Vilniuje prasidedantis ilgas ilgas festivalis „Kino pavasaris ‘06“ jau pirmosiomis savo dienomis teikia nemažai peno galimoms diskusijoms. Tai ir puiku: juk dauguma neginčytinų, nuspėjamų kasdienio repertuaro filmų paprastai ir daro mūsų kino gyvenimą tokį nuobodų ir bevaisį.
Atidarymo abejonės
Teko atsisakyti malonumo dalyvauti „Kino pavasario ‘06“ atidaryme: pamaniau, kad darsyk žiūrėti jam priderintą italo Roberto Benigni naująjį filmą „Tigras ir sniegas“ – aukščiau žmogaus jėgų.
Organizatoriai aiškina šį gestą tuo, kad Berlyno festivalio uždarymo ceremonijoje filmui ilgai plota. Bet ir rimčiausi festivaliai suvokia, kad žiūrovas po gausių tikro kino įspūdžių būna išsikvėpęs ir dažnai pademonstruoja finalui tiesiog neilgaamžę išblaškančią juostą kaip Kanai – „Godzilą“ ar visi kiti kino forumai – kokią kilometrinę Claude‘o Leloucho melodramą, jei tik tokia nauja yra po ranka. Be to, Berlyne buvo pats Benigni ir sąmoningai kvailos gyvo komiko intermedijos turbūt irgi savaip įkvėpė.
Atidarymui rodoma juosta paprastai lyg turėtų – bendriausia prasme – parodyti, ko galima iš renginio laukti. Laimė, daug „Kino pavasario ‘06“ filmų jau esu matęs ir žinau, kad populistinis „Tigras ir sniegas“ – ne festivalio vėliava, o tik atsitiktinumas.
Mokytojas ir poetas Atilijas, kurį vaidina filmo režisierius, labai įsimyli Vitoriją (kurgi ne: Nicoletta Braschi realybėje ir yra Benigni žmona). Įkandin jos herojus trenkiasi į karo liepsnos alinamą Bagdadą ir ištraukia ją iš mirties gniaužtų – na, gal iš komos.
Benigni – įdomus, kai patenka į tikro režisieriaus (pavyzdžiui, Jimo Jarmuscho) rankas. Pats jis – nei jau toks genialus scenaristas, nes „Tigre ir sniege“ tolydžio lenda istorijos „balti siūlai“, skoliniai, nei režisierius: jo prieš tai kurtas „Pinokis“ net gimtinėje nesusilaukė sėkmės. Šlovę jam atnešė rizikingas sumanymas komedijos dvasia prabilti apie holokaustą („Gyvenimas yra gražus“). Šiandien visų dėmesio centre – Irakas, tad kodėl nepaspekuliavus ir juo. Dar pakvietus prancūzų etatinį samdomą žudiką Jeaną Reno – kad suvaidintų arabų poetą Fuadą, matyt, graužiamą kur kas gilesnių nei pagrindinio herojaus problemų. Dar pasiskolinus keletą genialių įvaizdžių – iš Fellini „Amarcord“ – povą (čia: tigrą) sniege, iš Almodovaro „Pasikalbėk su ja“ – komos būseną.
Kitų atradimais pasinaudota formaliai. Ispanų moteris net iš komos vairavo vyrų gyvenimą, o N. Braschi didžiumą filmo tiesiog guli kaip maišas. Ir tai dar laimė, nes aktorė iš jos menka, ir kai sinjora Braschi-Benigni bando vaidinti, ji atrodo, lyg ką tik išėjusi iš grožio salono ar klipo, reklamuojančio bekraštes nūdienės kosmetikos galimybes, nes pati nebėra, švelniai tariant, jaunuolė. Tomas Waitsas, dainuojantis baladę – irgi įterptinis reklaminis momentas: šis amerikietis, su kuriuo R. Benigni gal ir susidraugavo Jarmuscho aikštelėje, galėtų sutaurinti net jaunojo Bondarčiuko „9-ąją kuopą“.
Prisimenu ankstesnius italų komikus – „commedia dell‘arte“ mokyklą pažinusius Aldo Fabrizi, Toto, Alberto Sordi, Ugo Tognazzi, Nino Manfredi, Ninetto Davoli, kitus. Greta jų, galinčių vaidinti ir dramą, ir komediją, ir organiškai sieti žanrus, Benigni visada vienodai rodo italo charakterį, kokį jį įsivaizduoja turistai: temperamentingą, greitakalbį, nepaprastai įkyrų, staigiai, gausiai ir audringai įsimylintį.
Yra kelios juokingos scenos ir filme „Tigras ir sniegas“, ypač ta, kur amerikiečių kareiviai pamano, kad Atilijas, apsikarstęs visokiais vaistų indeliais, – vietinis šahidas. Kūriniui, palietusiam skaudžią nūdienę medžiagą, bet paliekančiam tik kažkokį keistą susinepatoginimo pojūtį, to aiškiai mažoka.
