Prieš ketvirtį amžiaus rugpjūčio 23-iąją pasaulis išvydo dar neregėtą akciją. Tądien lygiai 19 valandą kas ketvirtas Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojas, apie 2,5 mln. žmonių, susikabino rankomis į nenutrūkstamą 650-ies kilometrų grandinę. Į pasaulio istoriją Baltijos kelio vardu įėjusi akcija tapo vienybės ir išsivadavimo simboliu. Baltijos kelio akcija, tetrukusi 15-iolika minučių, bet įsirėžusi tautos atmintyje amžiams, ir šiandienos jaunimui įdomi bei artima, nes dar pažįstama iš tėvų ir senelių pasakojimų, ne tik istorijos vadovėlių.
Jau 25-erius metus rugpjūčio pabaigoje rodomi prieš ketvirtį amžiaus filmuoti kadrai, kaip sovietinėmis mašinėlėmis į plentą, jungiantį trijų valstybių sostines, suvažiavę žmonės 15-iolika minučių stovi susikibę rankomis, laiko plazdančias trispalves, o virš jų galvų žiedus barsto sraigtasparniai.
Kasmet tuo pačiu metu trimis Baltijos kalbomis skamba „Bunda jau Baltija“ – daina, kurią per tiek metų beveik mintinai išmoko net tuomet dar negimusieji. Karta, stovėjusi Baltijos kelyje, vis dar stengiasi išgyventi jausmą, kurio pakartoti neįmanoma.
Nepriklausomybės vaikams pasaulyje analogų neturinti akcija, apie kurią sklando legendos ir susižavėjimo kupini atgarsiai, yra jau savotiška egzotika, muziejinė nemateriali vertybė, stebinanti ar žavinti, bet vis tiek – įdomi.
Įkvėptas Baltijos kelio
„Baltijos kelias man visada buvo įkvėpimas“, – tvirtina 24-erių Daumantas Simėnas, jaunųjų profesionalų programos „Kurk Lietuvai“ dalyvis.
Notingemo universitete (Anglija) politikos bakalauro ir magistro studijas baigęs panevėžietis svarsto, nors tuomet, kai tėvai, Sąjūdžio aktyvistai, stovėjo Baltijos kelyje, jis dar nebuvo gimęs, pasakojimai apie tokią trijų valstybių piliečių parodytą galią veikė kaip stiprus postūmis netgi renkantis specialybę.
„Šeimoje nuolatos aktyviai skatinta visuomeninė veikla, patriotizmas, galbūt dėl to Baltijos kelias man yra pilietinio aktyvumo, valstybingumo, laisvės simbolis ir idealas“, – sako Daumantas. Notingemo universitete (Anglija) politikos bakalauro ir magistro studijas baigęs D. Simėnas svarsto, nors tuomet, kai tėvai, Sąjūdžio aktyvistai, stovėjo Baltijos kelyje, jis dar nebuvo gimęs, bet pasakojimai apie tokią trijų valstybių piliečių parodytą galią jį veikė kaip stiprus postūmis netgi renkantis specialybę.
Notingemo universitete (Anglija) politikos bakalauro ir magistro studijas baigęs D. Simėnas svarsto, nors tuomet, kai tėvai, Sąjūdžio aktyvistai, stovėjo Baltijos kelyje, jis dar nebuvo gimęs, bet pasakojimai apie tokią trijų valstybių piliečių parodytą galią jį veikė kaip stiprus postūmis netgi renkantis specialybę.
Anot vaikino, jo, Nepriklausomybės vaikų, karta laisvę suvokia ne kaip savaime suprantamą duotybę, bet pareigą prisiimti atsakomybę už savo valstybę ir dirbti taip, kad joje gyventi taptų geriau. D. Simėno nuomone, bendraamžių siekius ir tikslus rodo aktyvėjančios pilietinės iniciatyvos, suburiančios minias savanorių.
