Daiva GENIENĖ
Per Lietuvą nuaidėjo Muziejų nakties renginiai. Smalsu, kokie renginiai džiugina Tauragę – miestą, neseniai atšventusį penkių šimtų penkių metų jubiliejų. Regis, net pats Dievulis laimino šventę, atsiųsdamas tokį neįprastai šiltą vakarą. Dėl viso pikto ne vienas su savimi pasiėmė švarką ar megztinį – juk naktį gali atvėsti. Neprireikė...
Panūdusiems sužinoti apie būsimo renginio programą teko nusivilti. Regis, šiuo atveju svarbiausiame informacijos šaltinyje – Tauragės krašto muziejaus puslapyje – tokios informacijos nebuvo. Peržvelgus skiltis „Renginiai“, „Skelbimai“ – totalus fiasko. Šiek tiek atsipirko tik pačių atkakliausiųjų pastangos: veiklos skiltyje esančiame renginių plane toks renginys buvo numatytas. Deja, jo programa į muziejaus puslapį netilpo, – matyt, dėl savo apimties.
Šventė prasidėjo 18 val. bendra fotomenininko R.Misiukonio ir jo mokinės, KTU–FOTO studijos narės G.Žaltauskaitės (Kaunas) fotografijų parodos „Gyvenimo verpetuose“ atidarymu Fotografijos galerijoje. Čia organizuojamiems renginiams tikrai nieko neprikiši: originalūs darbai, įdomūs autoriai, nauji rakursai. „Gyvenimo verpetų“ išskirtinumas – atlikimo technika – cianotipija. Tai vienas seniausių atlikimo būdų, kuris iki šių dienų išliko mažiausiai pakitęs, reikalaujantis ne tik meniškumo, bet ir begalinės kantrybės bei patirties. Parodos lankytojai stebėjosi, kad ant sienų kabo fotografijos, mat darbai labiau panėšėjo į tapybą.
Vėliau, apie 19 val., tauragiškiai buvo pakviesti į Valiaus Naurecko medžio drožinių parodos atidarymą. Autoriaus darbai buvo tarsi dar vienas gaivaus oro gūsis: begalinis preciziškumas, detalių išbaigtumas, iškalbingumas, nuo kiekvieno kūrinio sklindanti emocija. Ne veltui V.Naurecko drožiniai eksponuoti parodose Londone, meno simpoziumuose. Nors vienas pirmųjų jo darbų „Kalvis ir vilkas“ iki šių dienų puošia mūsų vasaros estrados krantinę, Tauragėje jo personalinė paroda buvo pirmoji.
– Nė vienas žmogus negalėtų iki galo nusakyti to, ką norėjo pasakyti savo kūriniu menininkas, – kalbėjo parodos autoriaus dukra Vida Naureckaitė.
Būtent dėl to jai ir kilo mintis apipavidalinti tėčio darbus savo žodžiu, pabandyti ryškiau atskleisti autoriaus filosofiją ir tai, kas užkoduota kūriniuose, – kad žiūrovą greičiau pasiektų menininko mintis. Vieną savo darbą skulptorius padovanojo muziejui.
Parodos atidarymas buvo šiltas tiek emocine, tiek tikrąja šio žodžio prasme. Kažkam iš žiūrovų paprašius leidimo praverti langą, muziejaus direktorius Petras Jokubauskas pasinaudojo veto teise, „nes paroda jau vis tiek baigėsi“. Ką gi, diegiama nauja „tradicija“ – parodos uždarymas tik spėjus ją atidaryti. Naivieji, patikėję šventės pavadinimu ir panūdę parodą apžiūrėti truputį vėliau, liaudiškai tariant, pabučiavo užrakintas duris.
„Prašom aplankyti parodas. Tas, kurios yra“, – renginio žiūrovus daugiau nei iškalbingai kvietė Tauragės krašto muziejaus direktorius. Paklaustas, ar šį šventinį vakarą kitų ekspozicijų salių durys taip ir nebus atvertos, P.Jokubauskas mostelėjo ranka į tolumoje ant pastato durų kabančią programą ir susierzinęs pasiuntė... pasiskaityti, kas parašyta.
