Neseniai vykusiame Berlyno kino festivalyje atkreipiau dėmesį į anksčiau nepasitaikydavusią detalę. Visų festivalinių salių bufetuose kybojo sieksninėmis raidėmis pateikta informacija: „Per festivalį neprekiaujame dribsniais!“. Bet ką aš čia... Juk kultūros sostinei nepridera iš kitų mokytis, tesimoko iš mūsų.
Tokia neįpareigojančią rašinėlio pradžią lėmė ir nelabai įpareigojanti pirmoji taip laukiamo renginio diena.
Dar tik spėliojimai
Ne, tiedu filmai, kurie „Coca Cola Plaza“ dribsnių erdvėje rodomi pirmąją dieną, atrodytų, kelia tam tikrų lūkesčių. Vokiečių „Kitų gyvenimai“, nepaisant to, kad jo neįsileido nei Kanai, nei savas, Berlyno festivalis, ką tik nuskynė „Oskarą“. O amerikietis Darrenas Aronofsky po dviejų filmų, Lietuvoje nerodytų „Pi“ bei „Rekviem svajonei“, staigiai tapo kultinis režisierius. Jis atstovaujamas Vilniuje nauja „Versme“.
Vokiečių filmo nemačiau ir, panašu, nenoriu. Kalti festivalio reklamininkai, pilkomis pilkų žmonių nuotraukomis tuoj priminę VDR studijos „DEFA“ liūdnos atminties meninę monotoniją, kita vertus, tekste dar supriešinę „Kitų gyvenimus“ su puikia juosta „Sudie, Leninai“, neva pernelyg „svajingai nostalgiška“. Pristatinėjau pastarąjį filmą viename kino klube, sutikimas buvo fantastiškas: vyresnieji, dar prisimenantys žalių žirnelių skardines, išduodamas Spalio revoliucijos metinėms, žiūrėjo į ekraną su karčia ironija, jaunimas išplėstomis akimis klausinėjo: „Nejaugi viskas iš tiesų taip buvo?“. Ir – jokios nostalgijos.
Kartais ne vietoje numestas terminas gali labai pakenkti. Teatro „Domino“ atidarymas, sako, pakenkęs Kultūros (!) ministerijai, sveikinusiai naująjį vaidybos židinį kalbomis apie domino žaidimo kauliukus, -- kad yra tokia „puskaukė“, dar vadinama domino, lietuvių kultūros vadai, pasirodo, nežino. Kai girdi nesąmonę, jog iškilus filmas „Sudie, Leninai“ sergąs smerktina nostalgija, nebetiki, kad geras bus naujasis. Nebent prūsų junkerių kilometrines pavardes primenąs režisierius debiutantas nutarė realizuoti sąšauką su vienos didelės šalies prezidentu, irgi, kaip „Kitų gyvenimų“ herojus, dirbusiu STASI (VDR saugumo) karininku, o paskui, sako, persiorientavusiu. Tada būtų verta pasilinksminti, nors, tiesą pasakius, tokia jauno vokiečio narsa nelabai ir tikiu.
Myliu maniakus
Ne, myliu ne tuos, kurie stumdosi po ekraną su šaltais (karštais) ginklais, žudydami žmonių giminę ar pagal kažkokius konkrečius požymius griežtai pasirinktus jos atstovus į kairę ir į dešinę. Patys išmirs. Man, artimųjų sambūvio, materialinio gerbūvio, atnašavimo bet kokiems dievams pagundas iškeitusiam į vienintelį kiną, suprantamas, net simpatiškas „Versmės“ autoriaus polinkis į nekraugeriškas manijas. „Pi“ buvo ekrane realizuota matematikos manija. „Rekviem svajonei“ – nebe tokia neutrali, nes keturiais likimais demonstravo narkotikų universumą.
Aišku, ne paskutinioji čia ir paties režisieriaus manija tam pačiam kinui arba pagyvenusiai aktorei Ellen Burstyn, visuomet, kaip talismanas, pasirodančiai pono Darreno juostose, nors jos realistinė psichologinė maniera ne ką teatitinka visiškai pramanytą, vizionierišką autoriaus pasaulį. Bet manija tuo ir reikšminga, kad su ja nepakovosi.
„Versmė“ – keisto sumanymo ir dar keistesnio likimo kino sakmė, fantastinis filmas. Kurtas ar ne šešerius metus, keitęs biudžetą (į mažesnį, o tai liudijo prodiuserių nepasitikėjimą) ir aktorius (kad iš jo pabėgo Bradas Pittas, per daug neapgailestauju), visai sužlugęs pernykščiame Venecijos festivalyje, jis vis dėlto turi pulkus gerbėjų, besipiktinančių kritika, menkais finansiniais rodikliais. Manau, jie savaip išsiduoda, tie gerbėjai, nes šįkart Aronofsky prabilo apie... nemirtingumo idėjos maniją, greičiausiai apkrėtusią ir juos.