Tokių kaip „Baltosios pirštinės“, kurių iniciatyva kilo tiesiai iš pačių piliečių, taip išreiškusių nepasitenkinimą tuo, kas vyko 2012 m. Seimo rinkimų pirmajame ture. Mažiau nei per 24 valandas susiorganizavo per 700 savanorių visoje Lietuvoje stebėti rinkimų apylinkes ir pranešti apie fiksuotus pažeidimus. O „Darom“, suvienijusi apie 150 tūkst. savanorių, turbūt masiškiausia dalyvių skaičiumi akcija nepriklausomoje Lietuvoje
„Toks jaunų žmonių atsakomybės prisiėmimas už savo valstybę, ne pasyvus problemos stebėjimas, bet aktyvus ir netgi proaktyvus dalyvavimas ją sprendžiant, yra tiesioginė sąšauka su Baltijos keliu. Karta, stovėjusi Baltijos kelyje, kai mes dar buvome maži ar net negimę, kuria Lietuvą, o manoji karta jau ateina ir įdeda savo indėlį į pilietines iniciatyvas ir dalyvavimą valstybės valdyme“, – mano D. Simėnas.
Kai utopija virsta realybe
Daumantas pripažįsta: nors Baltijos kelio suvienytas senelių, tėvų ir vaikų kartas vienija atsakomybė už savąją valstybę, tačiau skiria priemonės kuriant jos ateitį.
Nuo 2007 m. Pilietinės visuomenės instituto atliekami pilietinės galios tyrimai rodo, kad jaunoji karta turi didžiausią potencialą būti pilietiškai aktyvi, o kartu su pedagogais – ir didžiausią pilietinį aktyvumą. Tačiau tyrimai atskleidžia, kad kuo žmogus vyresnis, tuo pasyvesnis, atsargesnis, bijo įvairių, dažnai nepagrįstų, baimių, nerimauja dėl darbo vietos ar aplinkinių skeptiško požiūrio į parodytą pilietinį aktyvumą.
„Stengiuosi suprasti, kad vyresnioji karta turi kitokį matymą ir mąstymą, ne blogesnį, bet tiesiog kitokį“, – sako D. Simėnas.
Prieš metus įsitraukęs į jaunųjų profesionalų programą „Kurk Lietuvai“ ir valstybiniame sektoriuje dirbantis Daumantas neslepia, jog dažnai tenka susidurti su vyresniųjų skeptišku požiūriu į jaunimo siūlomas idėjas, kartais galbūt atrodančias kaip neįgyvendinama utopija ar reikalaujančias per daug investicijų.
Kaip idėjos fix pradžioje atrodė ir „Kurk Lietuvai“ pasiūlyta gėrimų vienkartinių pakuočių užstato sistema, ir šiuo metu D. Simėno plėtojamas elektroninio balsavimo projektas. Kada galėsime rinkimuose balsuoti internetu, Daumantas nedrįsta prognozuoti, kol darbas nėra baigtas ir nepateiktos rekomendacijos Susisiekimo ministerijai. Anot jo, Estijos pavyzdys rodo, kad kruopštus pasiruošimo procesas užtrunka apie 3–4 metus.
Rekomenduoja pasidairyti po pasaulį
Ketverius metus užsienyje praleidęs, išsilavinimą įgijęs ir praėjusią vasarą į Lietuvą grįžęs D. Simėnas pripažįsta, kad ne vieną nustebino toks jo pasirinkimas. Juolab kad, pasak vaikino, iš studijavusiųjų Notingeme lietuvių labai maža dalelė užsienyje įgytų žinių pritaikyti sugrįžo į tėvynę.
Daumantas suskaičiavo vos penkis bendramokslius, tokius pat patriotus kaip ir jis. Kiti liko dirbti Anglijoje arba išvažinėjo po kitas šalis.
„Esu įsitikinęs, kad labai daug žmonių aklai klausosi skeptikų pesimistų, dejuojančių, jog Lietuvoje blogai, nėra ko čia grįžti, netgi kalba apie masinę evakuaciją. Viešojoje erdvėje nuolatos eskaluojama tokia informacija žmonėms įteigia, kad reikia lėkti iš Lietuvos“, – nusivylęs D. Simėnas.
Jam pačiam visada patiko pilietinė veikla, todėl dar kraudamasis lagaminus į Angliją pažadėjo sau, kad išvažiuoja pasisemti žinių, įgyti patirties tam, kad jas parvežtų namo, į Lietuvą. Daumantas neatmeta galimybės, jog lagaminus teks dar ne kartą susikrauti ir vėl iškrauti. Jaunuolis tikisi išvykti svetur stažuotis, sukaupti daugiau žinių, bet kurtis gyvenimą tėvynėje.
