Nuo žilos senovės žmonės pakeldavo akis į dangų ir stebėdavo žvaigždynus. Vienos ar kitos žvaigždės pasirodymas dangaus skliaute reiškė naujų darbų ir gyvenimo ciklų pradžią.
Žinomas etnokosmologas Jonas Vaiškūnas neseniai pristatė knygą „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“. Daugiau nei dvidešimtmetį tyrinėjant išlikusius istorinius šaltinius, etnografinius ir tautosakinius duomenis, pavyko užčiuopti lietuviškus Zodiako pėdsakus. Knygoje autorius atskleidžia, kad tyrinėjant tautosaką, tuo pat metu, dėl neįtikėtino atsitiktinumo ir palankaus likimo, Gardino bažnyčios rūsyje išlikęs unikalus medinis pagoniškas apeiginis kaušas su dvylika išdegintų originalių ženklų neabejotinai patvirtino iki tol dar tik teorines Zodiako rekonstrukcijų išvadas. Anot tyrinėtojo, tikru stebuklu galima laikyti išlikusį pagonišką apeiginį kaušą, kurio paviršius po spalvotais dažais ištapytais krikščioniškaisiais šventųjų paveikslais slėpė 12 paslaptingų senovinių išdegintų ženklų. Sugretinęs kruopščius etnografinius bei tautosakinius tyrimų duomenis bei ant kaušo rastus piešinius, J. Vaiškūnas atskleidė šių ženklų zodiakinę prasmę. Šis savitas Zodiakas, pasak etnokosmologo, galėjo susiformuoti Viduržemio jūros ir vietinės baltiškos tradicijos sandūroje. Tyrinėtojas mano, kad Viduržemio tautų – graikų, romėnų – kultūrose naudojama Zodiako sistema, patekusi į savitos vietinės baltiškos kultūros terpę, pagonybės laikais galėjo būti perimta ir pritaikyta prie vietinių papročių ir mitinių vaizdinių.
Žirgo aukojimo motyvas
Pasak etnokosmologo, Mergelės ženklą senojoje baltų kultūroje taip pat simbolizavo paukštis. Tai buvo gervė. „Tautosakoje gerai žinomas mergelės ir gervės lyginimo motyvas, mat norima pabrėžti merginos grakštumą, patrauklumą“, – kalbėjo etnokosmologas. Pasak pašnekovo, baltiškojo Zodiako simbolika savotiškai atsikartoja ir kitų tautų kultūrose.
„Vietoje Svarstyklių – abstrakcija, vaizduojanti dvi saules, viena jų su svastikos pavidalo spinduliais. Skorpiono ženklo atitikmuo baltiškame Zodiake yra elnias su elniuku, tarp jų taip pat pavaizduotos dvi saulės. Tai elnio devyniaragio įvaizdis, kuris dažnas mūsų mitologijoje, kalendorinėse dainose. Toliau Zodiake eina karys su ietimi – tai lengvai atpažįstama Šaulio žvaigždyno idėja. Paskutinieji du ženklai – Ožiaragis ir Vandenis. Vietoje Ožiaragio vaizduojamas šuoliuojantis ožys, o vietoj Vandenio – žirgas. Senovės indų vedose rašoma, kad metų pabaigoje aukojamas žirgas, o čia kaip tik simboliškai sutampa – žirgas šuoliuoja į metų pabaigą. Iš tiesų, žvelgiant į paskutinių trijų ženklų seką – karys su ietimi, ožys ir paskui žirgas, galima daryti prielaidą, kad pirmasis ženklas simbolizuoja aukotoją, ožys paaukojamas tam, kad būtų pranešta dievams, kad bus aukojamas ir žirgas, o Naujieji metai ateina tuomet, kai paaukojamas žirgas.“
Etnokosmologas prisiminė ir etnologo Algirdo Juliaus Greimo darbuose minimą kumeliuko krikštynų šventę, kuri ir galėtų būti vertinama kaip minėtas žirgo aukojimo ritualas, nes senovės lietuviai šią šventę laikė Naujųjų metų švente.
„Taigi, kumeliukas susijęs su Vandenio žvaigždynu. Rytų kultūros tradicijose, Mėnuliui įėjus į Vandenio žvaigždyną, prasideda Naujieji metai, tad tradicijos tęstinumas akivaizdus. Šių Zodiako ženklų pasirodymas danguje reiškė tam tikrus veiksmus žemėje ir žmonės atlikdavo tam tikras apeigas ir aukojimus.“
Kelrodės žvaigždės
„Zodiako sistema veikė panašiai kaip kelio ženklai, kurie diktuoja, ką daryti, kad gyvenime sėkmingai pasiektumėme savo tikslą. Reguliariai danguje pasirodantys kelio ženklai verčia žmogų daryti ne tai, ką jis nori, o ką tuo metų laiku daryti yra tikslinga. Senovės žmogus suvokė, kad jei jis vadovaujasi šiais ženklais, tai jo veikla bus sėkminga“, – sakė entrokosmologas.
Apie tai, kokie įvaizdžiai simboliai ir papročiai yra susiję su žiemos saulėgrįžos data, pašnekovas sakė: „XIX–XX a. papročius mes žinome – Kūčių vakarienė, Blukio deginimas ir pan. Žvelgiant į šių papročių ištakas ir pirminę prasmę būtina prisiminti indų vedas ir vieną iš hipotezių, kad pagrindinės kalendorinės šventės metu visos apeigos buvo skirtos simobolinei su tamsa dėl šviesos. Paprastai kovojama bus su mitiniu tamsos demonu, jis buvo personifikuojamas. Tautosakos šaltiniuose minimos kovos ir lenktynės yra siekis parodyti, kad kova prieš tamsą bus laimėta.
Primindamas Žemaitijoje populiarią tradiciją – kelmo Blukio tampymą, mušimą ir deginimą, pašnekovas sakė: „Įdomu tai, kad už Blukio sudeginimą buvo atsakingi dvylika persirengėlių, kurie kelmą sunaikindavo. Tikėta, kad tame kelme yra uždaryta šviesa, ugnis, apeigų metu jis sudeginamas ir taip saulė ir šviesa yra tarsi išvaduojamos.“ Žiemos saulėgrįžos idėja – saulė sugrįžta ir vėl eina savo keliu per dangų, o kad tai įvyktų sėkmingai, žmogus turi atlikti tam tikras apeigas.