Žiaurios lenkų pasakos
Lenkų filmas „Aš esu“ bus gana plačiai demonstruojamas per „Kino pavasarį ‘06“ – ir „Coca-Cola Plazoje“, ir „Skalvijoje“. (Beje, nelabai suvokiama, kodėl festivalio tinklapio www. kinopavasaris.lt programose kol kas, kai rašau, minimas tik vienas, pagrindinis kino teatras: gal kam parankiau – ar pagal vietą, ar pagal laiką – užeiti ir į kuklią, be traškučių, „Skalviją“.)
Režisierė Dorota Kędzierzawska nuosekliai dirba gana nedėkingame kūrybos bare: suaugusiems apie vaikus. Tikra Holivudo „šeimyninio kino“ priešingybė. Tokiems filmams paprastai kyla problemų su žiūrovais, nes mažieji jų dar nesupranta, o suaugusieji, jei tik nėra gerai informuoti, jų vengia. Laimė, „Kino pavasaryje ‘06“ kūrinio „Aš esu“, panašu, neįmanoma nepastebėti. Ir jis to vertas.
Pagrindinis herojus, pravardžiuojamas Mišrūnu, kaip vadinami nekilmingi, maišytų veislių šuniūkščiai (nepaprastai gabus 11-metis Piotras Jagielskis), nėra našlaitis. Iš asocialios šeimos, kaip užfiksuotų koks nors abejingas valdininkas. Tėvai gyvi, bet kas iš to: tėtis, kad ir pasakęs: „Užeik kada“, paskui nebeįsileidžia, dar nesena motina geria, šlaistosi su kažkokiais ištatuiruotais tipais, kelia sūnui banalias girtokas isterikas: „Aš tiesiog gyventi nemoku!“ (kitąsyk: „Nebesirodyk, nenoriu tavęs matyti“).
Grotų ir vielinių tinklų tvorų apmuturiuoti vaikų namai – ne išeitis. Nevalgomą tenykštį maistą berniukas sumaitina vietiniam šuniui, nori pabėgti kartu su juo, bet anas negali įveikti vielų tinklo ir tik graudžiai staugia. Gal geriausiai paskandinti ir jį, ir kačiukus, kurių „niekam nereikėjo“, ir tokius vaikus? Nebus jų, visuomenė išsivaduos nuo – tegul migloto – sąžinės graužimo.
Paprastai panašios medžiagos filmai kuriami nespalvoti, paradokumentine maniera, bet tada rezultatas – tik „černucha“, kelianti fizinį šleikštulį, panašų į tą, kuris apima Mišrūną, bandantį valgyti papuvusius obuolius, nukniauktus perrūgusius marinuotus agurkėlius. Užtat autorė pasikviečia operatorių Arthurą Reinhartą, apsupantį herojų žaviomis lenkiško rudens spalvomis, ieško kontrapunkto tarp žiaurios tiesos, degeneruoto suaugusiųjų pasaulio ir vaiko noro tapti poetu („O aš būsiu senmergė“, – atsišaukia negraži, irgi niekam nereikalinga mergaitė iš turtingų namų). Jis jau dabar, kad ir klupdamas, mintinai skaito Cypriano Norwido nelengvai ir kitam suaugusiajam įkandamas metaforinio romantizmo eiles.
Taigi „Aš esu“ greičiau vadintinas žiauria pasaka. Prie to keisto įspūdžio labai prisideda tariamai senoviška, iš tikrųjų – moderni įžymiojo Michaelo Nymano muzika. Prisideda ir autorės naudojami archetipai – išdidaus bastūno, svajų princesės – kitos, gražios mergaitės iš tų pačių namų. Bet jie ne naivuoliški, ne sentimentalūs, visai nelauktai pateikti, kaip tas nesurambėjusio, tausojančio savąjį žmogišką orumą herojaus iššūkis visuomenei: „Esu“, kaip dailiosios mergaitės skambutis į policiją. Tikiesi vieno – gauni kita. Ir džiaugiesi, kad tavo standartinius lūkesčius apvylė.
Na, o kad D. Kędzierzawskos kūrinys skaudžiai artimas dabartinės Lietuvos realijoms, manau, aišku ir iš to, ką parašiau.
Guso Van Santo misterija
Pastaruoju metu Amerikoje labai populiarūs biografiniai filmai, o ypač apie muzikantus. Tokias juostas paprastai labai palankiai sutinka ir vietinė publika, ir „Oskarus“ dalijanti JAV Kino akademija. Čia priminsiu tik „Rėjų“ (apie Ray Charlesą), „Ties jausmų riba“ (apie Johnny Casho kelią nuo kantri muzikos iki roko), leidžiančius džiūgauti autentiškais garsenybių įrašais, naiviai ginčytis, ar tas ir kitas aktorius panašus į stabuką. Net mano mėgstamas melancholiškas ir mįslingas aktorius Kevinas Spacey susiviliojo ta mada, režisavo (tiesa, Lietuvoje nerodytą) biografinį miuziklą „Prie jūros“ apie roko žvaigždę Bobby Dariną, pats jį ir suvaidino.
