Pernai Lietuvoje kalėti iki gyvos galvos nuteisti septyni žmogžudžiai. Šiuo metu Lukiškėse ir Pravieniškėse jau kali 120 tokių nusikaltėlių.
Kriminologai teigia, kad valstybė galėtų kai kuriems nuteistiesiems iki gyvos galvos suteikti galimybę išeiti į laisvę, o probacijos laikotarpis taptų patikrinimu. Tačiau taip teigdami nei teisininkai, nei politikai kažkodėl nepaklausia, ar su tuo sutinka aukų artimieji, galų gale – ir visuomenė. Juk niekam ne paslaptis, kad dar daug žmonių, tarp kurių yra ir politikų, pasisako už mirties bausmę ir norėtų, kad ji būtų sugražinta. Ypač tai tampa aktualu po kraupių žudynių.
Kaltės nepripažino
Vieni paskutiniųjų iki gyvos galvos pernai buvo nuteisti panevėžietis Julius Jakubaitis (34 m.) ir Panevėžio rajono gyventojas Deividas Antanaitis (23 m.). Abu anksčiau jau ne kartą teisti, o šiurpiausią nusikaltimą įvykdė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kvaišalų. Sunku net patikėti, kad jie psichiškai sveiki, kaip per ikiteisminį tyrimą nustatė specialistai.
Beje, nė vienas iš teisiamųjų savo kaltės nepripažino – vertė ją vienas kitam. Būdami neva nekalti, jie, skelbiant nuosprendį, vis dėlto bandė slėpti savo veidus nuo fotografų.
Kadangi teisiamieji savo kaltę neigė, tad brutalaus nusikaltimo priežastis liko tik spėjama. „Kaltinamieji taip ir nepaaiškino, dėl ko nusprendė nužudyti nepilnametę, – teigė prokuroras D. Skrebiškis. – Manome, kad taip jie greičiausiai bandė paslėpti kitus nusikaltimus – merginos neteisėtą laisvės atėmimą ir išžaginimą. Bet ir abiem savo kaltę neigiant, pareigūnai padarė viską, kad jų kaltė būtų patvirtinta nepaneigiamais įrodymais. Tam buvo atlikta net 20 specialių tyrimų. Šis didelės apimties ikiteisminis tyrimas atliktas per gana trumpą – 9 mėnesių – laikotarpį.“
Skambino iš bagažinės
Ši tragedija itin šiurpi ne tik tuo, kad buvo nužudyta nepilnametė, po poros savaičių turėjusi išvykti gyventi į užsienį, bet ir tuo, kad tuokart į dviejų išgamų rankas patekusi Evelina iki paskutinės savo gyvenimo minutės stengėsi prisikviesti pagalbą ir išsigelbėti. Įkalinta savo pagrobėjų automobilio „VW Passat“ bagažinėje, mergina atkakliai šaukėsi pagalbos telefonu 112, nes apkvaitę nusikaltėliai arba paprasčiausiai pamiršo atimti iš jos mobilųjį telefoną, arba net nepagalvojo, kad palaužta, išžaginta, prigąsdinta auka juo gali leisti SOS signalus. O Evelina labai norėjo gyventi – vežama bagažinėje nepilnametė sugebėjo savo telefonu kelis kartus paskambinti į Bendrąjį pagalbos centrą (BPC). Ji aiškino esanti pagrobta, išprievartauta ir kažkur vežama bagažinėje, be to, gana išsamiai apibūdino įsidėmėtą automobilį ir abu savo pagrobėjus. Išsigandusi mergina prašė pagalbos, nes ją vežantys asmenys esą ketina ją nuskandinti. Kiek vėliau nelaimėlė dar kartą prisiskambino į BPC, bet šis – paskutinis – jos pokalbis su BPC operatore nutrūko, kai dembaviškė pasakė jaučianti degėsių kvapą, ėmė kosėti ir tuoj nutilo...
