Niekas bent kartą išvydęs ar išgirdęs aktorių Andrių Bialobžeskį nepamirš ir nesupainios su kitu. Turi šis žydraakis apšepėlis sunkiai ištariama pavarde magnetizmo, pavergiančio ir publiką, ir kritikus.
Baba Kazė, Koralai ir „Ažuoliukas“
Abu mano tėvai – pianistai, močiutė – aktorė, teta irgi, taigi augau spalvingai. Tais laikais meno žmonės kur kas glaudžiau bendravo tarpusavyje, teatralai, muzikai, dailininkai juto bendrystę, kuri dabar sunykusi. Mano tėvai buvo jauni, užsiėmę, todėl dažnai patikėdavo mane babos Kazės „anarchistinio gyvenimo džiaugsmo“ draugijai . Juolab kad vaikų darželis, kurį lankiau, buvo prie jos namų. Mūsų šeima pirma ir gyveno pas ją, vėliau – Tilto gatvėje. O tėvams gavus naują butą persikraustėme į Karoliniškes. Taigi esu Vilniaus Koralų vaikėzas,klajūnas tarp gelžbetoninių dėžių ir apleistų sodų, žaliuojančių pievų...
Nesuniokotos gamtos aplink buvo daug, stačios Neries pakrantės su atodangomis, nuostabus Karoliniškių draustinis, kiek toliau Salotės ežerai... Šis sostinės rajonas, kaip sakydavau - Vakarų Bronksas, savito internacionalinio charakterio ir rūsčios neornamentuotos tikrovės teritorija.. Kai kurie mano personažai – iš ten, stebėti vaiko akimis. Ir dabar Koraluose tarsi niekas nepasikeitė, žmonės tie patys, tik namai apsilaupė, blokai trūkinėja. Tačiau laikas vis dėlto bėga: iš Karoliniškių į Žvėryną kadaise nusileisdavau gerai išmintu miško taku, o dabar jo nebesuradau. Takas užžėlė, nes niekas juo tiesiog nebevaikšto – važinėja mašinomis...
Esu iš kartos,paauglystėje patyrusios rimtą tektoninį lūžį. Dvasinės platformos judėjo, bruzdėjo, klibinkščiavo... Sovietų agonija, beprasmybės jausmas, beviltiškumas, pilkuma.Neapsakomo absurdo būties maskaradas, egzistencinio cirko universitetai. Buvome gabūs klounai – akrobatai – filosofai: išlavinome savyje skausmingą ironišką santykį – dabar irgi netrukdo, maskaradas nemažiau spalvingas..
Tačiau atėjo laikas, kai turėjote pasirinkti: muzika, teatras, futbolas. Nebuvote prikaltas prie pianino? Štai jūsų brolis Martynas – kompozitorius.
Muzikos, kaip ir teatro, aplink mane buvo daug. Be to, anksti išėjau į “Ąžuoliuką”… Tai buvo daugiau nei berniukų choras ar dainavimo mokykla: tai buvo dvasinis reiškinys, kuriam lygių Lietuvoje nėra iki šiol. Ten paragavau aukščiausio lygio pedagogikos, sovietmečiu neprieinamos kitiems vaikams. Kai dainuodavome bažnytinę muziką, mūsų vadovas Hermanas Perelšteinas visada paaiškindavo, apie ką giedam, kas buvo, tarkim, Judas Makabėjus, komentuodavo Senąjį testamentą.. Nepamirštamos ir vasaros stovyklos su repeticijomis, kariniais žaidimais, naktiniais žygiais ir, be abejo, neįtikėtinai kūrybinga muzikine veikla.
Kaip suprantu, tai buvo tikra vyrų mokykla, tik ne karo, o kultūros prasme. Muzikalūs padaužos čia buvo įšventinami į kultūros riterius.