Jis įsitikinęs, kad jaunimo emigracijos reikia ne bijoti, bet ja pasinaudoti. D. Simėnas ragina jaunus žmones vykti į užsienį mokytis, padirbėti ir sugrįžti į Lietuvą jau šiek tiek kitokiais. Anot jo, užsienio universitetuose pilietinis aktyvumas ir betarpiškas bendravimas su dėstytojais – savaime suprantami ir labai skatinami dalykai. Dėstytojai yra studentų draugai, su jais galima akis į akį kalbėtis, bet kada paskambinti, užeiti išgerti kavos. Pilietinis aktyvumas ypač skatinamas per organizacijas. Vien Notingemo universitete veikia per 200 įvairių organizacijų ir bendruomenių. Keletą metų, praleistų tokioje aplinkoje, pasak Daumanto, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, savo idėjomis ir drąsos jas ginti bei įgyvendinti.
„Buvimas užsienyje leidžia išmokti ieškoti kompromiso ir keičia mąstymą, išmoko siekti daugiau. Kuo daugiau žmonių pajaus atsakomybę už savo valstybę, įgaus drąsos veikti, tuo geresnę visuomenę turėsime ir tuo greičiau augsime“, – mano D. Simėnas.
Didžiausia galia – ne politikų rankose
Daumantas įsitikinęs, kad nepaisant niūrių prognozių apie mažėjantį gyventojų skaičių ir didelę emigraciją, Lietuva neišsivaikščios. Anot jo, per ketvirtį amžiaus, kai trys Baltijos sesės susikibo rankomis, Lietuvoje įvyko milžiniškas pokytis – teigiamas ir jam labai aiškiai matomas sugrįžus po užsienyje praleistų metų.
Pilietinės visuomenės instituto atlikta analizė rodo, kad Lietuvos piliečių dalyvavimas visuomeninių organizacijų veikloje bei joms pervedamų aukų lygis nors ir menkai, bet vis dėlto auga.
„Lietuva neišvengiamai progresuoja. Vienintelis klausimas, ar jaunoji mano karta bus pakankamai drąsi ir gebės įgyvendinti idėjas, ar įrodys, kad galima daryti geriau“, – į bendraamžius viltis deda D. Simėnas.
Deja, anot jo, nebijantys prisiimti atsakomybės už savo valstybę, pilietiškai aktyvūs, dalyvaujantys bendruomenės, miesto ir valstybės gyvenime žmonės visuomenės tebelaikomi utopistais – realistais. Vaikinas apgailestauja, kad Lietuvoje vis dar labai stinga tikėjimo bendruomenės ir vieno žmogaus galia. Pilietinės galios indeksas rodo, kad Lietuvoje turinčiais valstybėje didžiausią galią įvardijama prezidentė ir Seimo nariai. Toks požiūris užsienyje politikos mokslus baigusį vaikiną stebina.
„Visi politikai galią gauna iš žmonių, vadinasi, ne Seimo nariai ir net ne prezidentė, o Lietuvos piliečiai ir yra aukščiausia valdžia, stipriausia jėga. Kad žmonės turi didžiausią galią, prieš 25-erius metus įrodė Baltijos kelias, bet per ketvirtį amžiaus tai užmiršo“, – sako Daumantas.
Jis nė neabejoja, jei vėl prireiktų Baltijos kelio, žmonės kibtųsi už rankų ir dar kartą parodytų pasauliui, kad esame vieninga tauta. O ar gali būti kitaip, jei lietuviai žiemą, spaudžiant 23 laipsnių speigui, pakviesti Vilniuje vėl rinkosi ir stojo į gyvąją grandinę, nusitęsusią nuo Europos Komisijos atstovybės iki Ukrainos ambasados vartų tam, kad išreikštų solidarumą su oria ir okupantams nepasiduodančia ukrainiečių tauta.
„Ši sąšauka su Baltijos keliu, pareiškimas, kad palaikom ukrainiečių siekį turėti pasirinkimo laisvę, iliustruoja, jog nors lietuviams šiuo metu ir nereikia Baltijos kelio, prireikus mes galime vėl į jį sustoti. O kokia bus mano ateitis Lietuvoje, priklausys nuo manęs, kokia bus Lietuva – nuo mūsų“, – jaunatviško maksimalizmo kupinas Daumantas.
