Aršūs debatai Estijos viešojoje erdvėje užvirė, kai praėjusią savaitę šios šalies prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas britų „The Telegraph“ pareiškė, kad Rusija kartais rengia mokymus netoli Estijos sienų, kuriuose dalyvauja iki 80 tūkst. karių – ir jeigu jie užsimanytų pulti savo kaimynę, „tai ji būtų užimta per 4 valandas“.
Staigi invazija yra neįmanoma
J. Murumetso manymu, Rusijos karių skaičius, dislokuotas netoli Baltijos šalių yra nepakankamas greitai Estijos, Latvijos ir Lietuvos invazijai.
Ekspertas teigia, kad norint tinkamai įgyvendinti tokį planą, reikėtų didžiulių pajėgų ir technikos, o tokio masto judėjimas būtų pastebėtas. Staigus mažų grupių, ar, kaip Krymo atveju, „žaliųjų žmogeliukų“ išpuolis – būtų įmanomas, tačiau Estijos teritorija per didelė, kad tokio kalibro dalinių judėjimas galėtų pasižymėti sėkme.
Galimybė perkelti didelius dalinius nepastebėtus yra didesnė, kai naudojami transporto lėktuvai – pasirengimas galėtų išlikti nepastebėtas, iki pat lėktuvams pasirodant danguje. Tačiau antžeminių pajėgų ir artilerijos sankaupos – kurių reikia bet kokiam puolimui, trunkančiam ilgiau nei trys dienos – užtikrinančios kariuomenės degalų, amunicijos ir maisto atsargas, būtų pastebėtos.
„Mes kalbame apie tūkstančius tonų įrangos, kurią reikėtų transportuoti traukiniais į įvairias stotis, o vėliau ir keliais. Tokio pobūdžio pasiruošimas negali likti nepastebėtas“, – pasakojo J. Murumetsas Estijos „Delfi“.
Kai vykdoma oro ataka, svarbiausia yra tai, ar transportuojantys lėktuvai dislokuoti netoli divizijos, ar juos reikės ten iš pradžių nuskraidinti, taip sugaištant laiko ir padidinant tikimybę būti pastebėtiems. J. Murumetsas pateikė 2008-ųjų Rusijos – Gruzijos karo pavyzdį, kai rusai operacijai ruošėsi mėnesius ir rengė karines pratybas, prieš priimant politinį sprendimą pradėti karinę invaziją.
Netoli Estijos sienos yra keturios rusų brigados – įskaitant ir elitinį desantininkų dalinį Pskove, vos už 70 km netoli Estijos sienų. Anksčiau buvo spekuliuojama, kad prireiktų savaitės, kol šios pajėgos pradėtų veikti, nuo įsakymo iki vykdymo. J. Murumetsas patvirtino, kad tai galėtų būti realus laikas, tačiau mažesnis dalinys – brigada ar batalionas, galėtų reaguoti greičiau.
Tačiau J. Murumetsas pabrėžė, kad jeigu tokia oro ataka būtų vykdoma, užpuolikams per 48 valandas pritrūktų atsargų, o per tą laiką priešas turėtų sugalvoti, kaip užtikrinti tiekimą Estijos teritorijoje. J. Murumetso teigimu, net jeigu tokia divizija sugebėtų užpulti, pavyzdžiui, Narvą, arba dar sunkiau tikėtina, Toompea pilį Taline, tai absoliučiai nieko nereikštų, nes kontroliuoti politinius centrus ir visą Estijos teritoriją prireiktų daug didesnių kariuomenės pajėgų. Vėlgi, ekspertas grįžta prie to, kad „tokių didelių kariuomenės galių parengimas neliktų nepastebėtas“.
Rusijai prireiktų 50 tūkst. karių kontroliuoti Estijos teritoriją
J. Murumetsas teigia, kad siekdama kontroliuoti Estijos teritoriją, Rusija turėtų pasinaudoti bent dviejų divizijų daliniais (apie 50 tūkst. karių). O vienu metu užgrobiant visas Baltijos valstybes, Rusija turėtų taip pat naudotis ir Baltarusijos teritorija, nes Lietuvos – Rusijos siena nėra tokia plati. „Kokia tikimybė, kad Baltarusija sutiktų įsitraukti?“, – retoriškai klausia ekspertas. Jis pridūrė, kad Vokietija sugebėtų greičiau, negu Rusija į Lietuvą atsiųsti savo pajėgas ir taip užtikrinti saugumą.
J. Murumetso manymu, Rusijos karybos profesionalai puikiai įvertina galimas karines sėkmes ir nesėkmes, remdamiesi realybe. Todėl jie taip pat puikiai žino, kad okupuoti Baltijos valstybes jiems prireiks didžiulių išteklių, tiek karybos, tiek laiko prasme. „Lieka atviras klausimas, ar Rusijos valdžia atkreips dėmesį į šiuos skaičiavimus, – „Delfi“ pasakojo J. Murumetsas. – Rusija negali įsivelti į didelį karinį konfliktą Europoje konvenciniais metodais, todėl aš nematau tame jokios logikos. Tačiau, jeigu politikos lyderiai yra neracionalūs, tuomet tradiciniai karybos ar techniniai argumentai nebeturi prasmės“.
J. Murumetsas taip pat pridūrė, kad neišvengiamos Rusijos grėsmės akcentavimas yra dažniau išsakomas politikų ar „think-tanks“ (angl. kažkurios idėjų grupės lobistų, dažniausiai neoliberalių ar neokonservatyvių pažiūrų), o ne kariuomenės atstovų lūpomis. „Aš nesu įsitikinęs, kad įvairių „think-tanks“ nuomonės iš tiesų atspindi karybos realybę“, – „Delfi“ teigia ekspertas.