Programoje atsakymo į šį klausimą, deja, nebuvo (kaip iki tol nebuvo ir Tauragės krašto muziejaus puslapyje). Užtat šiame puslapyje Muziejaus nuostatuose išvardinti pagrindiniai veiklos uždaviniai: kaupti, saugoti, tirti, konservuoti, eksponuoti bei populiarinti Tauragės rajono savivaldybės teritorijos kultūros istoriją, etnografiją, tautodailę, gamtą, žymiausių krašto žmonių gyvenimą ir kūrybą atspindinčius muziejinių vertybių rinkinius bei atskiras vertybes, perduodamas muziejui. Vėlesni „Muziejų nakties“ įspūdžiai tik sustiprino nuojautą, kad uoliausiai galbūt yra vykdomas kaupimas, konservavimas ir saugojimas, tačiau kiek kita prasme – tarsi ekspozicijos būtų saugomos nuo pačių lankytojų.
Negausiai susirinkę tauragiškiai nuobodžiaudami diskutavo apie šventės organizavimą. Jei ne liaudies meno paslaptis demonstravęs medžio drožėjas Nerijus Ališauskas ir kalviai Kęstutis ir Stasys Plyskaičiai, Pilies kiemelyje būtų buvę nyku. Jie rodė, kaip valdomi darbo įrankiai, net leido norintiems pabandyti akimirką tapti drožėju ar kalviu.
Renginiui šventinę nuotaiką stengėsi įpūsti Muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras (vadovas Tadas Geštautas) ir šokėjos (vadovė Jolita Urbutė), – šis derinys visada nuteikia linksmai. Ieškančius pramogų vaikus užbūrė Vaikų bibliotekos lėlių spektakliukas (vadovė Birutė Jogelienė), koncertavo Pagramančio kultūros namų saviveiklininkai.
Pasipuošę senoviniais drabužiais Pilies kieme vaikščiojo Istorijos skyriaus vadovas V.Mažeika ir vyr. fondų saugotojas P.Tautvydas, žiūrovams neatimdami vilties, kad „kažkas dar bus“. Šventinės patrankos salvės išbudino snaudžiančius, tačiau niekaip neapleido „deja vu“ jausmas – perfrazavus liaudies išmintį, „ta pati panelė, ta pati suknelė“.
Nors abi atidarytos parodos buvo tikrai aukšto meninio lygio, kiti šventės elementai tarpusavyje buvo mažai susiję – renginys niekuo nesiskyrė nuo visų kitų. Tarsi alkana musė vis puolė retorinis klausimas – ar renginio organizatoriai išvis turėjo „Muziejų nakties“ koncepciją?
Organizatoriai stengėsi būti originalūs iki galo: Moksleivių kūrybos centro jaunimas (vadovas Tadas Špelveris) ugnies šou buvo priverstas atlikti šviesoje (kurioje pasistengus būtų galima skaityti laikraštį) ir laužė stereotipus, kad toks reginys reikalauja nakties.
Penkiolika minučių po devintos vakaro pykštelėjo fejerverkai. Panašiai, kaip prieš kokius 30 metų pasitaikydavo juodai baltame televizoriaus ekrane – kai garsas yra, bet vaizdo, deja, ne. Gal toks ir buvo renginio sumanymas, taip sakant, originalumas – fejerverkai šviesoje? O kad netektų guostis vaizdo stygiumi, desperatiškai besistengiant bent ką nors įžiūrėti žydrame danguje, tarsi savotiškas konfeti į akis ir į plaukus pabiro plėnys.
Vienas „naktinėtojas“ pajuokavo, kad renginys panašus į sovietmečio lozungo „Penkmečio planą įvykdysime per trejus metus“ vizualizaciją. Kitas jį pakoregavo – „ką ten per trejus metus, – per tris dienas“! Trečias replikavo: „Švelniai jaučiamas naftalino kvapas“.
Gal taip ir turi kvepėti muziejus? Kol muziejaus kieme šaudo patrankos, į muziejininkus lekia lankytojų kritikos strėlės.
