą. Štai ir vėl grįžtame prie prievartinio valdymo neišvengiamybės, be kurios jokia valstybė nesilaiko. Klausimas tik tas, kokios technologijos šiai prievartai įgyvendinti naudojamos? Jei sistema veikia palyginti santūriai ir ekonominiai (ūkiniai) reikalai vystosi neblogai, tiesioginės prievartos reikia mažiau, jei ne... na, tada pasirodo specialiosios paskirties daliniai, atsiranda kova su terorizmu ir taip toliau – laikraščiai apie tai rašo kiekvieną dieną.
O valdymo išlaidos vis auga ir jas reikia kažkaip padengti. Kitaip tariant – dar daugiau atimti. Jei atiminėjama iš savųjų, tai vadinama mokesčiais. Jei iš kaimynų – karu. Karai, kaip žinia, kyla dėl kokių tik nori viena už kitą kilnesnių priežasčių, kurių bendras vardiklis visada yra patriotizmas (kitaip – Tėvynės meilė), bet niekada iš godumo ir noro pasiglemžti, kas ne tavo.
Visos ligi šiol egzistavusios imperijos (o tai aukščiausia valstybės išsivystymo pakopa) kūrė ką nors pažangaus – diegė vienintelį teisingą karalienės ar caro valdymą, tiesė geležinkelius ar statė uostus, taip neva skatindami pažangą ir civilizuodami barbarus. Kas tais geležinkeliais ir laivais iš „civilizuojamų kraštų“ buvo išvežama – jau kitas klausimas. Tačiau paradoksas – kuo daugiau kariaujama ir kuo didesnės valstybės sąnaudos, tuo labiau ji – bent laikinai – stiprėja!
Kaip kitaip paaiškinti kad ir Didžiosios Britanijos fenomeną? Laimė, ateina toks momentas, kai kuri nors kolonija pasako „gana“ – tada kyla ilgesnis ar trumpesnis karas, paprastai vadinamas „išsivaduojamąja kova už laisvę“, kuriai pasibaigus imama kurti nauja imperija.
Tiesa, dar būna atnaujinamos ir kai kurios technologijos, pavyzdžiui, paskelbiama, kad nuo šiol naujai įsisteigusi metropolija į pervardintą periferiją eksportuos demokratiją. Ar tai pažangesnė priklausomybės bei valdymo forma? Greičiausiai taip. Tačiau ir ji neapsaugo nuo krizių ir bankrotų, ką dabar ir stebime.
Nebeišlaikydamos savojo svorio, o tiksliau – valdymo kaštų naštos, senosios imperijos viena po kitos faktiškai subyrėjo praėjusiame amžiuje. Kai kurios, pavyzdžiui, Rusija, pratęsė savo agoniją apsimetusios Sovietų Sąjunga, tačiau vis tiek žlugo dėl visoms imperijoms būdingų priežasčių – neproporcingai išaugusių funkcijų ir jų brangumo.
Vietoj senųjų gremėzdų į pirmąjį planą iškilo JAV, savo kūrimosi pradžioje buvusi nepaprastai patraukliu dariniu. Šalis, iš britų priespaudos išsivadavusi dėl to, kad karalius neatsiklausęs padidino mokesčius, savo piliečiams negalėjo pasiūlyti jokių turtų, o tik nuogut nuogutėlę laisvę.
To visiškai pakako, kad žmonių entuziazmas net kelis šimtmečius neužsikirsdamas suktų jos ekonomikos girnas ir primaltų tiek miltų, kad užteko ne tik duonai ir pyragams, bet dar buvo galima parduoti tokioms „agrarinėms“ šalims kaip jau minėtoji Rusija-Sovietų Sąjunga, kurios sudėtyje buvo ir Europos aruodu vadinama Ukraina. Duonos paminėjimas neatsitiktinis – JAV atveju tai ir tiesioginis, ir perkeltinis vaizdinys.
Viena vertus, kol neapsirūpinama žemės ūkio produktais (maistu), tol net kalbėti apie kokių kitų poreikių tenkinimą netenka, kita vertus, JAV ekonomika kur buvus, kur nebuvus ne centralizuoto valdymo – tokio nė nebuvo – o kaip tik dėl individualios iniciatyvos iš vargano kolonijinio užkampio tapo įtakingiausia pasaulyje „klimato darytoja“. Tačiau čia visas grožis ir baigėsi. Kaip žinomoje pasakoje apie drakoną – narsuolis, įveikęs pabaisą, pamato jam atitekusius lobius ir čia pat virsta tuo, ką nugalėjo.
Šiandieninės Jungtinės Amerikos Valstijos – tai toli gražu ne ta pati šalis, kurią kadaise kūrė jos Konstituciją rašę žmonės. Asmens laisvės tebėra deklaruojamos popieriuje – bet juk ir šūkiai „TSRS Konstitucija – demokratiškiausia pasaulyje“ lydėjo ne vieno mūsų vaikystę – tačiau tai netrukdo valstybei vis labiau kištis į visas įmanomas asmens gyvenimo sritis, jau nekalbant apie „taikos palaikymo misijas“ visame pasaulyje. Apie karų priežastis jau kalbėjome.
