Baltija – labiausiai „dūstanti“ Žemės jūra, nuo deguonies stygiaus kenčianti ištisus metus, atskleidė JAV ir Švedijos mokslininkų tyrimas.
Jų teigimu, besiplečiantys pasaulio vandenynų ir jūrų regionai, kuriuose nebeliko deguonies, yra viena didžiausių XXI amžiaus aplinkosaugos problemų. Nuo 1960-ųjų tokių „mirties zonų“ plotas padvigubėja kiekvieną dešimtmetį.
JAV ir Švedijos mokslininkų atlikto tyrimo, kurio rezultatus skelbia žurnalas „Science“, duomenimis jūrų plotai pakrančių regionuose, kur deguonies kiekis toks mažas, kad jo nebepakanka įvairių organizmų gyvybei palaikyti, nuo 1980 m. padidėjo 2,5 karto. Didžiausia pasaulyje tokia „mirties zona“ yra Baltijos jūra. Po jos seka Meksikos įlanka ir Rytų Kinijos jūra, skelbia britų dienraštis „The Telegraph“.
Žemėlapyje taškais pavaizduotos pasaulio vietos, kur pakrantės vandenyse yra daugiausia „mirties zonų“. „The Telegraph“ iliustr.
Mokslininkai deguonies kiekį pasaulio jūrų ir vandenynų pakrančių zonose tyrinėja nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vidurio. Tada buvo užfiksuotos 162 „mirties zonos“. 1995 m. jų buvo jau 305, o 2007 m. – 405. Tuo tarpu 1910 metais, mokslininkų teigimu, buvo žinomos tik keturios tokios zonos. Dabar gyvybei netinkamos jūrų zonos sudaro mažiausiai 245 tūkst. kvadratinių kilometrų – tai beveik N. Zelandijos dydžio plotas. Tačiau, pasak JAV Virdžinijos Jūrų tyrimų instituto profesoriaus Roberto Diazo, tikrasis „mirties zonų“ plotas ko gero yra gerokai didesnis.
Prof. R .Diazo vadovaujama tyrėjų grupė bendradarbiavo su Gioteborgo universiteto (Švedija) mokslininkais. Specialistų teigimu, didžiausia Žemėje „mirties zona“ yra Baltijos jūroje.
„Mirties zonos“ susidaro, kai į jūros pakrančių regionus patekusios cheminės medžiagos, ypač azotas ir fosforas, ima skatinti dumblių augimą. Šis procesas vadinamas eutrofikacija. „Pražydus“ jūros vandeniui jame ima trūkti deguonies, pradeda dusti žuvys.
Kadangi svarbiausia „mirties zonų“ atsiradimo priežastis yra žemės ūkyje naudojamos trąšos, mokslininkai ragina ieškoti efektyvesnių būdų, kad trąšos nepatektų į vandens telkinius ir nepasiektų pakrančių vandenų.
Pasak profesoriaus Roberto Diazo, nors „mirties zonos“ jūrose didėja, kol kas dėl to neišnyko nė viena rūšis, nes žuvys ir kiti organizmai dažniausiai pasitraukia iš netinkamų gyventi jūros plotų. Tačiau mokslininkas perspėja, kad ilgainiui „mirties zonos“ gali taip išsiplėsti, kad prasidės negrįžtami bioįvairovės pokyčiai. Jau fiksuojami masinio žuvų, moliuskų, austrių ir kitų organizmų masinio gaišimo pakrančių zonose atvejai.
Tarp didžiausių pasaulio jūrų „mirties zonų“ yra daugiau nei 12 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto zonos Kinijos ir Japonijos pakrančių akvatorijose bei maždaug Niudžersio valstijos dydžio „mirties zona“ JAV pakrantėje prie Misisipės deltos.
Pasak mokslininkų, „mirties zonos“ jūrose gali vėl „atsigauti“ padidėjus deguonies koncentracijai. Daugiau nei pusė iš 405 stebimų tokių jūros regionų deguonies stygių „jaučia“ tik tam tikru metų laiku. Ketvirtadalyje visų regionų „deguonies badas“ trunka vos kelias dienas ir savaites, tačiau kai kuriose jūrose, tarp jų ir Baltijos jūroje, jis tęsiasi ištisus metus, rašo „The Telegraph“.
