Baltojo bado dar nėra

Nors šal­čiai ne­si­trau­kia, gy­vū­nai dar ne­ba­dau­ja: snie­go ne­daug, įša­las ne­gi­lus, mais­to dar pa­vyks­ta su­si­ras­ti. Gam­ti­nin­kai ra­gi­na ne­pa­mirš­ti Lie­tu­vo­je žie­mo­jan­čių paukš­čių, ir prie bū­dos pri­riš­tų šu­nų. Bū­ti­na sku­biai ap­šil­tin­ti bū­das ir nesekti metalinėmis grandinėmis šunims kaklų.

Mais­to dar ran­da

„Šiuo me­tu bal­to­jo ba­do dar nė­ra, žvė­rys nei­na į šė­ryk­las“, – sa­ko me­džio­to­jas Kęs­tu­tis Šu­fins­kas. – Mais­to ne­trūks­ta, gal tik šal­tis juos kiek iš­gąs­di­no.“

Me­džio­to­jo tei­gi­mu, svar­biau­sia, kad snie­go ne­daug, o ir esa­mas – pu­rus, to­dėl žvė­rys pri­si­ka­sa iki mais­to.

K. Šu­fins­ko žo­džiais, šal­čiai yra pa­vo­jin­giau­si lai­ba­ko­jėms stir­noms. Ypač skau­di žie­ma joms bu­vo per­nai.

Šer­nams, el­niams miš­ke bė­dos dar nė­ra. Šal­tis ne toks bai­sus ir la­pėms, gy­ve­nan­čioms ur­vuo­se.

Prie že­mos tem­pe­ra­tū­ros žvė­rys pri­si­tai­ko – tu­ri kai­lį. Pa­sak me­džio­to­jo, gruo­dį su­me­džio­tų la­pių kai­liai dar bu­vo be įpras­to po­vil­nio.

Gy­vū­nams svar­bi to­ly­gi pa­ros tem­pe­ra­tū­ra. Jei die­ną oras su­šil­tų, o nak­tį spaus­tų stip­rus šal­tis, žvė­rims kil­tų pa­vo­jus su­si­rgti plau­čių už­de­gi­mu. Pa­vo­jin­ga, jei šal­tis už­si­tęs­tų. Ko­vo mė­ne­sį šer­nai pra­dės ves­ti jau­ni­kius – pir­mos va­dos ga­li su­šal­ti.

Svar­bu le­sin­ti nuo­lat

Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko vy­riau­sia­sis eko­lo­gas, or­ni­to­lo­gas Vid­man­tas Lo­pe­ta nė­ra ga­vęs pra­ne­ši­mų apie įša­lu­sius paukš­čius. Paukš­čių ži­no­vas pri­si­me­na, kad anks­tes­niais me­tais Šiau­lių mies­te yra ras­ta iš­se­ku­sių, žu­vu­sių pe­lė­dų.

Pa­gal­ba žie­mo­jan­tiems paukš­čiams – jau rei­ka­lin­ga. Pa­sak V. Lo­pe­tos, paukš­čius rei­kia le­sin­ti nuo­lat, ne­pa­kan­ka kar­tą per sa­vai­tę pa­ber­ti le­sa­lo.

Ne­ga­li­ma nau­do­ti sū­dy­to mais­to, nes jis troš­ki­na paukš­čius. Svar­bu, kad mais­tas ne­bū­tų drėg­nas ir ne­su­šal­tų.

Zy­lėms mėgs­ta­miau­sias le­sa­las yra sau­lėg­rą­žos (ne­sū­dy­tos, be prie­sko­nių), rie­ba­lai (ne­sū­dy­ti la­ši­nu­kai). Star­tos, žvirb­liai į le­syk­lą at­skren­da re­čiau, mėgs­ta pikt­žo­lių sėk­las, grū­dus.

Nuo šal­čių paukš­čiai sle­pia­si dre­vė­se, in­ki­luo­se.

Spar­nuo­čiai, Lie­tu­vo­je pa­si­lie­kan­tys il­gai, to­li ne­skren­da. Pa­vyz­džiui, gul­bės daž­nai lie­ka neu­žą­lan­čiuo­se tel­ki­niuo­se ar­ba, jei to­kių ne­ran­da, skren­da į gre­ti­mas Eu­ro­pos ša­lis, kur neuž­ša­lęs van­duo.