Vis dėlto nors ir ne toks akivaizdus kaip sproginėjančios bombos ir minos, baisiausias dalykas yra tas, kad valstybės monopolis pinigų rinkoje tapo nekvestionuojamu, o tai reiškia, jog problemų nuolat daugės. Šiandien iš visų pusių šaukiama, kad kaip tik nepakankama pinigų kontrolė sukėlė krizę, nors greičiausiai yra kaip tik priešingai – krizę sukėlė pinigų monopolizacija valstybės rankose. Galima pridurti, kad doleriui tebesant pagrindine pasauline valiuta, didžiausia atsakomybė ir tenka JAV.
Kadaise vien asmeninių laisvių ir teisių garantijomis besiremdamos Jungtinės Amerikos Valstijos tapo savo priešingybe ir sukūrė tartum neprievartinę, tačiau absoliučiai neišvengiamą priklausomybę nuo to, kas paprastai vadinama „amerikiniu gyvenimo būdu“.
Tai reiškia totalų skendėjimą visose įmanomose skolose beveik nuo gimimo iki mirties. Galima būti turtingu skolininku, galima ir vidutiniu, tačiau visiškai nieko neskolingas (taigi – laisvas) gali būti tik skurdžius. JAV svarbiau už pinigus yra tavo kredito istorija. Lygiai tas pats darosi ir visame likusiame Vakarų pasaulyje. Kredito istorija, vaizdžiai kalbant, rodo, kiek pinigų apsimoka tau skolinti, tai yra kaip sėkmingai tu sugebi juos „atidirbinėti“.
O kad „atidirbinėjantis vergas“ neprarastų motyvacijos, jam nuolat pametama visokių reklaminių perliukų – priklausomai nuo priklausomybės nuo vartojimo lygio tai gali būti naujas „Bentley“ modelis arba liekninančios piliulės, arba anticeliulitinis kremas, arba... na, koks skirtumas kas – svarbu, kad norėtumėte pirkti kuo daugiau, o tai neišvengiamai vers skolintis, skolintis, skolintis.
Ši priklausomybės forma yra totali ir apima visas gyvenimo sritis. O kas čia blogo, galbūt paklausite jūs? Nieko, išskyrus vieną smulkmeną – mat už tai sumokama savo laisve. Nuo gyvenimo būdo priklausomas žmogus tampa priklausomas ir nuo jį užtikrinančių priemonių – pasidaro vergu nė pats šito nesuvokdamas.
Na, o sistemos kūrėjas ir valdytojas gali trinti rankas, jam išties gerai, nes tokia sistema veikia praktiškai savaime, kiekvienas joje dalyvaujantis vartotojas yra ir kokio nors produkto kūrėjas, kurį vartoja kas nors kitas. O visi kartu jie vartoja pinigus ir skolinasi be pabaigos, taip klimpdami į neišbrendamą prasiskolinimo pelkę vis gilyn.
Anksčiau apie tokius viską turinčius, bet savęs netekusius žmonės buvo sakoma, kad jie „pardavė sielą velniui“. Dabar nebesakoma, nes nesmagu taip kalbėti apie save. Todėl minėtasis pinigų monopolizavimas ir yra toks baisus – nes taip manipuliuojama iškart visu pasauliu, o padaryti nelabai yra ką, nes sistemos griūtis visada gresia suirutėmis ir baisiais nepritekliais, kokius matome tai vienoje, tai kitoje Afrikos šalyje.
Įdomiausia, kad kai sistema ima ir užstringa (kaip dabar) ir šitas privalomas svaiginimasis ūmai nutrūksta, vietoje išblaivėjimo džiaugsmo puolama į giliausią neviltį. Tai rodo, kaip žemai nupulta ir kokios sunkios mūsų pagirios. Jei nuo pat mažens vis didinant dozę gautume alkoholio ir apie trisdešimtuosius metus ūmai ją nutrauktume – ir tai kažin ar būtų taip blogai.
Todėl nereikia stebėtis, kad vietoje ryžto gyventi išsiblaivius ir patiems spręsti, ką ir kiek vartoti, kad vėl nepakliūtume mums patiems pražūtingon priklausomybėn, desperatiškai ieškome būdų, kaip iš naujo apsisvaiginti ar bent trumpam „susileisti“ dozę.
Tai paprastai vadinama paskolų paieška, ir jei kokiam politikos „kubilui“ pavyksta iš kur nors pasiskolinti kelis ar keliolika milijardų (kurie, beje, tuoj sunaikinami jau esamų skolų lopymui ir nelemtųjų valdymo išlaidų dengimui), imama garsiai trimituoti apie pergales ir sėkmę.
Kuo džiaugiamės? Kad dar kurį laiką pabūsime „atjungtomis smegenimis“ ir nereikės bijoti realybės? Stručio taktika, ne daugiau...
Ar Lietuva turi kokių nors šansų savarankiškai kapstytis, apie ką vis dar retkarčiais pakalbama? Atvirai šnekant – kažin. Pirmiausiai todėl, kad lietuviai labai greitai išsižadėjo savo šanso į savarankiškumą, vos paskelbę pastarąją Nepriklausomybę.
