Penktadienį, lapkričio 11 dieną, Vilniuje (o paskui ir Kaune, Klaipėdoje) prasideda Šiaurės šalių filmų forumas, jau trečioji „Scanorama“. Ši – bene turtingiausia.
Akį traukia žymiojo Akio Kaurismakio brolio, nemažiau įdomaus režisieriaus Mikos Kaurismaki (Suomija) ir Lookaso Moodyssono (Švedija) miniretrospektyvos, specialios programos „Visatos angelai“, kurioje skaudžiai svarstoma paslanki žmogaus „normalumo“ riba, bei „Nusikaltimas ir bausmė“, turinti kriminalinį atspalvį.
Daug pačių naujausių Šiaurės šalių filmų. Lietuvoje populiari dano Larso von Triero pavardė ekrane švystels net ne vieną kartą. Jo diskusinio „Dogvilio“ ganėtinai savarankiškas tęsinys „Manderlis“ atidaro forumą. Bet man pasirodė įdomiau ne giedoti liaupses ir šiaip gerai žinomam meistrui, o pažvelgti į „Scanoramą“ per kito naujo, 2005 metų danų filmo „Brangioji Vendi“ prizmę.
Po Larso von Triero ženklu
Naująją juostą kūrė vis dar jaunas (neturi nė 40-ties) režisierius Thomas Vinterbergas, po kurio 1998 metų skandalingo filmo „Šventė“, gerai pažįstamo ir Lietuvoje, paskutinis XX amžiaus kino manifestas – danų „Dogma“ – pirmąsyk įgavo konkrečią kinematografinę išraišką.
Tiesa, paskui, pamalonintas visuotinio dėmesio, autorius gavo didžiulį biudžetą, kuriam susimetė jo gimtinė, Švedija ir Olandija. Bet rezultatas – filmas „Viskas apie meilę“, prabilęs apie keistą klimatinę 2021 metų epidemiją, masiškai žudančią Niujorko (?) gyventojus ir verčiančią pagrindinę herojų porą bėgti kone į Šiaurės ašigalį, tapo visiška nesėkme. Buvo galima išskaičiuoti autoriaus mintį apie apskritai užnuodytą nūdienio pasaulio atmosferą, bet konkretūs efektingi vaizdai tą mintį slopino, o finalinis herojų pasibučiavimas per ledo sluoksnį kėlė tik pašaipią linksmybę 2003 metų Berlyno festivalio salėse.
„Brangioji Vendi“, laimė, – vėl kuklus filmas. Pagalbos ranką tautiečiui kolegai ištiesė, turėdamas, aišku, ir savų sumetimų, kitas iš „Dogmos“ tėvų Larsas von Trieras, atidavęs Vinterbergui savo scenarijų.
Tačiau Vinterbergas – savarankiškas menininkas, daug psichologiškesnis už didįjį Maestro. Tiesioginę įtaką, Triero racionalumą, schematizmą (tegul – gerąja prasme, tiesiog kaip išraiškos bruožą) pastebi nebent „Brangiosios Vendi“ baigiamuosiuose susišaudymuose, kai kulkų trajektorijos yra pabrėžiamos dar ir kompiuteriniu baltu punktyru, tuoj primenančiu „Dogvilio“ ar „Manderlio“ sąlygines kreida pieštų dekoracijų linijas.
Mažas amerikiečių miestelis
Tokia veiksmo vieta, tapusi vėlyvojo Larso von Triero savotiška manija, funkcionuoja ir juostoje „Brangioji Vendi“. Tai menininkų teisė: juk neimsi burnoti ant Šarūno Barto, kad jis nagrinėja žmonių egzistencijos problemas, tik retsykiais užsukdamas į Trakus, o pasirinkdamas Sajanų, Krymo ar net Maroko aplinką.
„Brangioji Vendi“ – apie jaunimą, kuris panašus ir Amerikoje, ir Danijoje; manau, kad ir lietuvių, ypač jaunajai, auditorijai jis pasirodys artimas bei suprantamas. Mat ne visiems yra skirta gimti lyderiais, daugelis jaunų žmonių, peržengdami suaugusiųjų pasaulio slenkstį, nelengvai kaunasi su drovumu, susikaustymu, įvairiausiais brendimo kompleksais.
Paauglė Siuzena (Alison Pill), tarkim, išgyvena, kad jai menkai, ne kaip kitoms bendraamžėms bręsta krūtys. Hjū (Chrisas Owenas) – apskritai bekojis protezuotas invalidas, vos paeinantis su ramentais. Pagrindinis filmo herojus – visiškas vienišius Dikas, nerandantis sau vietos niūriame šachtininkų miestelyje. Jo vaidmenyje pasirodo gabus jaunas britų aktorius Jamie Bellas, mūsų matytas filme „Bilis Eliotas“ dar vaiku, o čia jau smarkiai suvyriškėjęs, maža to, bręstantis ir besikeičiantis pačiame filme.