Paprastai akcentuojamas muzikinis šio kolektyvo įnašas, tačiau „Ąžuoliukas” yra daugiau: tai unikali H. Perelšteino sukurta laisvo žmogaus ugdymo sistema. Gebėti sutramdyti berniukų gaują, atskleisti vaiko gebėjimus, per muziką žadinti jo dvasią – sovietmečiu tai negalėjo likti nenubausta. Taigi H. Perelšteinui galop teko emigruoti. Tai viena monumentaliausių mūsų kultūros asmenybių, deramai neįvertinta.Giesmė žmogiškumui – toks buvo šio unikalaus žmogaus gyvenimas.
„Ąžuoliukų” giraitė užaugo: daugelis šio choro augintinių tapo iškiliais mūsų kultūros ir mokslo vyrais.
Čia užaugo begalė puikių Lietuvos vyrų – kur bepasisuksi – versle, moksle, medicinoje ir, žinoma, mene – visur ažuolai.Chorinis dainavimas – labai stiprus bendruomeninis reiškinys:žmonės nuo mažens įpranta klausytis vienas kito, girdėti ir jausti esmes. Scenos kelią pasirinkusiam – tai didelė dovana, ypač aktoriui.
Pasiutęs kraujas
Juokavote, kad kilmės prasme priklausote Lietuvos mažumoms. Pavardė jūsų, berods, lenkiška?
Nežinau, kiek čia to lenkiškumo, tačiau Bialy Brzeg vietovė, lietuviškai Baltasis krantas, yra Lenkijoje netoli Lietuvos sienos. Didikai Bialobžeskiai minimi jau LDK analuose. Mano brolis Martynas apie tai žino daugiau, knygose aptiko ir savo bendravardį abatą Martyną Bialobžeskį, sakiusį ginamąją karaliaus kalbą per Žygimanto Augusto laidotuves. Aš esu aptikęs vyskupą, 1831 m. sukilimo dalyvį. Mūsų senelis iš tėvo pusės kilęs iš senos Vilniaus rusų pravoslavų giminės. Senelis, kategoriškai nestojęs į bolševikų partiją, kažkaip išvengęs išvežimo į Sibirą, buvo kietas, išvaizdus vyras, kaip baba Kazė sakydavo, „diadka Černomor”. Taip, mišrus mano kraujas pasiutęs, bet ir iš Kazimieros Kymantaitės (ji nuo Kuršėnų) pusės gana žemaitiško aršumo, o Banaičiai nuo Jurbarko, iš Eržvilko..
Vaivą Mainelytę žavi jūsų žydros akys, primenančios jai Jūsų legendinę senelę. Pridursiu, kad žaviuosi jūsų „mėlynu“ humoru – aristokratišku, kultūringu. Meistriškai improvizuojate ir serialuose, ir vesdamas renginius.
Serialuose yra laisvės improvizacijai, o šiemet vesdamas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų vakarą, prisipažinsiu, prisidėjau ir prie scenarijaus,rašiau kai kuriuos tekstus. Smagu, kad ši kino šventė pavyko. Nedaug turime kino, galbūt jaunieji, kurių labai įdomų egzaminą teko stebėti, pajudins ledus iš kūdros. Yra du labiausiai nukentėję lietuviški reiškiniai – kinas ir futbolas. Vis su draugais juokaujam, kad gal ant gyvenimo saulėlydžio sulauksime ir abiejų saulėtėkio.
Tačiau jūsų figūra čia ryški. Buvote apdovanotas už vaidmenis K. Vildžiūno filmuose „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“, nors abiejuose praktiškai tylėjote, vaidinote akimis. „ Aš esu tu“ filme suvaidinote architektą, kuris nuo civilizuotos tikrovės pasislėpė miške, pasistatęs namelį medyje. Ar jums tai atrodo išeitis?
