Šiaulietis Artūras Kibildis, padedamas bendraminčio klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio, 1997–1998 metais Klaipėdoje ir Šiauliuose surengė keliolika kruvinų teroro aktų.
Sprogimą Šiaulių mokesčių inspekcijoje tyrusi grupė A. Kibildį jau pirmą dieną buvo įsirašiusi į įtariamųjų sąrašą. Vėliau išaiškėjo, kad teisėsaugininkų nuojauta neapgavo, nors nebuvo nė menkiausių, net netiesioginių įrodymų, jog A. Kibildis prikišęs nagus prie šio kol kas rimčiausio mūsų šalies istorijoje išpuolio prieš valstybę.
Todėl pareigūnai A. Kibildžiui tąkart tik pritaikė Prevencinio sulaikymo įstatymą. Teismo sprendimu jis buvo pusei metų įpareigotas nuo vienuoliktos valandos nakties iki septintos ryto būti namie, jam įsakyta nebendrauti kai kuriais Šiaulių nusikaltėliais, nesilankyti restoranuose ar kitose masinėse žmonių susibūrimo vietose.
Tačiau A. Kibildis spjovė į visus apribojimus ir dingo iš Šiaulių. Dabar žinoma, kad jis ir tą sykį prieglobsčio ieškojo Klaipėdoje pas savo draugą, kurį gerbė ir iš kurio mokėsi – pas S. Gaidjurgį (gimęs 1958 m.), šiuo metu atliekantį bausmę iki mirties. Plačiau apie jo nusikaltimus galite pasiskaityti šiemet išleistoje knygoje „Mirties fabrikas“.
Pasigedus teismo įpareigojimų nevykdančio bėglio, buvo pasirašyta sankcija jį suimti. A. Kibildis buvo surastas ir sulaikytas 1998-ųjų gegužę Klaipėdoje. Jis kategoriškai viską neigė ir išvis su teisėsauga pernelyg nebendravo.
Po pusmečio artėjo laikas, kai A. Kibildį būtų tekę paleisti, bet pagaliau 1999-ųjų pradžioje sulaikyti M. Stanelis, M. Šereiva ir Dž. Ruslys sutiko mainais už gautą amnestiją bei saugomų liudytojų statusą išduoti savo vadeivą ir sėbrus. Trijulė smulkiai papasakojo ir pateikė įrodymus, kad 1998-ųjų balandžio 15-ąją sprogimą Šiaulių mokesčių inspekcijoje organizavo ir apmokėjo būtent A. Kibildis.
Vis dėlto bomba mokesčių inspekcijoje – tik fragmentas kraupioje A. Kibildžio biografijoje. Saugomi liudytojai atskleidė visus jiems žinomus A. Kibildžio darbelius. Tad pradėkime iš eilės.
Kriminalinė patirtis
Iš Mažeikių rajono kilęs A. Kibildis, vos sulaukęs pilnametystės, buvo pasodintas į „zoną“ už išžaginimą. Atkalėjęs 8 metus, į laisvę jis išėjo 1990-aisiais ir Šiauliuose subūrė savo gaują, kuri vogė automobilius, užsiėmė turto prievartavimu, plėšikavo.
A. Kibildį, Renatą Stanevičių, pravarde Maiklas, ir jų sėbrus ilgokai sekė specialiai suburta policijos grupė. 1992 metų gegužę ši grupė įtariamuosius suėmė. A. Kibildis bei R. Stanevičius buvo apkaltinti neteisėtai įgiję Makarovo markės pistoletą, Telšiuose nušvilpę automobilį su prekėmis, ten pat padarę dar porą vagysčių. Abu dar kaltinti Šiauliuose pavogę sunkvežimio priekabą su brangiu vario laužu.
A. Kibildžio bei R. Stanevičiaus bylos tyrimas užtruko iki 1995-ųjų rudens, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje A. Kibildis turėjo autoritetą ne tik tarp kalinių – izoliatoriaus vadovybė su juo irgi skaitėsi. A. Kibildžiui iš laisvės buvo atsiųsti svarsčiai, kurių laikyti kameroje neleidžia taisyklės. Kitą kartą A. Kibildžio kameroje rastas kažkokiu būdu įneštas... vaizdo magnetofonas. To jau buvo per daug – taisyklių laužytojas pateko į karcerį.
1995 metų rugsėjo 1-ąją Šiaulių miesto apylinkės teismas A. Kibildžiui ir R. Stanevičiui įrodė tik vieną plėšimo stambiu mastu epizodą, taip pat nuteisė už pistoletą. R. Stanevičius buvo nuteistas kalėti 5 metus, A. Kibildis – 4 metus.
Nepaskelbtas karas
1996-ųjų pavasarį vėl į laisvę išleistas A. Kibildis Šiauliuose elgėsi arogantiškai, nesiskaitė net su nusikalstamo pasaulio šulais. Kalbama, kad jis kartą vienam iš Princų pareiškė ne tik reikalaująs kelių tūkstančių JAV dolerių skolos, bet ir „įjungiąs skaitliuką“ – taigi atiduoti teksią su sparčiai augančiomis palūkanomis.
