Rūta JANKUVIENĖ
Vakar Šiauliuose lankėsi Baltarusijos opozicinių partijų ir judėjimų atstovai –12 svečių delegacija. Jie susitiko su politikais, domėjosi mūsų demokratija ir savivalda. Baltarusijos liaudies fronto atstovas, filosofijos mokslų kandidatas, docentas Vladimir PODGOL interviu „Šiaulių kraštui“ sakė: „Mūsų žodis režimą gąsdina, jo bijoma. Bet tik rinkimai baigiasi ir mes vėl virstame disidentais.“
Režimo priešas
Vladimir Podgol prisistatydamas pabrėžia: „Atstovauju Baltarusijos liaudies frontui ir pačiam sau, kaip pilietis ir kaip visuomeninės organizacijos „Informacinės ir socialinės inovacijos“ vadovas.“
– Nuo kada dalyvaujate politikoje ir opozicijos judėjime?
– Nuo 1987 metų, nuo „perestroikos“ (Michailo Gorbačiovo skelbta Sovietų Sąjungoje persitvarkymo politika – red. past.) laikų.
Tada surengiau pirmą televizijos laidą, ginančią baltarusių kalbą. Sunku įsivaizduoti, kaip pavyko išleisti net dvi tokias laidas. Matyt, Dievas padėjo. Pirmoji buvo skirta apginti represijų sulaukusį jaunimą, kuris Gomelyje surengė mitingą dėl baltarusių kalbos išsaugojimo. Susodinau diskutuoti jaunimo atstovus ir komunistus veteranus – net jų palaikymo sulaukėme.
Tada rašiau mokslinę disertaciją, kuri buvo toli nuo politikos – nagrinėjau filosofijos problemas. Sovietmečiu būčiau išgarsėjęs kaip filosofas, bet laikai pasikeitė.
Nuo 1996 metų nebeturėjau teisės Baltarusijoje dirbti jokioje sferoje. Net kiemsargiu.
– Kodėl?
– Įstojęs į doktorantūrą rengiau disertaciją apie socialinės ir politinės raidos struktūrą, prioritetus posttotalitarinėje valstybėje.
Lyginau A. Lukašenkos ir Hitlerio mentalitetą, vokiečių mentalitetą trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir šiuolaikinių baltarusių. Tuo mano disertacijos fragmentu vėliau pasinaudojo amerikiečiai, išleisdami knygą.
O aš iš doktorantūros buvau išvytas. Bet nors išvijo, buvau išrinktas 13-ojo šaukimo Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo Informacinio analitinio centro vadovu.
1996 metais Aleksandras Lukašenka surengė referendumą, panaikino Aukščiausiąją Tarybą ir sukūrė parlamentą. Tai skambėjo demokratiškai, bet viskas buvo sukalta kirviu – dėl ES ir JAV.
Tačiau AT prezidiumas dar kurį laiką liko legatyvus, ir aš turėjau teisinį statusą, nors buvau režimo priešas.
Apie opozicijos situaciją
– Kokia šiandien Baltarusijos opozicijos situacija?
– Šiandien pas mus opozicijos nėra, mes – ne opozicija, o disidentai. Formaliai įeiname į partijų sudėtį – aš taip pat. Bet tai – disidentų grupės.
O yra esminis skirtumas tarp opozicijos ir disidentų.
Opozicija gali daryti vienokią ar kitokią įtaką valdžiai per rinkimus ir išrinkta į valdžios struktūras. Disidentai – gali tik reikšti, išsakyti savo nuomonę, bet jokios įtakos valdžiai nedaro.
Baltarusijoje tik per rinkimus disidentų grupės priartėja prie opozicijos statuso. Dalyvaudamos rinkimuose su partijomis ir komunikuodamos su rinkėjais sukelia valdžios reakciją – susierzinimą, isteriją. Mūsų žodis režimą gąsdina, jo bijoma. Bet tik rinkimai baigiasi ir mes vėl virstame disidentais.
Rinkimų opozicijai laimėti neįmanoma, nes rinkimų komisijos taip sudaromos, kad būtų galima klastoti rinkimų rezultatus.
Kai Vakaruose sakoma, kad Baltarusijoje yra opozicija, klystama. Baltarusijoje nėra opozicijos. Egzistuoja skirtumas tarp vakarietiško ir baltarusiško mentalitetų. Daug dar yra iliuzijų.
1992 metais parašiau tekstą, kuris tapo JAV priimto įstatymo „Aktas apie demokratiją Baltarusijoje“ pagrindu. Rašiau, ką padaryčiau dėl Baltarusijos, jeigu būčiau JAV prezidentas.
