Metų sandūroje galėjome stebėti keistą konfliktą – dar visai neseniai tokio nė neįsivaizdavome. Susikirto Putino Rusija su Lukašenkos Baltarusija. Kadangi, laimė, panaikintas sprendimas, draudžiantis Lietuvoje retransliuoti Baltarusijos televiziją, į šio konflikto dalyvių dantų griežimą ir vamzdžių sklendžių sukiojimą galėjome žvilgterėti per abiejų šalių televizijas (sakau, žvilgterėti, nes atidžiai stebėti būtų buvę nuobodu).
Vladimiras Putinas, eilinį kartą susisodinęs prie ilgo stalo ministrus, kaip mokinukams dėstė geros ir teisingos politikos tiesas – iš tikrųjų, žinoma, ne jiems, o televizijos kameroms ir, taip sakant, miestui bei pasauliui. Rusijos TV kanalai, jaučiantys „valstybinę atsakomybę“, šaipėsi iš Baltarusijos – esą nauda Rusijai iš jos tik ta, kad gauna garsiųjų traktorių, kurie užsiveda iš ketvirto karto.
Jokiu objektyvumu (išskyrus V. Gusinskio valdomą RTVi kanalą) šie reportažai bei pranešimai nė iš tolo nekvepėjo. Tuo pačiu, tik iš kitos pusės, žinoma, atsakė ir Baltarusijos televizija. Ši, beje, nuo sovietinių tradicijų nutolusi dar mažiau negu Rusijos kanalai ir jos žiūrėjimas gali suteikti unikalių kurioziškų įspūdžių.
Ypač dabar, spaudžiama draugiškiausios kaimynės, šalis turėjo demonstruoti susitelkimą ir optimizmą. Todėl per žinių laidas buvo giriamasi jausmais ir faktais. Koks nuostabus Baltarusijoje darbas ir poilsis, kiek tūkstančių šalyje yra sporto objektų, kokie geri ir visame pasaulyje vertinami televizoriai „Horizont“, kokiais vis augančiais procentais gamyboje diegiamos naujausios technologijos.
Toks gynybinis gyrimasis reiškia autarkiją. Kas ištiktų Baltarusiją susipykus su Rusija? Albanizacija. Bet rimtai susipykti čia nelemta – tik apsipykti. Dėl tokio apsipykimo Lukašenkos Baltarusija dar jokiu būdu nebus pasiruošusi atsigręžti į Europos Sąjungą, reikalaujančią realios demokratijos.
Vis dėlto šis konfliktas yra įspūdingas ir reikšmingas. Mūsų žiniasklaidoje pasirodė gąsdinimasis, kad dviejų kaimynių kivirčas Lietuvai gali reikšti baisius naftos ir dujų tiekimo sutrikimus. Bet naftotiekis Lietuvai užsisuko jau seniai ir visai be Baltarusijos įsikišimo. O prieš metus buvo ištuštėjęs vamzdynas, einantis iš Rusijos per Ukrainą, kurios valdžioje tuo metu dominavo vakarietiškos nuotaikos, bet problema buvo greitai išspręsta, tuo labiau nerealu, kad nafta ilgam užstrigtų Baltarusijoje, kurios prezidentas užspeistas iš visų pusių.
Jokiom energetinėm blokadom šis kivirčas negresia – atvirkščiai, reikia liautis apsimetinėti ir aiškiai pripažinti, kad Lietuvai šis kivirčas naudingas, savarankiškai Baltarusijos ateičiai – taip pat. Juk mes nenorime, kad Rusijos siena būtų už 30 kilometrų nuo Vilniaus, o taip atsitiktų, jeigu ji prarytų Baltarusiją. Tas jau dešimtį metų planuojamas broliškų valstybių susijungimas praktiškai negalėtų būti kas kita kaip Baltarusijos pri(si)jungimas prie Didžiojo Brolio.
Tiesa, tai neatrodė labai realu. Savarankiškai mąstantis rusų politologas Andrejus Piontkovskis seniai kalbėjo, kad tas susijungimo pažadas tėra A. Lukašenkos žaidimas, ir 2005 m. pavasarį viešėdamas „Vilniaus forume“ jis teigė, kad šis autokratas niekada nesutiks tapti tik vienos Rusijos gubernijos vadovu.
Vis dėlto tokia perspektyva kėlė nerimą, ir juk dar gruodžio 15 d. Maskvoje įvyko Vieningosios valstybės aukščiausiosios tarybos posėdis, dalyvaujant abiejų šalių prezidentams. Buvo aptarta bendrų užsienio politikos veiksmų programa, išorinės sienos įrengimas (šis planas vykdomas jau nuo 2002 m.), karinis bendradarbiavimas. Po susitikimo su V. Putinu A. Lukašenka pareiškė, kad artimiausiu metu gali būti išspręsti konstitucinio akto ir vieningos valiutos klausimai.
Bet štai jau sausio 8 d. Baltarusija pagrasino įvesti rusams laikino transporto priemonės įvežimo registraciją, nes tokią priemonę taiko Rusija (už 9 dolerius), ir pasienyje jau susidarė eilės. A. Lukašenka pasakė, kad Rusijos ir Vokietijos sumanytas dujotiekio tiesimas Baltijos jūros dugnu yra kvailystė, o vienas Kremliaus atstovas neoficialiai komentavo, kad tokia reakcija tik įrodo naujo dujotiekio būtinybę. Tai nė kiek nepanašu į besivienijančių šalių elgesį, ir ačiū Dievui.
Baltarusijos vidaus politikoje viskas taip sustingę, kad kol kas išorinės perturbacijos nieko neišjudins, o vykusi savivaldybių rinkimų parodija nieko nereiškia. Kurį laiką, kol ekonomika nesmuks, A. Lukašenka netgi atrodys nacionalinių interesų gynėjas.
Paskutiniame „Šiaurės Atėnų“ numeryje rašytojas Marius Ivaškevičius savo įspūdžius iš kelionės po Baltarusiją baigia tokiais žodžiais: „Baltarusija balansuoja ant lyno, kabančio virš bedugnės. Arba išsikapstys, arba iš viso išnyks.“ Kad ir kaip mes remtumėme demokratinę ir tautinę opoziciją kaimyninėje šalyje (o remti tikrai būtina), blaiviai mąstydami turime matyti ir tokią galimybę: galbūt ši tauta jau niekada nebeprisikels. Tai yra galbūt nebus savo kalbą turinčios baltarusių nacijos, bet tai nereiškia, kad nebus nepriklausomos valstybės. O tai mums vis tiek geriau negu dar viena Rusijos gubernija prie pat Vilniaus.