Namelis medyje - labai pozityvu, tačiau kiek ištupėsi medyje budistiškai žvelgdamas į upę? Kiek gali trukti ta emigracija į mišką? Ateis vieną dieną geras žmogus su penkiais raštais, dviem policininkais nešinas ir sąskaitą turinčio žmogaus balsu paaiškins , kad tai jo miškas. Ir tas zuikis jo, ir baravykas, ir barsukas su žmona ir vaikais irgi jo. Ir mano nušvitimas irgi jo. Taip kad, man šiuo metu gana trijų dienų atsigauti seno draugo sodyboje. Taip, kapitalizmo šliuzai neišvengiamai pristabdo fantazijų upes. Apokaliptiniais mokesčiais apdėtas, sukiesi it voverė rate. Sovietinė prievartos sistema pakeista kita, klastingesne, nes nebeaišku, kas čia priešas.
Ir nežinai, žmogau, ką pulti - mokesčių inspektorių, nevykėlį save patį ar blogą valdžią. Tačiau jūsų, Andriau, berods netraukia prabangus gyvenimas.
Kaip sako R.Stankevičius: jaučiuosi ramus, jaučiuos savo vietoje.Šiandien nieko neturiu.... Namo statyti nesiruošiu, reiktų į seimą eit, vadovauti atominės elektrinės statybai ir lėšų įsisavinimui.... Klausiat, ką paliksiu po savęs? Gal dulkes? Baba Kazė nuostabiai ir laiku susitvarkė: dar gyva būdama išdalino viską, niekam neskaudėjo galvos dėl jos palikimo. Paliko atmintį – aistringo, alsuojančio gyvenimu žmogaus paveikslą.
Ar tik nemąstot bėgti iš Lietuvos, jei nenorite čia įsižeminti?
Man Lietuvoje gerai. Čia gyvena ir kuria man artimi, brangūs ir svarbūs žmonės. O tas, kuris nori čia matyti tik blogį, arba kokį šliogerišką Niekį, jį ir suras, tiktai savyje. Televiziją , pastebiu, keikia tie, kurie ją žiūri. Išjunkit televizorių, jei šis jus nuodija! Dar išjunkit internetą su komentarais. Yra ištisos bibliotekos knygų – kelių gyvenimų neužtektų. Kita vertus, antrasis Lrt kanalas pilnas puikių kultūrinių laidų:archyvų, koncertų, filmų...
Poezija ir demonai
Andriau, mokate vaidinati tik akimis, tačiau ir pabilęs verčiate suklusti. Tokį jausmingą baritoną turi bene tik Vladas Bagdonas. Turbūt mokykloje buvote nepralenkiamas skaitovų konkursų nugalėtojas?
Ne,niekada mokykloje neskaičiau.Ten tik erzindavau mokytojus, kankinau mamą, kurią pastoviai per mane kviesdavo į pasiaiškinimus ir su jau minėtu Karoliniškių internacionaliniu elektoratu žaidžiau futbolą.. Tačiau dabar man reikia poezijos kaip tylos galimybės, jos gylio, šešėlių per ją skleidžiasi kažkas labai brangaus, turbūt ateinančio iš vaikystės, virpėjimo, ūkanų, ilgesio... Pats poezijos nerašau, net savo dainoms nekuriu tekstų, nes žodžiai, kuriuos parašau, man atrodo banalūs. O skaityti poeziją man yras tas pat, kaip eiti į mišką ar prie upės - metafizinis potyris. Štai birželio penktąją, Vytauto Mačernio gimimo dieną, poeto gimtinės Sedos bažnyčioje skaičiau jo eiles, o gyvieji mūsų poetai skaitė savąsias. Puikus koncertas, pilna bažnyčia: grįžti namo taip pasikrovęs... Į tokius renginius ateina tie, kuriems reikia poezijos, jų netenka vilioti ar linksminti anekdotais.
Poezija – tai mūsų nafta, ir nereikia baimintis kad ji išseks. Tačiau poetai Lietuvoje neprimena naftos magnatų, o jų knygelių tiražai menki, honorarai apverktini.
