Praėjusią savaitę trisdešimt muziejininkų iš Lietuvos, Estijos ir Latvijos buvo susirinkę į septintąją Tarptautinę Baltijos muzeologijos mokyklą Latvijoje. Kadangi šiemet buvo nagrinėjama nematerialiojo paveldo tema, tai muziejininkams paskutiniąją dieną buvo surengtas išankstinė Ligo (latviškų Joninių) šventė, kurios metu buvo mokamasi pinti vainiką iš dvylikos žolynų (latvės vainiką pina kitaip nei lietuvės – kaip kasą), deginami laužai, susipažįstama su šios šventės papročiais, dainuojama ir šokama.
Tokios vasaros studijos, kur teorija susipina su praktika, tai - kasmetinė Baltijos šalių muziejininkams skirta vasaros mokykla, kurią organizuoja Latvijos muziejų priežiūros organizacijos, remia Lietuvos, Latvijos ir Estijos kultūros ministerijos. Be teorinių paskaitų ir užsiėmimų, šių metų mokyklos dalyviai susipažino Latgalijos krašto paveldu ir tradicijomis.
Pasak vieno šios mokyklos iniciatoriaus, Janio Garjanio, toks projektas atsirado ieškant būdų, kaip vystyti ir stiprinti muziejinės minties sklaidą, derinti teorinius ir praktinius aspektus, pagaliau siekti, kad mūsų šalyse veiktų tikrai modernūs ir atviri visuomenei muziejai, o juose dirbtų profesionalūs ir aktyvūs specialistai.
Šiemet muziejininkai Rezeknės mieste padedami lektorių iš Olandijos ir Didžiosios Britanijos, gilinosi į nematerialiojo paveldo panaudojimo muziejuose galimybes. Yvette Staelens, lektorė iš Didžiosios Britanijos, pagrindinį dėmesį skyrė nematerialiojo paveldo kaupimui ir aktualizavimui muziejuose. Kartu ji pristatė, kaip buvo demokratizuojami muziejai Didžiojoje Britanijoje. 1988 metais šioje šalyje buvo įvesta muziejų registracijos ir akreditacijos sistema. Tai reiškia, kad tik registruoti (t.y., atitinkantys griežtus reikalavimus) muziejai gali naudotis Heritage Lottery Fund (Paveldo lpterijos fondas) pinigais. Beje, ši loterija buvo įsteigta specialiai paveldui remti ir jos dėka visi valstybiniai muziejai Didžiojoje Britanijoje yra nemokami.
Įvertindama Muzeologijos mokyklą, Yvette Staelens, sakė, ji pavydi Baltijos šalių muziejininkams tokios mokyklos.
- Puiku, kai kolegos gali susitikti ir gvildenti ne tik teorinius muziejų veiklos klausimus, bet kartu vykti į studijines keliones, paskui aptarti tai, ką matė, - sakė lektorė . – Labai norėčiau, kad tokia mokykla atsirastų ir Didžiojoje Britanijoje, nes dabar mes vien tik dirbam ir neturim laiko pasidalinti patirtimi.
Lektorė iš Amsterdamo Paula dos Santos pagrindinį dėmesį skyrė muziejų atvirumui visuomenei ir Naujosios muzeologijos judėjimui. Pasak Paulos, muziejai gali ir turi būti ne pasyvios, o aktyvios institucijos, padedančios spręsti visuomenei jos problemas. Ji sakė:
- Muziejai yra ne tik paveldą kaupiančios, saugančios ir jį populiarinančios institucijos. Muziejai turi prisiimti atsakomybę ne tik už tradicijų išsaugojimą, bet ir už medį, kuris nyksta, už vandenį, kuris užteršiamas,
Paula dos Santos, kilusi iš Brazilijos, pristatė vis labiau pasaulyje populiarėjančio ekomuziejaus koncepciją, kai muziejus išeina iš uždaros institucijos ribų ir saugo tiek gamtos paveldą, tiek gyvenimo ar net mąstymo būdą. Tokie muziejai dažniausiai kuriasi kaimo vietovėse ir tampa vietinio identiteto saugotojais, kartu atspindėdami bendruomenės poreikius. Tokių muziejų steigimąsi ir Naujosios muzieologijos judėjimą, pasisakantį už aktyvų muziejų vaidmenį visuomenės gyvenime, inicijavo 1972 metais Santjage įvykęs ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos prie UNESCO) Apvaliojo stalo posėdis.
Latgalija garsėja tradicinės keramikos meistrais
Pasak vienos iš Muzeologijos mokyklos kuratorių, Latvijos Tukums muziejaus direktorės Agritos Ozolos, diskusijos apie muziejų tikslus ir paskirtį vyksta nuo pat jų atsiradimo. Ypač jos paaštrėjo XX a. antroje pusėje: aštuntąjį dešimtmetį JAV ir Vakarų Europoje menininkai netgi surengė protesto akcijas prieš tradicinius muziejus. Tada muziejai pabandė priartėti prie visuomenės, nors ir skirtingais keliais. Vieni jų, išsaugodami savo tradicines funkcijas, liberalizavo kaupiamų eksponatų tematiką. Kiti visiškai atsisakė tradicinio muziejaus funkcijų ir tapo veiklos ar bendruomenės centrais. Ir muziejininkai, ir visuomenė pripažįsta, kad tradiciniai muziejai ir jų funkcijos reikalingi bei privalo išlikti. Tačiau būtina aiškintis, ko iš muziejaus tikisi visuomenės ir ko muziejus iš jos.
