Nuo sausio 25-osios iki vasario 11-osios per tris Lietuvos miestus – Vilnių, Kauną ir Panevėžį - nusidrieks jau antrojo prancūzų filmų festivalio „Žiemos ekranai“ maršrutai.
Kadangi Lietuvos ekraną yra užplūdusios tik dviejų kinematografijų – amerikiečių, na, dar prastosios rusų kino dalies – juostos, toks renginys negalėtų būti nepatrauklus publikai. Lenkai, vokiečiai jau seniau suprato – jeigu patys neis į lietuvių liaudį, keli tos liaudies atstovai platintojai, tardamiesi be galo giliai pažįstantys tautiečių interesų siaurumą, piršto nepajudins. Tad kodėl „motininė“ pasaulio kinematografija turėtų atsilikti?
Eklektiškumo epocha
Man regis, žodį „eklektika“ suradau jau reklaminėje būsimo festivalio medžiagoje. Jis anaiptol nekvepia saviplaka: metų metais eklektiškai gyvuoja didžiuma pasaulio kinematografijų, kol jose nesusikaupia ir nesprogsta kokių nors naujos kartos ar bendrų interesų meninis užtaisas. Prancūzijoje irgi buvo ir nepamirštamas „poetinio realizmo“ mokyklos etapas, čia klestėjo „naujoji banga“, dar ir šiandien pateikianti recidyvų ar bent pagarbos gestų, kaip festivalyje demonstruojama Christophe‘o Honore juosta „Paryžiuje“.
„Naujosios bangos“ laikais (deja, ne jai) ir vėliau labai aktyviai dirbo komercinio kino (matėme „Velnią ir 10 Dievo įsakymų“ ir kt.) dramaturgas Michelis Audiard‘as. Jo sūnus Jacques tapo neblogu populiarių žanrų režisieriumi; per „Žiemos ekranus“ pamatysime jo keturių filmų retrospektyvą, tarsi teigiančią, kad šiam kūrėjui artimesnis irgi verbalinis, nei vizualinis kino pradas. Obuolys nuo obels...
Vienu metu deklaravęs antiburžuazines nuotaikas Francois Ozonas mums pažįstamas geriausiais savo filmais – iki, deja, jau proburžuazinio „5X2“. Festivalio ekranuose – jo homoseksualinė drama „Likęs laikas“. Kito įdomaus nūdienio režisieriaus Olivier Assayaso juosta „Švari“ vadintina daugiau tarptautine: gamino Anglija, Kanada, Prancūzija, net pavadinimas pasaulio kinuose angliškas - „Clean“. Kiek keista, kad esminė filmo reklamos Lietuvoje detalė – Honkongo aktorės Maggie Cheung prizas; tai maždaug tas pats, jeigu teigtume, kad lietuvių „Faktas“ – įdomus filmas, nes rusė Jelena Solovej buvo premijuota už dalyvavimą jame.
Originaliausias – „Dvelksmas“
Bent iš tų festivalio „Žiemos ekranai“ juostų, kurias jau teko pamatyti, niekaip nepalieka ramybėje šiuo filmu debiutavusio Damieno Odoulio „Dvelksmas“ prisiminimai. Jie dreskia sąmonę, atsišaukia tarsi nelygiu, nutrūkstančiu kvėpavimu, lėmusiu ir kūrinio pavadinimą. Nesu joks poliglotas, suprantu vertėjų, dažnai negalinčių pažiūrėti filmo iš anksto, specifinio darbo sunkumus, bet „Le souffle“ gal ir reikėjo palikti paprastu „Kvėpavimu“, kaip jis ir skamba daugelyje šalių. Mat literatūriškai subtilesnis „Dvelksmas“ tuoj primena įkvėpintų prancūziškų nosinaičių stilių, su kuriuo ši brutali egzistencinė drama, laimė, neturi nieko bendra.
Jeigu jau dvelksmas, tai – šįkart – ne „Lancome“ aromatų, o gilios Limuzeno provincijos fermos srutų, pjaunamų galvijų kraujo, padvėsusio balto triušio, vėlyvos vasaros žydėjimo, valstiečių, besidarbuojančių per 40 laipsnių karštį, prakaito, dosniai besiliejančio vyno, bet ir vėmalų: mat 14-metį Davidą, atostogaujantį kaime pas dėdę, šiandien (o filme – klasikinė vietos, laiko ir veiksmo vienuma) suaugusieji nutarė alkoholiu įšvęsti į vyrus. Be galo sugestyvus tas veiksmo fonas – juolab, kad demonstratyviai nespalvotas: filmavęs ant spalvotos juostos, D.Odoulis vėliau, rizikuodamas netekti dalies prodiuserių, specialiai pervedė vaizdą į juodai baltą terpę ir tuo laimėjo, ne tik išvengdamas nereikalingo natūralizmo, bet tuo pačiu leisdamas pajusti šio neperspektyvaus, slegiančio gyvenimo keistą įtraukiantį klampumą.
