Dėl valdžios veiksmų, sukėlusių finansinę krizę, Baltarusijos rublio devalvaciją ir staigų kainų augimą, šalies aktyvistai surengė protesto akcijas, kurios vyko nauja forma. Užuot kėlę šūkius ir transparantus, žmonės tylėjo ir kartkartėmis plojo, taip išreikšdami nepasitenkinimą dabartiniu režimu.
Pirmoji protesto akcija, surengta iniciatyvinių grupių per socialinius tinklalapius „V kontakte“ („В контакте“) ir „Facebook“, įvyko birželio 1 d., tačiau teisėtvarkos organų nebuvo pastebėta. Vėlesnės akcijos vyko kiekvieną trečiadienį 19 valandą didžiuosiuose Baltarusijos miestuose pagal tą patį scenarijų – žmonės rinkdavosi pagrindinėse miestų vietose ir plodavo.
Daug žmonių dėl tokių, atrodytų, nekaltų veiksmų buvo sulaikyta.Birželio 29 d. 19 val. Minske, Spalio aikštėje per eilinę protesto akciją susirinko apie 1500 žmonių, todėl valdžia nusprendė organizuoti diskoteką, o teisėtvarkos pareigūnai savo eiles sustiprino jaunais draugovininkais. Socialiniuose tinklalapiuose ir forumuose galima buvo perskaityti jaunų žmonių prisipažinimų, kad dėstytojai reikalavo praleisti vakarą aikštėje linksminantis diskotekoje: taip Baltarusijos valdžia nusprendė kovoti su tyliojo protesto akcijomis. Nors protesto akcijos vyko kiekvieną trečiadienį, jų organizatoriai neslėpė, kad didžiausia akcija įvyks liepos trečiąją – Nepriklausomybės dieną.
Nors dalyviai jai buvo gerai pasiruošę, „užploti“ Aleksandro Lukašenkos kalbos nepavyko, nes „neorganizuotoms“ grupėms vietos buvo paskirtos toliau nuo tribūnos, prie įėjimų į aikštę su juose įrengtais metalo detektoriais. Taip pat milicijos pareigūnai beveik visiškai blokavo „įtartiną“ jaunimą. Baltarusijos valdžia tikriausiai padarė viską, kas įmanoma, net pasitelkė ir ašarines dujas, kad sutrukdytų protestuotojams. Igoris Jevsejevas, Minsko milicijos pareigūnas, pareiškė, kad per Nepriklausomybės dieną galima ploti tik dviem atvejais: „jeigu tai bus plojimai veteranams ir karininkams“, tačiau tada miesto gyventojai pirmą kartą bijojo ploti ir prezidentui.
Pagrindiniai tyliojo protesto akcijų dalyviai yra jaunimas ir aktyvūs interneto vartotojai. Viačeslavas Dianovas, interneto bendrijos „Revoliucija per socialinius tinklalapius“ administratorius, teigia, kad vienas iš akcijų tikslų – įtraukti į ją darbininkus, nes jie sudaro visuomenės pamatą. Anot jo, darbininkai išeis į gatves, kai baigsis pinigai, ir tada prasidės aktyviausia akcijų fazė, o tai prognozuojama jau šį rudenį.
Tačiau Baltarusijos strateginių tyrimų instituto analitikas Denisas Meljancovas pareiškė, jog šalies ekonominė padėtis dar ne tokia bloga, kad darbininkai palaikytų protesto akcijas. Be to, dar prisideda didelis baimės jausmas, kai kurios jų turimos santaupos ir baltarusių gebėjimas išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis. Analitikas mano, kad tolesnė įvykių eiga priklausys nuo Baltarusijos vadovybės veiksmų stabilizuojant šalies ekonomiką.
Sociologijos profesorius Olegas Manajevas tvirtina, kad staigus ekonominės padėties pablogėjimas šį pavasarį ir vasarą nulėmė gyventojų nepasitenkinimą ir neigiamą požiūrį į dabartinę valdžią. Sociologas nurodo, kad „šiandien trys iš keturių šalies gyventojų patyrė materialinių nuostolių, o pusė gyventojų mano, kad toliau bus tik blogiau“. Lietuvių politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Lauras Bielinis pavadino įvykius Baltarusijoje „imanentiniu A. Lukašenkos režimo atstūmimo brendimu“, teigdamas, kad pokyčiai šalyje vyksta dėl psichologinio dabartinio režimo suvokimo. Anot politologo, žmonės netiki, kad vadovybė gali pagerinti šalies ekonominę padėtį, taip pat jie nėra tikri, kad rytoj nepraras darbo, o valdžia reaguoja į įvairias aktyvistų akcijas tradiciškai – bando „įšaldyti“ situaciją.
Kaip jau minėta, šios akcijos vyksta nauju formatu, ir tai ne tik jų „tylumas“. Kalbama apie gyventojų, kurie, skirtingai negu opozicijos šalininkai, prieš tai niekaip nerodė savo aktyvumo, spontaninius socialinius sujudimus. Anot Vokietijos Bertelsmano fondo analitiko Korneliuso Ohmano, tai ir yra A. Lukašenkos režimui pavojingiausia. Kitas fondo ekspertas, Ingo Petzas, mano, kad šie protestai įgijo naują savybę – jie aprėpė ne tik Minską, bet ir daugumą provincijos miestų ir miestelių. O jų dalyviai – ne tik išsilavinęs miesto jaunimas, bet ir vidurinės klasės atstovai, kurių gyvenimo lygis prieš finansinę krizę kilo.
Profesorius O. Manajevas primena, kad panaši situacija Baltarusijoje buvo 2002 m. pavasarį, kai po rinkimų A. Lukašenkos reitingas smuko iki 26 proc., o tarp opozicijos atstovų prasidėjo tam tikra euforija. Tačiau tais metais Baltarusijos vadovybei Rusijos dotacijomis pavyko stabilizuoti šalies ekonomiką ir nuraminti gyventojų nepasitenkinimą.
Taigi Baltarusijos ateitis priklauso nuo to, ar šalies vadovybė sugebės pagerinti ekonomiką ir gyventojų materialinį lygį. Šioje situacijoje įmanomi du scenarijai. Pirmasis: jeigu A. Lukašenkai pavyks užkišti ekonomikos spragą, neramumai sumažės. Antrasis: jeigu tai nepavyks – galima daryti prielaidą, kad be jokių politinių kampanijų į gatves išeis eiliniai žmones. Antrojo scenarijaus galimybės tikisi ir K. Ohmanas, teigdamas, kad „Baltarusijoje pamatysime karštą rudenį“. Anot Bertelsmano fondo eksperto, A. Lukašenkos režimas „faktiškai atsidūrė prie sienos“. Tuo ir paaiškinama aštri valdžios reakcija į tyliojo protesto akcijas.
Liudmila Kazak
