Neseniai Lietuvoje tikrą diskusijų audrą sukėlė tema apie gimdymus namuose, o šios praktikos šalininkės net buvo apkaltintos valgiusios placentą, kas šokiravo visuomenę.
Placenta – labai svarbus ir unikalus organas. Nuo jos priklauso motinos įsčiose augančio kūdikio gyvybingumas ir sveikata. O unikali ji tuo, kad egzistuoja tik nėštumo metu ir vienu metu priklauso dviem organizmo – motinos ir vaiko. Senovės Egipte jai buvo skirtas savarankiškas hieroglifas, Nigerijoje ir Ganoje placenta traktuojama kaip miręs naujagimio dvynys.
Ką apie placentą žinojo senovė lietuviai? Kokie papročiai ir apeigos susiję su placenta egzistavo mūsų tautosakoje? Apie tai naujienų portalas Balsas.lt kalbasi su humanitarinių mokslų daktarė ir knygos „Erotika tautosakoje“ autore etnologe Daiva Šeškauskaite.
Kokių su placenta susijusių papročių ir apeigų galima aptikti studijuojant senuosius lietuvių tautosakos šaltinius?
Apie tai nėra šaltiniuose rašoma labai daug, juk tai labai intymus dalykas, bet kelių paminėjimų esama. Šaltiniuose nurodoma, kad mūsų protėviai labai tiksliai laikėsi papročio, kuomet vaikui gimus placenta buvo užkasama. Įdomu tai, kad ši apeiga skyrėsi priklausomai nuo to, ar gimdavo berniukas, ar mergaitė. Kad mergaitė liktų namuose, placenta būdavo užkasama po stalu, žinoma, reiktų nepamiršti, kad anuomet nebuvo tokių grindų, kaip dabar, buvo geriausiu atveju plūktinė asla. Po mergaitės gimimo placentą užkasdavo gėlių darželyje, ar kitoje arčiau namų esančioje vietoje. Rūtų darželyje placentą užkasdavo dėl to, kad užaugusi mergina turėtų daug gerbėjų, sulauktų daug piršlių. Gimus berniukui, placentą užkasdavo po slenksčiu, nes tai reikė namų dvasios saugojimą. Manyta, kad po slenksčiu renkasi gerosios protėvių vėlės, kurios saugo namus. Kartu tai reiškė, kad vaikas laikysis namų.
Vėlesniais laikai esama paminėjimų, kad placenta galėjo būtų užkasama toliau nuo namų, minimi jos džiovinimo atvejai.
Šaltiniuose užsimenama, kad džiovindavo ir virkštelę, kurią padėdavo į kur nors ant aukšto, o kai vaikas sulaukdavo metų – jam duodavo tą surištą virkštelę atrišti. Jei tai padaryti pavydavo, buvo sakoma, kad vaikas bus labai išmintingas žmogus, įmins daug paslapčių ir pan.
Kieno pareiga buvo po gimdymo užkasti placentą?
Tai darydavo pribuvėja ar mama. Vis tik dažniau tai buvo pribuvėjos darbas, juolabiau, kad ji namuose likdavo iki trejų savaičių. Juk dar gyvas pasakymas, kad po gimdymo moteris dar tris savaites yra viena koja grabe. Dažnai moterys, kurios galėjo sau tai leisti, prašydavo pribuvėjos pasilikti ilgiau, jei buvo ne pinigais mokama, grūdais, duona ar pan. Tokia pailginta pribuvėjos viešnagė leido mamai pabūti su naujagimiu.
Minėjote placentą sudžiovinimo atvejus, ar tokių paminėjimų literatūroje radote daug?
Tikrai nedaug. Tokie atvejai yra tik keli. Apkritai su placenta buvo labai atsargiai elgiamasi, pribuvėja turėjo žinoti ką ir kaip daryti, nes jei placentą užkasdavo netinkamai, bu tiesiogiai pakenkta gimdyvei ir vaikų ji daugiau neturės.
Ar teko aptikti literatūroje atvejų, kad placenta buvo ne džiovinama ar užkasama, o, pavyzdžiui, suvalgoma?
Tai, kad placenta naudojama kosmetikai – ne paslaptis, o placentos valgymas skamba keistokai. Apie placentos valgymą teko skaityti vienoje verstinėje knygoje apie raganas, kur užsimenama, kad norint tapti ragana reikia suvalgyti placentą – jos dedama, kai verdama košė raganoms, bet šis paminėjimas nesietinas su lietuvių senovės papročiais.
Šiandien vartojama medicininis terminą placenta, bet mūsų protėviai veikiausiai tai jos nevadino?