Jeigu „Dvelksmas“, beje, apdovanotas iškart dviem Venecijos festivalio prizais, būtų vien buitinis eskizas, jis imponuotų vis tiek, nes viena yra duoti pinigų afrikiečiams, kad nufilmuotų savaime egzotišką Mauritanijos kaimelį (mūsų festivalyje – „Laimės belaukiant“), ar kaimo fone sukurti populistinės dvasios liaudišką komediją, o kita – giliai įbesti kastuvą į savosios žemės užkaborius. Juk iš prancūzų kino įvairiais jo etapais gali susidaryti keistokas vaizdas, kad šią šalį sudaro tik Paryžius, na, dar Žydrasis krantas...
Paauglys Davidas, suvaidintas, žinoma, neprofesionalo, tąsosi po tą fermą, tą kaimelį, kaip koks iš Rojaus išvytas angelas. Norėtų vaizduoti „kietą“, štai tik nėra prieš ką. Iš pat ryto į ausis įsikišti plejerio laidai, matosi, sekina ir taip neišlavėjusį protą. Jį pametė tėvas (kaimynas „kaubojus“: „Tėvai visuomet palieka sūnus“), motina mieste greičiausiai užimta savimi (taip gali spręsti iš trumpo jų pokalbio telefonu), draugų katastrofiškai nėra – nei ten, nei čia. Negi laikysi draugu vietinio buržua mergaitišką sūnelį Matjė, kuris tik giriasi tėvo pinigais, o Davidui žodžiais pasako tai, kas nesakoma, ką herojus galbūt slapstė giliausiuose pasąmonės sluoksniuose: „Tavęs niekas nemyli“. Įspūdingoje scenoje, kai Davidas nugriūna į aukštą žolę, o virš jo ratus suka vis šaižiai suciepsintis vanagas, berniuką užplūsta jam pačiam nesuvokiamos ašaros.
Ta totali vos pradedančio gyventi žmogaus vienatvė suskamba itin baisiai, kai senyvi dėdės priima jį į savo kompaniją. Suvytę, išdribę kūnai, dvasinės degradacijos žymės veiduose, ilgas žvengimas po frazės: „Perduokit žmonoms, kad puikiai apsiėjome be jų“ – tarsi tai būtų humoro viršūnė, primityvi „gyvenimo išmintis“, su aplombu perteikiama vaikšiui: „Daug galvosi, blogai baigsi“. Štampų, mąstymo ir buvimo klišių pasaulėlis. Gal tik vienas Stefas skausmingu žvilgsniu išsiskiria iš kitų, neveltui jį ir vadina – į akis – „mūsų kvaileliu“.
Net prieš tai, kaip Davidas po kažkieno lova susirado šautuvą, iš sutirštintos, vos metafiziško atspalvio, savaip Robert‘o Bressono tradiciją primenančios atmosferos žinojai: ši istorija negali baigtis gerai. Taip, bus beprasmiškas šūvis ir lavonas. Bus neįsisąmonintas Davido burbėjimas: „Aš privalau mirti“. Ir bus keistas finalas, visai nerealistiškais vėjais iššluojantis iš Davido kambarėlio visokį šlamštą, net antklodę nusinešantis, paliekantis nusikaltėlį nuogą šviesos pluošte. Prasminių variantų čia daug, ir gerai, kad jie paliekami žiūrovui.
Norėtųsi pabrėžti: daugumą „Žiemos ekranų“ filmų dar galėsime pamatyti ar TV ekranuose, ar diskais. Bet prasmingo, kad ir nelengvai žiūrimo „Dvelksmo“ tai, matyt, neliečia. Vilniečiams sinefilams – tik dvi galimybės jį pamatyti: kino teatre „Coca Cola Plaza“ – penktadienį, sausio 26 d. 21.30 val. ir „Skalvijoje“, vasario 3 d. 23.10 val.
Nuotraukose: kadrai iš D.Odoulio filmo „Dvelksmas“