– Baltarusijoje kitų metų kovą vyks vietos rinkimai, ko tikitės?
– Rinkimai mums tik duos galimybę komunikuoti su žmonėmis. Man asmeniškai – pakartoti tai, ką kalbėjau prieš metus, būdamas kandidatu į parlamento narius.
Yra pažangos
– Ar keičiasi Baltarusijos žmonių mąstymas?
– Yra pažangos. Labai padaugėjo žmonių, manančių, jog Baltarusija gali būti nepriklausoma valstybė – tokia, kaip Lietuva ar Lenkija.
„Perestroikos“ metais 99 procentai baltarusių nė įsivaizduoti negalėjo, kad Baltarusija galėtų būti nepriklausoma. Rusijos priedėliu save laikėme, nes tai buvo įaugę į smegenis.
Smegenimis žmonės buvo priaugę prie Maskvos, Kremliaus ir nesuvokė savęs kaip Baltarusijos piliečių.
Šiandien aktualiausia problema visiems – neišskiriant nė prezidento – išsaugoti nepriklausomos valstybės statusą.
Pats diktatorius Aleksandras Lukašenka vis pasigiria, kad turime nepriklausomą valstybę ir kad jis tai pasiekė.
Bet paskutinis jo pasisakymas yra toks: suverenitetas – tai ne ikona, viskas turi savo kainą. Tai jis teigė prieš pasirašydamas sutartį dėl Eurazijos sąjungos. Bandė įteigti, jog dalį suvereniteto galime perduoti tarpvalstybiniams organams. Pagal Muitų sutartį jau perdavė dalį funkcijų.
Daug žmonių mano: tegu Maskva mus maitina, bet galime gyventi nepriklausomi.
A. Lukašenka tik periodiškai puola į isteriją: jeigu į mus valysis kojas, nevykdys mūsų sąlygų, mes išeisime. Bet išėjimo nėra.
Rusija A. Lukašenką pririšo kaip arklį prie vežimo: mažomis naftos ir dujų kainomis. O kai tik jis pasirašys visus reikiamus dokumentus, jį bus galima ir pašalinti.
Ukrainos laukė Rusijos glėbys
– Kaip vertinate įvykius Ukrainoje?
– Jeigu Ukrainos vadovybė būtų pasirašiusi asociacijos su Europos Sąjunga sutartį, tai po dvejų ar trejų metų Ukraina jau būtų Rusijos glėbyje – Rusijos sudėtyje. Nes Rusija surengtų Ukrainos blokadą.
Briuselis Ukrainai pinigų nedavė ir neduotų. Ir būtų Ukrainoje tas pats, kas buvo po Viktoro Juščenkos valdymo, po kurio atėjo Viktoras Janukovyčius.
Pavyzdžiui, kai Lenkija atsiskyrė nuo sovietinio bloko, ji gavo apie 100 milijardų dolerių kreditų, kurių 70 procentų paskui buvo nurašyta. O Briuselis Ukrainai pasakė: „Mes neturime pinigų.“
Dabar yra šansas, jog Ukraina daug labiau priartės prie Europos.
Baltarusijai gresia išmirti
– Ar įmanomi Baltarusijoje tokie procesai, kaip Ukrainoje?
– Šiandien neįmanomi. Bet Baltarusijos baisiausia problema yra gyventojų išnykimas. Baltarusija stovi ties išgyvenimo ir mirties riba.
Mokslininkų prognozė: dėl Černobylio pasekmių 2050 metais teliks 4–5 milijonai gyventojų, po 100 metų – tik 1 milijonas.
Šiandien ariamos žemės, kurios užsėtos Černobylio radioaktyviais atomais. Auginami grūdai, gaminami kombinuoti pašarai, jais šeriamos karvės, kiti gyvuliai visoje šalyje – ir taip marinami žmonės.
Daugelyje laukų buvo prietaisų, matuojančių radioaktyvumą – laukus išarė, o tuos prietaisus užkasė į žemę.
– Kokias idėjas keliate, kad patrauktumėte į savo pusę žmones?
– Baltarusija – tai mūsų namai. O namas turi keturias sienas. Mes turime tik tris – su Rusija neturime sienos. Pirmiausia, ką turime padaryti, tai bent tą sieną nustatyti – dabar pas mus pereinamasis kiemas. Nėra realios nepriklausomos valstybės.
– Kas Lietuvoje jums patinka, o kas ne?
– Man patinka lietuviai – jūs nepriklausomi žmonės, nepriklausomos valstybės piliečiai. Esate laisvi, saugote ir puoselėjate savo tradicijas, kalbą.
Kas nepatinka? Reikia pagalvoti – nežinau, neturiu atsakymo.