Europos Sutarties ratifikavimo būdas buvo šio proceso viršūnė. Tačiau ir apie pragmatiškas alternatyvas kalbėti sudėtinga. Kokios jos? Na, jau minėta, kad kol šalis neapsirūpinusi maistu, apie jokius „aukštesnius siekius“ kalbėti nėra prasmės. Taigi pirmiausia žemės ūkis ir jo produktai.
Jei galėtume realiai patenkinti savo poreikius šioje srityje ir naudotume tokias našias technologijas, kad dar liktų daugybė nuo maisto gaminimo laisvų žmonių – jau galėtume imtis kokių nors sudėtingesnių projektų. O kaip yra realybėje? Vienas pirmųjų veiksmų – vadinkime tai europinio lygio „pakiša“ – buvo išmokos ūkininkams, kurie nebedirbs žemės!!!
Kitaip sakant, mūsų savarankiškumo galimybės buvo nurėžtos iš pat šaknų. Civilizuotai – paperkant. Sovietai darė tą patį daug primityviau – suvarydami į kolchozus. Tačiau esmė ta pati – atskirti žmogų nuo to, kas jį maitina, nuo žemės. Kitas žingsnis – „pasodinti ant adatos“. Čia jau suveikė įvairiausi fondai ir „parama“.
Prasiskolinome. Dabar turime krizę kartu su visa sistema. Sistemos architektai iš paskutiniųjų stengsis ją gelbėti – o kaip kitaip, juk jie ją kūrė? Agoniją bus stengiamasi pratęsti kuo ilgiau. Tikėtina, kad tai ir vyks. Tam bus prigalvota įvairiausių „finansinių instrumentų“ – va čia tai bent terminas! Nes jei sakysi „prispausdinsime pinigų“, iškart pasidarys aišku, kad yra paprasčiausiai vagiama.
Dar tie „nauji pinigai“ bus paleidžiami į apyvartą ne paprasčiausiai išdalijant juos žmonėms (arba tiesiog nurašant skolas ir pradedant nuo švaraus lapo, kas būtų bent jau padoru), bet kaip nors įmantriai paskolinant ir dar labiau viską supainiojant. Kodėl taip sudėtingai? Na, greičiausiai dėl to, kad nesuprastume, kas su mumis daroma, ir neimtume peikėtis iš šitos amžius trunkančios intoksikacijos (lietuviškai – apsinuodijimo).
Gi apsinuodijimas kitaip – tai nuodų ėmimas, nuodėmė. O juk vienoje storoje knygoje, kurios pavadinimas išvertus ir reiškia „Knyga“, rašoma, kad „tiesa padarys mus laisvus“. Štai šito ir negali leisti jokia išnaudojimu paremta sistema, kuri vadinama valstybe.
Na, gerai, o ką daryti per artimiausius rinkimus? Per visus kitus taip pat? Ar galima radikaliai ką nors pakeisti, pageidautina, į gera?
Jau sakiau – vargu. Istorijoje pozityvių pavyzdžių – na, kad pabandė ir pavyko, o ir pačiam keitėjui geruoju baigėsi – nėra. Užtat priešingų – į valias. Ryškiausia istorija – Kristaus. Žmogus paneigė sistemą („mano karalystė ne šios žemės“), tai iš jo viešai išsityčiojo ir nužudė žiauriausiu iš tada žinotų būdų. Tačiau baisiausias dalykas įvyko kokiais penkiais šimtais metų vėliau, kai tuometiniai vyskupai priėmė imperatoriaus „pakišą“ ir krikščionybė tapo valstybine religija. Kaina – dešimt procentų nuo pajamų (bažnyčios dešimtinė). Judas savo laiku aiškiai nusipigino.
Švelnesnis ir, sakyčiau, rekomenduotinas būdas būtų rinkti tą politiką ar partiją, kuri žadėtų mažiausiai kištis į savaiminę gyvenimo tėkmę. Kuo mažiau reguliuos valdžiažmogiai, tuo greičiau susitvarkysime patys ir nereikės bėgti į svečias šalis nuo „savos“ nepriklausomybės.
Ar ne taip buvo per visas blokadas? Kažkaip atsirasdavo ir benzino, ir duonos... O tokius „teisuolius“, kurie tesugeba viską, kas dar vyksta, uždrausti ir uždaryti – reikėtų nurašyti į atliekas kuo greičiau, nes jei ir toliau taip kaip dabar, tai jokia korupcija nėra baisesnė už dabartinę „tvarką“.
Dalykiškas ir realiai mastantis vadovas, laisvas nuo ideologinių štampų ir konservatyvios įbaudžiavintos Lietuvos vizijos, būtų jei ir ne išsigelbėjimas, tai bent jau palengvėjimas. Ar tokių esama? Rizikuodamas pasirodyti nepagydomu optimistu ryžtuosi sakyti: greičiausiai taip. Kuo remiuosi? Na, sakykime, noru ir viltimi, kad gali būti geriau...
Nes net ir gerai gyvendamas svečioje šalyje iki dienų galo esi emigrantas, neradęs vietos tėvų žemėje.