Australų menkai girdėtas aktorius Hugh Jackmanas, į kurį atkreipėme dėmesį tik pernai, po „Sensacijos“ bei „Prestižo“, pakeitęs Pittą, kuria tą patį žmogų, einantį iš vienos epochos į kitą. Ispanų karalienės Izabelės (režisieriaus žmona Rachel Weisz) laikais jis – barzdotas konkistadoras Tomas, pasiųstas į majų gentį ieškoti gyvybės ir mirties paslapčių. Mūsų laikais – neurochirurgas, pergyvenantis dėl žmonos Izi (ta pati Weisz, ir jeigu ji – rašytoja, spjaukit man į akis) nepagydomo smegenų auglio. Būtent čia herojus suformuluoja dvejetukininko vertą idėją: mirtis – tokia pat liga, kaip ir visos, ją galima išgydyti. Tokių pseudofilosofinių, ne sykį girdėtų („Mūsų kūnas – mūsų kalėjimas“, „Kartu mes gyvensim amžinai“) banalybių filmo dialoge, deja, apstu. Neverbalinės mįslės savitesnės.
Įdomu, kiek „Versmės“ autorius identifikuojasi su herojumi. Jeigu jis – tegul abstrakčiai, filosofiškai, -- yra irgi apniktas nemarumo idėjos, vadinasi, neskaitė Swifto arba neatkreipė dėmesio į tuos sarkastiškus klasiko puslapius, kuriuose nemirtingųjų kasta piešiama kaip pati nelaimingiausia ir idiotiškiausia. Tolimoje ateityje plūduriuojantis po visatą Tomis, įvairumui nusiskutęs ne tik barzdą, o ir galvą, ilgisi Izi, meditacijos trumpam prikeliamos, bet gal ji kur nors čia, tik kitu pavidalu – na, kaip konkistadoras, padauginęs Gyvybės medžio pienelio, ir mūsų akyse virtęs žavingų žibuoklių danga.
Galima ginčytis
Ši virsmo kita substancija scena – labai graži, puikiai realizuota. Nors psichodeliniai efektai savaime dar nekalba nei kūrinio naudai, nei nenaudai, šuoliai iš vienos epochos į kitą kartais „Versmėje“ yra gražiai jų atgaivinami. Aronofsky entuziastai – gal kaip tik dėl tų skrydžių per laiką ir erdvę – prisimena Stanley Kubricko „2001 metų kosminę odisėją“, nors ten nebuvo gausių „Versmės“ pasikartojimų, ir apskritai nė sekundę nebuvo nuobodu.
Turbūt prie naujojo filmo privalumų galima priskirti tam tikrą jo kameriškumą, tą faktą, kad jo specialieji efektai nėra siejami, kaip dabar įprasta, su technokratinio pasaulio nauja vizija. Pradėdamas „Versmę“ žodžiais apie Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, menininkas to prarastojo Rojaus pirmiausia ieško botanikos objektų bei jų fragmentų makrofilmavime. Chlorofilas, žaluma, gyvų auksingų niuansų persiliejimai... Gal negrįžtamai užterštame dabarties gamtos pasaulyje tai gali turėti ir svarbios prasmės, bet gali būti ir kritiko improvizacija, o autorius, ieškodamas tiesiog kitokio vaizdo, apie tai ir negalvojo.
Man asmeniškai su „Versmės“ manijomis nepakeliui. Nors tuo visai neteigiu, kad vizionieriaus Aronofsky kūrinys apskritai nežiūrėtinas. Tegul jis momentais supainiotas, momentais naivus – ypač kai patetiškiausioje filmo scenoje herojus rodomas, aišku, Lotoso pozoje, žadančioje netolimą optimistinį finalą. Kitas gal atras jame kitų prasmių, džiaugsis nestandartiniu kadrų grožiu, kartais (ne visuomet) prasibraunančiu atmosferos magiškumu, autorių iliuzijomis.
Juk „Kino pavasaris“ ir negali būti kiekvieno aprobuojamų muziejinių vertybių rinkinys. Bandydamas pateikti šiandieninės kino raidos, su kuria, žinia, ne viskas tvarkoje, bent punktyrinį vaizdą, festivalis – ir konkrečiai „Versmė“ – galėtų ir privalėtų kelti vaisingus ginčus. Žinoma, jeigu jų šiemet nenustelbs muzikinių grupių, įrėminsiančių renginį, keliamas triukšmas. Laimė, dar nėra madų podiumų, vrestlingo varžybų, grožio konkursų, bet kad „Kino pavasaris“, ne dėl savo kaltės mimikruodamas pagal naująją vietą, pačiam kino menui jau nebėra atsidavęs, kaip anksčiau, beatodairiškai, – liūdnokas faktas.