Tokia bekompromisė pozicija, žinoma, buvo Šiaulių nusikaltėlių karo pradžia. Manoma, kad į laisvę sugrįžus R. Stanevičiui, A. Kibildis su juo apsirūpino sprogmenimis ir jaunus kvailus chuliganus iš Princams priešiškos Licmanų gaujos 1996-ųjų birželio pabaigoje pasiuntė prie kavinės „Vakaras“ padėti bombą. Nusikaltimo sumanytojai tikėjosi, kad netrukus savo pamėgtoje kavinėje Vlado vardo dieną švęs Šiaulių Princai, tarp kurių buvo net trys Vladai. Tik pasikėsinimas nepavyko, nes bomba dėl gedimo nesprogo ir buvo surasta.
Po mėnesio R. Stanevičius dingo be žinios, o A. Kibildis suprato, kad Šiauliuose jo irgi laukia mirtis, todėl spruko į užsienį. Ten savo įpročių, žinoma, nepakeitė. Belgijoje jis pateko už grotų, nes vairavo vogtą automobilį. Tačiau pritrūkus įrodymų, kad pavogė A. Kibildis, jis buvo paleistas.
Vėl apsireiškęs Šiauliuose 1997-ųjų pradžioje A. Kibildis susirado du jaunus pradedančius nusikaltėlius – Mantą Stanelį ir Nerijų Preibį, – o tiedu už atlygį sutiko atlikti įvairias nešvarias užduotis. Viena jų buvo daužyti parduotuvės „Jan & Co“ (vėliau pervadinta „Technocentru“) vitrinas, į vidų įmesti butelį su benzinu.
Išdavęs A. Kibildį ir tapęs saugomu liudytoju, M. Stanelis visa tai papasakojo teisėsaugai. Jis tik negalėjo pasakyti, kuo „darbdaviui“ neįtiko parduotuvė, nes A. Kibildis savo planų pavaldiniams niekada neaiškindavo. Tikėtina, kad A. Kibildis keršijo parduotuvės savininkams už atsisakymą mokėti duoklę.
Genialus planas
A. Kibildis Šiauliuose vengdavo viešų vietų ir nuolat lankė Klaipėdos nusikaltėlių bosą S. Gaidjurgį. Jiedu rado bendrą kalbą, nes buvo panašaus būdo: itin valingi ir valdingi, gudrūs ir klastingi, įžūlūs, nepripažįstantys jokių kompromisų ir autoritetų. Betrūksta pridurti, kad tiek vienas, tiek kitas turėjo susikūrę savą egoistišką gyvenimo filosofiją, be to, abu dideli melagiai – prireikus sėbrams, konkurentams, policijai, žurnalistams „skiesdavo“ net akivaizdžiausią melą.
„Akistatos“ žiniomis, 1996 metais per vieną susitikimą S. Gaidjurgis su A. Kibildžiu sumanė išbandyti naują taktiką, kokios iki to laiko nenbuvo naudojęs nė vienas Lietuvos nusikaltėlis. Jiedu nusprendė patys nelįsdami, per parankinius, pabandyti rengti sprogimus po policijos įstaigų langais. Sąmokslininkai teisingai mąstė, jog sprogimai sukels didžiulį rezonansą, menkins visos šalies teisėsaugos autoritetą. Be to, įsiutusi policija tampys A. Kibildžio ir S. Gaidjurgio konkurentus – garsiausius Šiaulių ir Klaipėdos nusikaltėlius bei kitas gaujas, o S. Gaidjurgis su A. Kibildžiu galėsią patenkinti kikenti į saują.
Policijai buvo neviltis
Sprogimams rengti S. Gaidjurgis savo gaujoje turėjo labai tinkamą žmogų – Renatą Šadeikį (g. 1970 m.), nes tarnaudamas sovietų armijoje jis buvo įgijęs vertingos išminuotojo patirties.
1996-ųjų rudenį ir 1997-ųjų kovo mėnesį R. Šadeikis pasitreniravo susprogdindamas dvi bombas Klaipėdoje prie statomų namų. Dar po mėnesio S. Gaidjurgis su A. Kibildžiu nutarė pabandyti susprogdinti bombą prie Šiaulių vyriausiojo komisariato ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
2002 metų spalį R. Šadeikis prisipažino, kaip S. Gaidjurgio siųstas 1997-ųjų balandžio 3-iąją traukiniu iš Klaipėdos į Šiaulius atsivežė pasigamintą bombą su laikrodiniu mechanizmu ir nuėjo prie vyriausiojo komisariato. Į policiją užeiti nesiryžęs nusikaltėlis maišelį padėjo prie Šiaulių komisariato rytinės sienos, o pats sėdo į taksi ir išvyko namo.
Sprogimas pranoko S. Gaidjurgio ir A. Kibildžio lūkesčius. Sprogstant bombai pastarasis buvo pasirūpinęs alibi, todėl buvo labai patenkintas, kad visuomenė sunerimo, o supykę Šiaulių policininkai ėmė tampyti A. Kibildžio nekenčiamus Princus ir kitus Šiaulių nusikaltėlius.
Nuo tos dienos prie Šiaulių policijos pastatų A. Kibildis jau pats organizavo seriją sprogimų: liepos 14-ąją, spalio 17-ąją, lapkričio 7-ąją, gruodžio 5-ąją.
1997 metais prie policijos įstaigų įvykdę 6 teroro aktus kitais, 1998 metais, S. Gaidjurgis su A. Kibildžiu pakeitė taktiką – nutarė bauginti nebe pareigūnus, o visuomenę, taigi sprogimus rengti kavinėse, parduotuvėse, gatvėse, valstybės įstaigose.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite apie paskutinius atskleistus A. Kibildžio sprogdinimus bei žmogžudystes.
Sigitas STASAITIS