V. Lo­pe­ta ra­gi­na pri­si­min­ti šių me­tų paukš­čiu pa­skelb­tą ku­rap­ką: „Ku­rap­kų ne­te­ko ma­ty­ti gal me­tus. Ku­rap­kos – nyks­tan­tys paukš­čiai, jas nai­ki­na la­pės, ki­ti plėš­rū­nai. Anks­čiau ku­rap­kos rink­da­vo­si prie so­dy­bų, ko­lū­kių, bend­ro­vių dar­ži­nių, les­da­vo šie­no pa­bi­ras, da­bar mais­to ne­leng­va su­si­ras­ti.“

Pa­gal­bos ne­pri­rei­kė

„Kad ir kaip keis­ta, pra­ne­ši­mų apie su­ša­lu­sius gy­vū­nus ir paukš­čius ne­tu­ri­me. Anks­tes­niais me­tais per to­kius spei­gus pri­glaus­da­vo­me po ke­le­tą jau­nik­lių ir paau­gu­sių gul­bių. Gal­būt gy­vū­ni­ja bu­vo pa­si­ruo­šu­si ir mo­vė lauk, kol bu­vo lai­kas?“ – juo­kau­ja Kur­šė­nų (Šiau­lių ra­jo­nas) kū­ry­bos na­mų gam­ti­nin­kų cent­ro va­do­vas Vy­tau­tas Uo­sis.

Prieš po­rą sa­vai­čių gam­ti­nin­kui bu­vo at­neš­ta gul­bė iš Ly­gu­dų. Leng­vu­tė, nors paukš­tis di­de­lis. Prie sna­po V. Uo­sis pa­ste­bė­jo sve­tim­kū­nį. Pa­si­ro­do, gul­bė bu­vo pra­ri­ju­si siū­lų kuokš­tą, ku­rio maz­gai su­lai­ky­da­vo mais­tą kak­le – ne­ga­lė­da­vo nu­ry­ti.

„Yra už­si­li­ku­sių žie­mo­ti straz­dų, ku­rie pa­si­šiau­šę kaip ka­muo­liai skrai­do, ka­da­gių uo­gas le­sa. Kiek ma­tau, iš­gy­vens – paukš­čių la­vo­nė­lių ne­ra­dau“, – sa­ko V. Uo­sis.

Rei­kia šil­tos bū­dos

O kaip elg­tis šei­mi­nin­kams su lau­ke sar­gau­jan­čiais šu­ni­mis? „Pa­kan­ka pa­si­žiū­rė­ti į bū­dą ir pa­ma­ty­si, koks yra gas­pa­do­rius,“ – nea­be­jo­ja V. Uo­sis.

Pa­sak gam­ti­nin­ko, bū­da tu­ri bū­ti ap­šil­tin­ta, sto­ra­sie­nė, su­kal­ta pa­gal šu­nį, kad an­ga ne­bū­tų per di­de­lė. Svei­kin­ti­nas da­ly­kas – spe­cia­li „užuo­lai­da“. No­si­mi ją pa­stū­męs, šuo įlen­da, vė­jas ne­pra­pu­čia.

Bū­dos vi­du­je tu­ri bū­ti šil­tas pa­klo­tas, kad šuo jaus­tų­si kaip pa­ta­luo­se. Pei­liu po kak­lu V. Uo­sis va­di­na šu­niui per šal­čius ant kak­lo ri­ša­mą gran­di­nę. Bū­ti­nas ant­kak­lis, nes gran­di­nė šal­do kak­lą. Gam­ti­nin­kas pri­me­na, kad ir žmo­nėms per šal­čius re­ko­men­duo­ja­ma iš­si­seg­ti aus­ka­rus, nu­si­seg­ti gran­di­nė­les, kad ne­lik­tų ant kū­no jo­kio me­ta­lo.

„Te­ko ma­ty­ti, kad dar­ži­nė­je bū­na iš­pjau­na­ma lan­da, o šuns guo­lis pa­ruoš­tas po šie­nu. Čia jau idea­lu“, – sa­ko gam­ti­nin­kas.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