O kas gi ta pavadinimo Vendi? Kadangi ekrane tai išryškėja gana greitai, manau, nenusižengsiu dar nemačiusiems filmo, jau dabar išduodamas, kad Vendi – visai ne svajonių mergina, kaip galėtum pamanyti. Tai revolveris, kurį Dikas atsitiktinai nusipirko tarp sendaikčių, manydamas, kad žaislinis. Davė švelnų Vendi vardą, subūrė kitus jaunus nevykėlius, pasirodo, irgi ginklų prilaikančius. Kai Dikas su draugu, abu jausdami kišenėse ginklo svorį, išeina į gatvę, jiedu pirmąsyk nenulipa nuo šaligatvio, kaip darydavo anksčiau, užleidinėdami jį iš pamainos grįžtančių pavargusių šachtininkų būriui. Tie net nepastebi, apeina herojus, ir tiek, bet vakarykščiams vaikams – tai jau fantastinė pergalė prieš kamuojantį nepasitikėjimą savimi.
Paradoksali, net skaudžiai ironiška ta aplinkybė, kad ginkluotasis jaunimas deklaruoja pacifizmą ir, susibūręs į neformalų klubą apleistoje šachtoje, atsiduoda įvairiausiems romantiškiems ritualams. Visi ginklai jau sužmoginti, turi vardus – didžiulis antikvarinis ginklas pavadintas „generolu Grantu“ pagal realaus JAV pilietinio karo didvyrio vardą. Atsirado geistas bendrumas, reikšmingumo pojūtis, juntama net seksualinė ginklo įtaka – ar ne dėl metalinio „draugo“ laiminga Siuzena pademonstruoja pagaliau susiformavusią krūtinę?
Originale jų grupė (klubas?) pasivadino „The Dandies“. Į lietuvių kalbą bus, atrodo, verčiama „puošeivos“, bet taip prarandamas naivus poetinis rimas tarp „Wendy“ – „Dandies“ – „The Zombies“ (ansamblis, lydintis filmo veiksmą). O tokiame kaip herojų amžiuje dar tebėra svarbu ir kone vaikiškos skaičiuotės.
Žinoma, jūs jau prisiminėte ir prisitaikėte filmui dažno naudojimo be galo nuvalkiotą, bet čia vis dėlto labai pritinkančią Antono Čechovo frazę, kad jeigu pirmame veiksme ant sienos kybo šautuvas, trečiajame jis privalo iššauti... Nepaisant jokio tauriausio pacifizmo.
Filmas iš filmų
Man regis, suaugusiajam žiūrovui, nebegalinčiam savęs tapatinti su herojais, o sinefilui visų pirma bus labai įdomus kinematografinis, net citatinis, „Brangiosios Vendi“ klodas.
Juk Vinterbergas visai neįtikinėja mūsų, kad ekrane – reali Amerika. Ji greičiau – iš filmų, kaip ir Larso von Triero keli darbai, nors Trieras net neslepia, kad niekada pats nebuvo Amerikoje, o Vinterbergas ten lankėsi. Bet ir jo kūrinyje – ne tiek realūs stebėjimai, kiek sąmoningai sukaupti ir koncentruoti amerikiečių kino ženklai, net štampai (geras šerifas, gurkšnojantis kavą su bandele, daiktų fetišizavimas, minios – šiuo atveju šachtininkų – įvaizdis, nusikaltęs juodaodis ir įbauginta juodaodė senutė, pagrindinė gatvelė, kurioje paprastai vyksta autentiškų vesternų kruvina atomazga).
Tai suteikia filmui juodo humoro, kartais net siurrealistinį atspalvį. O amerikiečiai žiūrovai dažniausiai nepriima europinio sąlyginumo ir erzinasi, kad štai Danijoje sukurtas dar vienas antiamerikietiškas filmas. Čia kaip žiūrėsi. Viena – baigiamąsias skerdynes, lydimas standartinės muzikos „Glory Glory Hallelujah“, suvokti tiesiogiai ir varvinti ašaras, o kita – pasidžiaugti jomis kaip puikiu Samo Peckinpah kūrinių pastišu.
Negaliu neprisiminti ir vienos skandalingos kinematografinės situacijos, kai 2003 metų Kanuose dėl politinio nekorektiškumo išsigandusi žiuri visai nutylėjo novatorišką „Dogvilį“, o „Auksinę palmės šakelę“ atidavė vidutiniškam Guso Van Santo „Drambliui“ (potekstėje skambėjo: jeigu jau kritikuoti didžiąją šalį, tegul tai daro patys amerikiečiai), artimam „Brangiajai Vendi“ ir medžiaga. Bet ten analizės nebuvo ir kodėl padorios mokyklos padorūs paaugliai staiga ima šaudyti, liko mįslė. Ar negali taip būti, kad Larsas von Trieras, rašydamas šį scenarijų, nutarė tarsi atsakyti ir Michaelio Moore‘o „Kolambinos boulingui“, ir „Drambliui“? Tik – svetimomis rankomis.
Mat Thomas Vinterbergas, nepaisant jo mėgstamo sąlyginumo bruožų, gerbia, kaip minėjau, ir tradicinę psichologinę analizę, tą pastebėjome dar „Šventėje“. Prisodrinęs ginklo kulto apkrėstų personažų paveikslus dar ir įtikinamu psichologizmu, jis sukūrė dviprasmišką, diskusinį, net savaip provokacinį filmą. Greičiausiai „Brangioji Vendi“ įsimins ne tik stiprioje šiemetės „Scanoramos“ konkurencinėje erdvėje.
