Aktualiems saugumo klausimams buvo skirta ir tarptautinė konferencija „Hibridinės grėsmės Baltijos jūros regione: visuomenės atsparumo didinimas“, įvykusi kovo pradžioje Lietuvos Seime. Joje perskaityti pranešimai leido susidaryti gana aiškų mūsų regiono saugumo grėsmių ir galimybių vaizdą. Šiame straipsnyje bus bandoma struktūriškai nubraižyti probleminių regiono klausimų paveikslą ir jį aptarti.
Aiškus grėsmės šaltinis
Nelieka jokios abejonės, kad esminis grėsmės šaltinis regione yra Rusija. Jos geopolitiniai žaidimai tampa aiškiu destabilizacijos veiksniu. Šiandien jau pripažįstama, kad dar 2008 metais nuskambėjęs pirmas grėsmingas signalas – Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas Pietų Osetijos teritorijoje – buvo neapdairiai ignoruojamas ir dabartinė situacija yra to tarptautinės bendruomenės abejingumo pasekmė.
Rusija šiandien vertinama tiek kaip galimo konvencinio, tiek kaip nekonvencinio (arba kitaip sakant – hibridinio) karinio pavojaus šaltinis. Šios valstybės pradėta kariuomenės modernizacija, kurią buvo planuota užbaigti iki 2020 metų modernizuojant apie 70 proc. visų Rusijos karinių pajėgumų, byloja apie galimą Kremliaus pasirengimą globaliam kariniam konfliktui. Kita vertus, šiandien sunku pasakyti, ar Maskvai iš tikrųjų pavyks įgyvendinti suplanuotą kariuomenės modernizavimo programą. Pakišti tam koją gali sudėtinga ekonominė situacija, kurią lėmė kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos ekonominės sankcijos.
Sudėtingas regionas
Realios grėsmės akivaizdoje kyla klausimas dėl galimybės apginti Baltijos šalių regioną, t. y. rytinę tiek Europos Sąjungos, tiek NATO sieną. Pažymima, jog geografinė Baltijos šalių padėtis daro šį uždavinį kiek komplikuotą. Prognozuojama, kad konvencinio (ir galimo nekonvencinio) Rusijos susidūrimo su NATO aljansu atveju Maskva siektų išnaudoti Kaliningrado srities veiksnį, t. y. atakuotų Lietuvos pietų regioną ir taip atkirstų Lietuvą (ir visas Baltijos šalis) nuo Lenkijos ir kitų NATO sąjungininkų.
Kazimiero Pulaskio fondo (Fundacja im. Kazimierza Pułaskiego) vadovas Zbigniewas Pisarskis prisipažino, kad daugumoje strategijų, kuriamų Lenkijoje Rusijos ir NATO konfrontacijos atvejui, kaip prielaida įtvirtinamas Baltijos šalių regiono praradimas, o esminiu klausimu tampa ne partnerių išlaisvinimas, bet Lenkijos teritorinė gynyba.
Tuo atveju, jeigu Baltijos valstybės bus atkirstos nuo NATO sąjungininkų, ypatingą reikšmę įgyja Baltijos jūros kontrolė. Tai svarbus klausimas ne tik Baltijos valstybių, bet ir pačios Lenkijos saugumo kontekste. Baltijos jūra atveria kelią potencialiai karinei pagalbai ne tik iš NATO valstybių Vokietijos ir Danijos, bet ir iš oficialiai neutralios Švedijos. Pasak Karališkosios Švedijos karo mokslų akademijos nario dr. Mike Winnerstigo, Stokholmas anksčiau yra deklaravęs, kad agresijos prieš kitas ES valstybes atveju neliks nuošalyje, tačiau problema, eksperto teigimu, yra ta, jog Švedija (kaip ir daugelis kitų ES šalių) per kelis pastaruosius dešimtmečius yra gerokai sumažinusi savo karinius pajėgumus. Šiandien, po Krymo užgrobimo, kuris, pasak M. Winnerstigo, tapo šaltu dušu jo valstybei, ankstesnis kariuomenės mažinimas vertinamas kaip didelė klaida.
Baltarusijos veiksnys
Žiūrint į Baltijos šalių regiono padėtį negalima ignoruoti ir dar vienos valstybės – Baltarusijos – veiksnio. Deja, bet čia Lietuvai, Latvijai ir Estijai irgi nėra priežasčių nusiteikti optimistiškai. Nors Ukrainos atveju Baltarusija demonstratyviai išsaugojo neutralumą, vargu ar ji turėtų galimybę likti nuošalyje nuo globalaus Rusijos ir NATO konflikto.
Baltarusijos politinės analizės ir prognozės centro analitikas dr. Pavelas Usovas pažymi, kad pagrindine problema išlieka tai, jog Baltarusija yra visiškai priklausoma nuo Rusijos. Taip pat vargu ar kas nors šioje situacijoje galėtų pasikeisti, kol ši valstybė yra valdoma dabartinio autoritarinio režimo. Esminė problema yra ir tai, kad Rusijos įtakoje atsidūrė ne vien politinis šalies elitas, bet ir visa visuomenė. Pasak P. Usovo, šalyje beveik nėra pilietinių organizacijų, kurios galėtų priešintis Rusijos įtakai, o prorusiškoms organizacijoms leidžiama veikti gana laisvai ir plačiai. Kaip pastarųjų struktūrų pavyzdį P. Usovas pateikia vadinamuosius patriotinius klubus, glaudžiai susijusius su Stačiatikių bažnyčia, ugdančius jaunimą dabartinės Rusijos ideologijos dvasia, ruošiančius jį „kovai su fašistais“.