Gal ir gerai – palikime poeziją be reklamos. Tai nėra prekė kaip alus ar kokakola. Kam poezijos reikia, tas pats ją susiras. Štai sostinės užeigos „In vino“ kieme, šalia Aušros vartų, jau šešti metai Roko Ramanausko iniciatyva rengiami poezijos vakarai. Šis sumanymas pirma atrodė man keistas, nemaniau, kad čia besirenkančius žmones „užveš toks subtilus reikalas kaip poezija. Tačiau tais „poetiniais pirmadieniais“ staliuką, patikėkit, dera užsisakyti smarkiai iš anksto. Rimvydo Stankevičiaus poezijos vakaras du metai iš eilės „In vino“ sulaukė anšlago. Čia apsilankiusi režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo apstulbo, kad Vilniuje klausomasi jos tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio eilių. Rusų bardas Borisas Grebenščikovas, išgirdęs kad čia skaitoma Josifo Brodskio poezija rusų kalba, pripažino, kad J. Brodskio gimtajame mieste Sankt Peterburge tai būtų įmanoma nebent uždarame klube.
Anot R. Stankevičiaus, verčiau svaigintis poezija nei vynu. O jūs sakėt, kad dera nuolat būti budriam, laikyti paruoštą kardą, nes aplinkui - ne tik draugai, bet ir demonai... Nebeinate su velniu obuoliauti?
Deruosi su juo, mandagiau atsisakau: „Ačiū, gal kitąkart, neabejoju, kad susirasite kitą kompaniją“. Demonai gudresni už žmogų, taip paprastai jų nenuvysi. Buvo mano gyvenime sudėtingų laikotarpių, kai mesdavausi į darbą be galvos. Tada sunku būdavo jų atsiginti – labai mane mylėjo, skanus aš jiems buvau, gera užkanda, toks rinkinukas prie alaus...
Jūsų profesija tuo ir pavojinga: be gailesčio grojate savo jausmais.
Grojant dera nepamiršti sveiko proto ir humoro jausmo.Nepamiršti, kad jau savaime esi truputėlį ligonis, kalbi už kitus, vaikštai kaip kitas.Gyveni kažkokius nebūtus gyvenimus, sugalvotas dramas.Kalbi su savim, mostaguoji rankomis gatvėje. Taigi instrumentą reikia laiku suderinti, kad grojant nesupainiotum tonacijos...Nes kitaip ir iki pranašo netoli...
Apsėstieji matyt, nežino, ką daro, tad jiems gali būti atleista. O štai jūs puikiai įkūnijote tokį niekšelį Miroslavą. Ne meilė, o Miroslavas buvo serialo „Nekviesta meilė“ vinis.
Kartą banke man pasakė: „Koks puikus tas jūsų Miroslavas!” – „Bet juk jis baisus!“ – nustebau. – „Užtat labai realus!” . Dabar, matai, realus, tai puikus.Geras vagis, ta prasme, su prieskoniais, krienais ir pesto padažu.. Įdomu, kodėl tas niekšelis taip žmonėms įstrigo: aš pats šį personažą kūriau be jokių pastangų, nė nemąstydamas. Tuomet man buvo labai sunkus periodas, tas, kur demonų... Kažkoks nevaldomas blūdesio srautas liejosi iš manęs apeidamas sąmonę. Mirka, matyt, buvo tam tinkamas vamzdis. Lietuva valdoma tokių miroslavų, aplink valdžios lovį jie ir trinasi – saldūs, mieli iškrypėliai, demokratijos epochos tarakonai...
Maniau, kad perpratote niekšybės paslaptį...
Čia nėra ką perprasti - niekšybė yra pasirinkimo klausimas, sąžinės reikalas. Visada esi laisvas pasirinkti, kurioje Armagedono pusėje būti - tamsoje ar šviesoje.
Dėkui, Andriau, už pokalbį. Linkiu jums ir toliau laikytis šviesiosios pusės, to baltojo kranto, net ir kuriant juodus personažus.
R. Klišytė