Į vos du „Kino pavasario ‘06“ seansus patekusios Guso Van Santo „Paskutinės dienos“ rodo, kad tai visiškai kitoks kinas, gal ir renginio organizatoriams nesukėlęs didelio pasitikėjimo.
Juostą įkvėpė garsioji grupė „Nirvana“, jos lyderio Kurto Cobaino egzistencija ir ankstyva mirtis. Darinui neatlaikė širdis, būnant 37-erių, o Cobainas nusižudė vos 27-erių. Kadangi „Paskutinių dienų“ autoriai net titruose pabrėžia nekūrę griežto biografinio filmo (pagrindinis jų personažas, suvaidintas Michaelo – ne, ne Brado – Pitto, vadinamas Bleiku), atrodytų, kokios čia gali būti pretenzijos. Bet fanai – specifinė žmonių atmaina, pastebėjus kokį sutapimą, jų taip lengvai kuo nors neįtikinsi. Savižudybė nesubrendusiuose protuose dažniausiai įgauna romantizmo aureolę, taigi „Paskutinės dienos“ sukėlė kone isterišką reakciją, o viena gal pradedančio kritiko recenzija taip ir vadinasi: „Onanizmas ant Kurto kapo“.
Net neįsivaizduoju, ar Lietuvoje gausu „Nirvanos“ ir Kurto Cobaino gerbėjų, ar tokiems verta erzintis, žiūrint šį keistą, negailestingą, bet įsidėmėtiną filmą, kuriame net ana autentiška muzika berods neskamba. Tiesa, panašia dvasia prieš finalą sudainuojama vienintelė daina „Nuo mirties iki gimimo“ („It‘s a long long time from death till birth“), ji primena atsisveikinusios žvaigždės pesimistinę manierą, bet yra ir parašyta, ir atlikta paties Michaelo Pitto.
„Paskutinės dienos“ gali erzinti ir tokius žiūrovus, kurie apskritai nieko negirdėjo apie Cobainą. Juosta sukurta skrupulinga, detalizuota, bet specialiai nieko neišaiškinančia maniera, ji palieka daugybę erdvės spėliojimams ir savarankiškiems sprendimams. Kažkas palygino ją su Jameso Joyce‘o rašymu. Per visą filmą Bleikas, matyt, apsvaigęs nuo narkotikų (nors pačiu tuo vartojimo procesu ar kokiomis narkotinėmis vizijomis čia nė nebandoma mėgautis), sunkiai surezga tris žodžius, dažniausiai beprasmiškai mykdamas ir, pavyzdžiui, į jo pamiškės namą, kone pilį, užeinančiam reporteriui ar reklamininkui leisdamas išsilieti monologu. Nuo žmonių, kokių nors dvynių sektantų (labai juokinga scena), Bleikas tiesiog bėga ir slapstosi, bėga net nuo tų „draugų“, kurie čia trinasi ir atrodo vampyrais – ne tais iš baisių pasakų, o iš realybės, kurioje pasitaiko tave persekiojančios publikos, išsiurbiančios bet kokį norą ar valią gyventi. Laisvų manierų ir ekscentriškų improvizuotojų kompanijoje pastebi, tarkim, Asią Argento, save ir vaidinančią.
Po tam tikro sutrikimo, kai jau įsitikini, kad „Paskutinės dienos“ nevairuos nei tavo minčių, nei emocijų, darosi kaip tik įdomu. Supranti, kad Gusas Van Santas, buvęs vienu JAV nepriklausomojo kino lyderių, paslydęs su „Šauniuoju Vilu Hantingu“ ir vos netapęs eiliniu holivudininku, vėl, gal kiek kitu lygiu, grįžta prie pradinių mažabiudžetinių ieškojimų. Tai trys naujausi jo filmai – „Garis“ (du vaikinai dykumoje), kurio, deja, nemačiau, Kanų „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs „Dramblys“ (tada, 2003-aisiais, buvau įsiutęs dėl šio filmo, iškelto, kaip maniau, vien kad būtų nutylėtas „Dogvilis“, nors režisieriaus kaltės čia ir nebuvo, o pakartotinai žiūrima juosta apie moksleivių nemotyvuotą nusikalstamumą pasirodė šviežia), pagaliau, „Paskutinės dienos“, galutinai įtvirtinančios kūrybinį minimalizmą ir nusižengiančios šiam principui nebent tada, kai iš Bleiko džinsų išnyra ir pranyksta nuoga figūra – neva pati siela.
Sugrįžimas į tuos pačius epizodus, naudotas jau „Dramblyje“, akcentuoja sutrūkinėjusį laiką, skirtingų herojų matymo taškus. Nors Gusas Van Santas nesušukuotose „Paskutinėse dienose“, regis, pabrėžia savąjį neutralumą, kažkaip neatsikratai jo vaizdų – tos apleistos šaltos pilies, miške išrėkto neartikuliuoto beviltiškumo („Ne – negaliu – Viešpatie – negaliu nieko“), herojaus, daugiau primenančio ne žvaigždę, o autsaiderį. Pasakyti, kad filmas neišbaigtas, autoriui turbūt reikštų komplimentą. Gyvenimo plazma veikia stipriau.