P. Usovas taip pat akcentuoja glaudžią Baltarusijos ir Rusijos kariuomenių sąsają, kurią lemia ne tik dažnos bendros karinės pratybos, bet ir tai, kad nemažai Baltarusijos kariuomenės karininkų yra baigę karo mokslus Rusijoje. Atsižvelgdamas į tai, ekspertas daro išvadą, kad jo valstybė jau šiandien faktiškai yra tapusi „koridoriumi Rusijos pajėgoms“. „Konflikto su NATO situacijoje Rusija paims Baltarusiją be šūvio“, – teigia P. Usovas.
Nepakankamos investicijos
Apibrėžtoje situacijoje Baltijos valstybių saugumo klausimas natūraliai išlieka Lietuvos, Latvijos ir Estijos reikalas. Sutariama, kad Baltijos valstybės turi stiprinti savo karinius pajėgumus, ieškoti modelių, kurie leistų kurį laiką apsiginti agresijos atveju (galbūt pasitelkus Izraelio ir kitų mažų valstybių pavyzdį). Žinoma, šiandien, žiūrint į pastaruosius dešimtmečius, saugumo klausimo svarba Baltijos šalyse suprantama aštriausiai, o idealistinį požiūrį į gynybą pagaliau pakeitė realistinis. Tačiau, užsienio ekspertų manymu, to, ką daro Baltijos valstybės, vis dar nepakanka jų saugumui užtikrinti.
JAV analitinio centro „The Jamestown Foundation“ prezidentas Glenas Howardas kritikuoja Lietuvą ir Latviją dėl pernelyg menkų investicijų į gynybą. Jis primena, jog tarp trijų Baltijos valstybių tik Estija skiria šiai sferai rekomenduojamus 2 proc. BVP. „Labai sunku paaiškinti JAV piliečiams, kodėl Vašingtonas turėtų iškilus pavojui ginti Baltijos valstybes, jei jos pačios nenori pakankamai rimtai investuoti į savo saugumą“, – pažymi G. Howardas.
Išvados
Pateikta apžvalga tikrai nenuteikia optimistiškai. Tiesa, yra dar keli aspektai, kuriuos būtina paminėti. Pirmiausia, aptartoje situacijoje iš esmės kalbama apie konvencinio susidūrimo tarp Rusijos ir NATO grėsmę. Tačiau galima suabejoti, ar Rusija ryžtųsi tokiam susidūrimui – pirmiausia dėl aiškios Rusijos ir NATO karinių pajėgumų asimetrijos ne Maskvos naudai. Taip pat galima prisiminti, kokia iš esmės atsargi ir nerangi buvo Rusijos reakcija į incidentą su jos bombonešiu „Su-24“, kurį numušė NATO narė Turkija.
Labiau tikėtina, jog potencialiai agresijai prieš Baltijos šalis Kremlius gali pasirinkti vienokią ar kitokią hibridinio karo formą. Tačiau tokiu atveju Rusijai teks veikti itin slaptai ir atsargiai. Be to, ir konflikto Donbaso regione rezultatai rodo, kad hibridinio karo priemonės negarantuoja norimo rezultato. Numanoma, kad Maskva Rytų Ukrainoje pasiekė kur kas mažiau, nei tikėjosi iš pat pradžių. Taip pat reikia atsižvelgti ir į tai, jog šiandien hibridinis karas jau nėra tokia naujiena kaip prieš kelerius metus. Čia galima prisiminti, kad dar 2014 metų pavasarį Estijos kariuomenės vadas Riho Terras taip apibūdino būtiną Estijos taktiką hibridinio karo atveju – „nužudyti pirmą pasirodžiusį „žaliąjį žmogeliuką“, ir tada kiti neateis“.Tad galima teigti, jog Baltijos šalys yra moraliai nusiteikusios ryžtingai veikti atsiradus jau pirmiems hibridinio puolimo ženklams.
Atsižvelgiant į visa tai, esminė išvada šiuo atveju gali būti tik viena – ruošiantis atremti tiek konvencinę, tiek nekonvencinę agresiją, Baltijos šalims būtina pasitikėti savo jėgomis (ir siekti, kad tos jėgos būtų adekvačios kylančiam pavojui). Tarp esminių uždavinių turi būti ir strateginių krypčių, kurios leistų sulaukti sąjungininkų pagalbos, kontrolės išsaugojimas. Dabartiniame etape taip pat verta kruopščiai analizuoti ir adaptuoti geriausius pasaulyje mažų valstybių gynybinių strategijų pavyzdžius. Kitaip sakant, pats laikas prisiminti dar senovės romėnams žinomą tiesą: norint taikos būtina ruoštis karui.