Tai buvo paskutinės merginos pastangos išsigelbėti, tik, deja, niekas neištiesė pagalbos rankos...
Šiurpi atomazga
Iškart po tragedijos buvo išsiaiškinta, kad Evelina ir du jos egzekutoriai anksčiau nebuvo pažįstami. Vadinasi, jokios rimtos priežasties nužudyti dembaviškę nebūta ir Evelinos vietoje tą minutę galėjo atsidurti bet kuri kita auka, sudominusi apspangusius vyrus, paryčiais ieškojusius naujų nuotykių. Šviesiaplaukė tuo metu, prieš šeštą valandą, Panevėžyje, autobusų stotelėje Aukštaičių gatvėje, sėdėjo laukdama autobuso – po naktiniame klube su draugėmis praleisto laiko tikėjosi greitai pasiekti namus. Staiga prie merginos sustojo lengvasis automobilis, ir abu dabar jau nuteistieji jėga įsisodino merginą į mašiną bei ėmė vežioti po Panevėžį ir Dembavą.
Apie 6 valandą 15 minučių pagrobėjai nusivežė Eveliną į nuošalią vietą už Dembavos medelyno, prie Nevėžio upės, ir prigasdinę bei sumušę nelaimėlę išprievartavo. Smulkaus sudėjimo mergina nepajėgė pasipriešinti. Orgijos trūko kone valandą.
Tuomet nusikaltėliai įkišo savo auką į automobilio bagažinę ir vėl sėdo prie vairo.
Kol vežama Evelina skambino pagalbos telefonu, o jos ieškoti iškart išvyko keli tą naktį Panevėžyje budėję policijos ekipažai – bet ieškojo nesėkmingai, nusikaltėliai sustojo miškelyje netoli Keravos kaimo (Velžio sen.), prie nuošalaus keliuko ir savo auką dar kartą sumušė, išrengė nuogai ir vėl išžagino. O tada automobilį, kuriuo padarė kelis nusikaltimus, šaltakraujiškai padegė žiebtuvėliu, palikdami merginą liepsnojančios mašinos bagažinėje...
Vėliau ekspertai nustatė, kad nepilnametė buvo sudeginta gyva – ji žuvo dūsdama nuo dūmų ir deginama ugnies, patirdama dideles fizines ir dvasines kančias.
Tad vargu, ar kas nors galėtų suprasti, jei tokie žudikai būtų buvę nuteisti mažesnėmis bausmėmis. Tauta tuoj po nužudymo beveik vienbalsiai pareikalavo mirties bausmės.
Grobis – degtinės buteliai
Pernai Šiaulių apygardos teismas kaltais dėl senukų itin žiauraus nužudymo pripažino du jau daug kartų teistus vyrus. Gediminas Pašilis (29 m.) nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o Rimantui Jakui (22 m.) skirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė.
Šiaulių rajone, Drąsučių kaime gyvenę senukai nakčiai paprastai duris ne tik užsirakindavo, bet ir užsibarikaduodavo. Ir dieną buvo labai atsargūs, svetimų neįsileisdavo. Tačiau banditai buvo gudrūs ir šeimininkus užpuolė per vakarinę ruošą. Kai banditai įėjo į namą, moteris kaip tik lipo iš rūsio. Jai buvo trenkta per galvą ir ji nusirito laiptais.
Užkluptus sutuoktinius įsibrovėliai ėmė mušti, ant žemės parblokšti senukai buvo spardomi ir visaip kankinami. Įsibrovėliai reikalavo, kad aukos pasakytų, kur yra laikomi pinigai. Jie išvertė visus namus, ieškodami grobio, plėšė pagalves.
Bjauriausia, kad taip žiauriai elgtis nusikaltėliams nebuvo jokios prasmės – grobis tebuvo vos keli šimtai litų ir keletas butelių dar sovietmečiu pagamintų alkoholinių gėrimų.