Literatūroje esama įvairių pavadinimų, bet dažniausiai vartojamas „mama“, „motė“, „moters svarbiausia vieta“, „moters namai“. Šių pavadinimų atsiradimą galima paaiškinti tuo, kad apie intymius dalykus vengiama kalbėti tiesiai ir pasirenkami tam tikri kodiniai žodžiai.
Be placentos užkasimų, kokių dar su gimimu susijusių ritualinių apeigų užfiksuota lietuviškoje tautosakoje?
Žinoma, buvo be galo svarbu, kaip vaiką gimsta – kiekviena gimimo momentas laikytas labai sakraliu, nes buvo susijęs su vaiko atėjimu, jo būsimu gyvenimu, likimu. Manyta, kad kol moteris tebėra nėščia, tai vaikas priklauso laumių sferai, kai vaikas gimsta – atsakomybė perduodama Laimai. Gimdymo scenarijai aprašomi gana skirtingai, kartasi vyrai taip pat dalyvauja gimdyme, kartais jie laukia už durų. Būdavo tokių atvejų, kai jei pribuvėja neturėdavo padėjėjos, kviesdavosi vyrą, bet ne visi sutikdavo. Vaikų dažniausiai namuose gimdymo metu nebūdavo, jie buvo sakoma „eikit žirnių gliaudyti“. Įdomu tai, kad paprastai vaikų į žirnius neleisdavo, bet tokiu atvejų juos ten nuvarydavo. Būdavo, kad vaikai buvo išsiunčiami pas kaimynus ir ten ilgai žaisdavo, nors paprastai tokių pramogų nepasitaikydavo.
Gimdyti kartais buvo einama į pirtį, kad ten būtų šilta ir vandens. Taip pat gimdydavo namuose, bet tam specialiai ruošdavosi. Nors šiandien gimdančios namuose sako, kad vaikai naujos gyvybės atėjime turi taip pat dalyvauti, anuomet tai nebuvo priimtina.
Kai vaikelis gimdavo, būdavo pakviečiamas vyras, kuris pasakydavo „sveika sugrįžusi iš karo“. Tai reiškė, kad pasveikina moterį už jos stiprybę, o po buvo „nuliejami žiedynai“ – duodama visiems išgerti, taurelė siunčiama ratu. Kartais pagimdžiusi moteris vos lūpomis paliesdavo taurelę. To nereikia vertinti kaip girtavimo, tai ritualinis veiksmas.
Užfiksuotas ir dar vienas paprotys: tėvas vaiką pakelia į viršų – parodo dangui, dievui Perkūnui, kad jis užaugtų stirus ir paguldo trumpam ant žemės, kad jis mylėtų žemę, laikytųsi namų.
Pagimdžiusiai moteriai duodama paukštienos sultinio, mat buvo tikima, kad per paukštį ateina stiprybė, sugrįžta jėgos.
Vėliau pakviečiami vaikai, kuriems duodama pabučiuoti broliuką ar sesutę, kad šie jį ar ją mylėtų, užsimegztų ryšys.
Kokie reikalavimai keliami pribuvėjai?
Šios moterys buvo labai gerbiamos ir savo žinia perduodavo kitoms. Pribuvėja gali tik ta moteris, kuriai jau nebebūna menstruacijų. Tai reiškė, kad ši moteris jau negalėjo pastoti, o pagal senovės mitologiją, tik tokia moteris gali tapti tikra laume. Tokia moteris savyje jaučia tam tikrą mistinį kartų ryšį ir gali padėti ateiti į pasaulį savi vaikaičiams. Čia galime surasti paralelę ir su mūsų dienų gyvenimu, ne kartą teko girdėti, kad vyresnio amžiaus akušerės daug geriau išmano savo darbą nei jaunos specialistės.
Įdomu tai, kad tautosakoje pabrėžiamas ir pribuvėjos priimtų vaikų skaičius. Rašoma – „ji sugavo tris šimtus“, „ji sugavo keturis šimtus“ ir pan.
Laikas, kuomet moteriai reikės gimdyti ir pats gimdymas buvo labai didelė paslaptis, nors visi žinojo ir laukė, bet anuomet tai labai slėpė.
Kai jūs vertinate diskusijas, kurios neseniai kilo visuomenėje dėl to, ar reikia leisti moterims gimdyti namuose?
Labai skaudu, kad iš to keliama skandalas. Dažnai pas mus labai garsiai svarstomi mažesnis klausimai, siekiant nukreipti žmonių dėmesį nuo didžiųjų. Juk reiktų tik paprasto nutarimo, kad moteris gali gimdyti namuose, jei leidžia medikai ir garantuojama kvalifikuota pagalba. Juk nemažai užsienio šalių jau turi tokią praktiką ir nieko baisiau tame nemato, juk tai pasirinkimo teisė.