Pilietiškumas sukūrė stebuklą
Baltijos kelio akcija, tetrukusi 15-iolika minučių, bet įsirėžusi tautos atmintyje amžiams, šiandienos jaunimui įdomi ir artima, nes dar pažįstama iš tėvų ir senelių pasakojimų, ne tik istorijos vadovėlių. Kone pusė Lietuvoje šįmet vykstančių Baltijos kelio 25-mečiui paminėti renginių inicijuoti jaunimo.
„Neįtikėtina, kad laikais, kai nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų, šitiek žmonių susirinktų, dainuotų ir jaustųsi tokie vieningi, tarsi visų širdys būtų plakusios vienu ritmu. Man susidaręs įspūdis, kad tai būta labai linksmos akcijos. Apie tokias iniciatyvas turėtume kalbėti kur kas daugiau nei dabar kalbame. Šnekame visai apie kitus dalykus, bet pamirštame, nuo ko prasidėjo tautos atgimimas, iš kur kilo visuomenės pilietiškumas“, – mano 22-ejų Mantas Zakarka, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas.
Istoriko specialybę įgijęs jaunuolis savo ateitį regi Lietuvoje ir neabejoja, kad lietuviai daugiau dejuoja, nei yra iš tiesų. Vaikinas optimistiškai nuteikia tvirtindamas, jog mūsų valstybėje gyvenimas kyla aukštyn.
„Viskas eina geryn, tik mes patys to nebepastebime per tą greitą gyvenimo tempą“, – optimistiškai nusiteikęs M. Zakarka.
Jam atrodo natūralu, kad atsivėrus sienoms ir atsiradus laisvai erdvei keliauti žmonės tuo ir naudojasi. Vaikino nuomone, svarbu ne bandyti sustabdyti nusprendusiuosius emigruoti, o galvoti, kaip sukurti tokią Lietuvą, kad jie norėtų grįžti, čia mokytis, dirbti, kurti šeimas, puoselėti savo gyvenimą.
„Aš pats nuo mokyklos laikų aiškiai žinojau, kur noriu būti ir ką veikti. Apie emigraciją minčių niekada nekilo. Po dešimties metų mūsų valstybė bus moderni, atsinaujinusi visuose sektoriuose – valstybiniame, privačiame, nevyriausybiniame, gebės ir be ES paramos išsilaikyti ir rūpintis savo piliečiais. Jaučiu, kad to link po truputėlį ir einame“, – tvirtai įsitikinęs M. Zakarka.
Lūkesčių būta didesnių
Algis Krupavičius, politologas
Nuo Baltijos kelio praėjus ketvirčiui amžiaus, Lietuvoje nuotaikos dviprasmiškos. Per 25-erius metus mūsų valstybė ne tik tapo nepriklausoma, bet ir Europos Sąjungos bei NATO nare, pasikeitė ir gyvenimo kokybė. Taigi, Lietuva žengė į priekį. Bet tada, kai žmonės stojo į Baltijos kelią, jų lūkesčiai ateičiai buvo dar didesni. Valstybės perėjimo procesas į demokratiją, rinkos ekonomiką toli gražu nebuvo sklandus. Padaryta daugybė klaidų, todėl rezultatai iš tiesų galėjo būti geresni. Dabar reikia galvoti, kaip Lietuvai gyventi ateityje, bet strategijos trūkumas šiandieną viena iš svarbiausių problemų.
Baltijos kelio reikšmė daugialypė. Pirmiausia parodėme pasauliui, kad Baltijos šalys yra vieningos, turi aiškius tikslius ir prioritetus. Šita pilietinė iniciatyva pirmiausia buvo manifestas sau, po to – pasauliui.
Kai žvelgiame ketvirtį amžiaus atgal, kartais pernelyg pabrėžiama nepriklausomybė, bet pamirštama, kad buvo siekiama ir demokratijos. Sąjūdis prasidėjo būtent nuo demokratijos siekio ir labai greitai greta gimė nepriklausomybės tikslas. Šie du troškimai ir yra atsakymas, kur slypi Baltijos kelio fenomenas. Visuomenė norėjo keistis ir keisti valstybės pagrindus.
Jei Lietuva demokratijos pagrindus būtų turėjusi tvirtesnius, ko gero, mūsų socialiniai – ekonominiai rezultatai, dėl kurių yra nemenko nusivylimo, šiandieną būtų geresni.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