Už įvairius nusikaltimus anksčiau jau dešimt kartų teistas Telšių miesto gyventojas G. Pašilis savo kaltę neigė, šešis kartus anksčiau teistas jo bendrininkas, kėdainiškis R. Jakas kaltę pripažino iš dalies. Prokuroras, palaikydamas kaltinimą, abu kraugerius prašė nuteisti iki gyvos galvos.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad R. Jako parodymai, nors ir nenuoseklūs, iš dalies padėjo atskleisti dviejų žmonių nužudymo aplinkybes. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė ir į šio vyro jauną amžių.
Suvienijo „bambalinis“
Pernai Kauno apygardos teismas už grotų visam gyvenimui pasiuntė ir Margininkų skerdiką Vitalijų Zaikiną (27 m). Jis pripažintas kaltu dėl trigubos žmogžudystės.
Kraupus nusikaltimas įvykdytas 2012 metų rugsėjį. Tą sekmadienio pavakarę tarp Kėdainių ir Baisogalos esančio nediduko Vikaičių kaimo parduotuvėje atsitiktinai susitiko netoliese gyvenantis medkirtys Vitalijus Zaikinas ir už puskilometrio, jau Margininkų vienkiemyje, dienas stumiantis bedarbis Audrius Petrauskas. Audrius tą dieną jautėsi turtingas, nes kartu su tame pačiame vienkiemyje gyvenančiais savo broliais Dangiru ir Vidu jis kaimynams talkino bulviakasyje ir gavo išgerti bei užsidirbo du maišus bulvių ir kelis litus. Vitalijus su broliais Petrauskais nesibičiuliavo, net nebuvo gerai pažįstamas, tačiau, kaip sakoma patarlėje, „toks tokį sutiko ir ant alaus pavadino“. Audrius iš matymo pažįstamą V. Zaikiną pasikvietė į svečius.
V. Zaikinas buvo irgi ką tik grįžęs iš bulviakasio, irgi jau kauštelėjęs, todėl ilgai nesvarstė. Nusipirkęs dar vieną „bambalį“ paties stipriausio alaus, jis užbėgo į netoliese esančius savo namus ir nesiklausęs pasiskolino dešimtmečio sūnėno dviratį. Tad netrukus abu vyrai jau mynė į Margininkus. Prišnerkštame kambaryje svečias buvo pasodintas į supelijusį minkštasuolį prie staliuko, po kuriuo gulėjo visas glėbys sutraiškytų alaus „bambalių“. Stiklinaitę kitą išmaukęs Dangiras išpėdino susitikti su draugais į kaimą, taigi užstalėje liko V. Zaikinas su Audriumi ir Vidu.
Begeriant vyrai kiek apsipyko. Mat V. Zaikinas mėgo „Šnekorių“ alų, tačiau Vidas jam įpylė „Soprano“ alaus, o po to dar paprašė cigaretės. Kaip teisme sakė teisiamasis, „Vidas įkyriai reikalavo duoti cigaretę, nors pats turėjo rūkalų“. Todėl medkirtis taip supyko, kad jo reakcijos nepavadinsi kitaip, kaip ūmiu proto aptemimu. Čiupęs duonriekį, jis kelis kartus bedė minkštasuolyje sėdinčiam apgirtusiam Vidui. Į kaklą ir krūtinę jis dūrė mažiausiai 7 kartus. Tuo metu grįžo Audrius, kuris buvo išėjęs į kitą kambarį atnešti alaus.
Pamatęs, kad brolis nužudytas, Audrius apsisuko bėgti. Pašokęs žudikas jį pasivijo, čia pat, tarpduryje, partiesė peilio dūriu. Ekspertai ant jo kūno rado 29 sužalojimus. Šio brolio nužudymo motyvas labai aiškus: „Pamaniau, kad jis praneš policijai, jeigu paliksiu gyvą“, – vėliau tyrėjams paaiškino medkirtys.
Užsinorėjo sekso?
Po to V. Zaikinas apėjo namą ir pasibeldė į kambario, kuriame gyveno jauniausias Zenono Petrausko sūnus Nerijus su 19 metų sugyventine Deimante S., duris. Atidariusi duris Deimantė pasakė, kad Nerijaus namuose nėra. „Man jo nereikia, man reikia tavęs“, – atrėžė V. Zaikinas.
Dviejų mažamečių vaikų, kurie tuo metu miegojo, mamai visas kruvinas žudikas pasiūlė pasimylėti, tačiau mergina atsisakė. Ar moterį jis išžagino, taip iki galo ir liko neaišku. Teisme jis tikino Deimantės nežaginęs, tačiau kaltinamajame akte teigiama, kad V. Zaikinas merginą išžagino ir mirtinai užbadė peiliu. Matyt, prokurorai turėjo motyvų taip sakyti, tačiau teismui įrodymų nepakako ir dėl šio epizodo V. Zaikinas buvo išteisintas.
Medkirtys prisipažino, kad moterį nužudė. Deimantė mirė nuo 39 dūrių ir sumušimų visame kūne. Subadęs Deimantę žudikas susiruošė namo. Tarpduryje jis dar sutiko grįžtantį Nerijų ir jam burbtelėjo: „Nepyk, papjoviau tavo bobą“. Pamatęs kambaryje kraupų vaizdą, N. Petrauskas nubėgęs į kaimą iškvietė medikus ir policiją.
Girtuoklio sūnus
Nepraėjo nė valanda, o V. Zaikinas jau buvo sulaikytas policijos. Suimamas žudikas nesipriešino. Keisčiausia, kad komisariate buvo nustatyta, jog jis – beveik blaivus!
Žiaurų V. Zaikino poelgį lengviau suvokti įsigilinus į jo taip pat ne itin lengvą gyvenimą. V. Zaikinas su broliu dvyniu Andriumi – jauniausi šešių vaikų šeimoje. Tėvo Leonijaus Zaikino beveik nepamena, nes šis buvo girtuoklis, mušeika ir sadistas, į žmoną Dalią Zaikinienę gesindavo cigaretes, tad pora išsiskyrė.
Kėdainių pagalbinėje mokykloje V. Zaikinas baigė 10 klasių kursą pagal palengvintą programą, po to Vilniuje, neįgaliųjų mokymo įstaigoje, pramoko staliaus amato. Į motinos namuką Vikaičiuose parsivežė draugę – neįgalią našlaitę Oksaną, su kuria susipažino sostinės internate.
Svajojęs sukurti šeimą V. Zaikinas nedelsdamas susirado medkirčio darbą, apsisodino daržą, kiek pajėgė pasiremontavo savo kambarį, bet ėmė persekioti slegiančios nesėkmės.
Pirmoji rimta nelaimė ištiko 2007-aisiais – prieš Kalėdas Kėdainiuose ant gruodo buvo rasta negyva V. Zaikino sesuo, 30 metų Lina. Nors lavonas buvo išrengtas, policija smurto žymių nenustatė.
V. Zaikinas su Oksana vaikų nesusilaukė. Šiai gyvenimas kaime nepatiko ir ji pabėgo ieškoti laimės į miestą. Netrukus V. Zaikinas parsivedė kitą – buvusią bendramokslę iš pagalbinės mokyklos Aušrinę su kūdikiu ant rankų. Tačiau ir ta, išaiškėjo, turėjo meilužį, slapta susirašinėjo žinutėmis.
Išvariusiam abi moteris V. Zaikinui liko tik stresas dėl keleto tūkstančių litų, kuriuos jis kartu su savo sugyventinėmis buvo pasiskolinęs greitųjų kreditų bendrovėse. Toks gyvenimas, o tikriausiai dar ir paauglystėje patirta sunki galvos trauma, vieną dieną medkirčiui V. Zaikinui prasiveržė kruvino įsiūčio priepuoliu.
Kitame numeryje:
Gyvenimo būdas – žudyti žmones
Petras KURMELIS
