„Manifestas gimė iš projekto dalyvių minčių, idėjų, įžvalgų ir patirčių. Siekėme, kad jį įgarsintų žmonės, kurie savo darbais ir požiūriais gali būti pavyzdžiai tiek mokiniams, tiek mokytojams. Prisidėti prie manifesto pasiūlėme drąsioms, atviroms, veiklioms ir kūrybiškoms asmenybėms, kurios tiki, kad ateityje mokykla taps dar kūrybiškesnė“, – sako M. Laužikaitė, Lietuvos mokykloms skirto projekto „Kūrybinės partnerystės“ vadovė. Lietuvoje gerai žinomi žmonės ne tik padovanojo balsus pirmam manifestui už kūrybišką mokyklą, bet pasidalijo mintimis ir idėjomis apie kūrybiškumą bei prisiminimais apie mokyklą.
D. Vaitiekūno teigimu, kūrybiškumas primena obuolį, kurį gali pakabinti ant eglutės, sukurti apie jį eilėraštį ar dainą, nupiešti arba nufotografuoti, susiradęs dar du obuolius, žongliruoti, išpjaustyti jame kokį nors užrašą arba įsikišti į pažastis ir vaidinti „kietą“. Kūrybiškumas, anot aktoriaus, gali skleistis labai įvairiais būdais. Pasak I. Balsytės, galvoti, kad kūrybingi yra tik tam tikros meno srities atstovai, klaidinga – žmogus jau gimsta kūrybingas. Aktorė prisimena, kad mokykloje nemėgdavo rutinos, dažnai laužydavo taisykles ir kurdavo savąsias – net per matematikos pamokas.
„Tėtis man kažkada sakė, kad kartais vieną teoremą galima įrodyti keliais būdais, bet pats smagiausias būdas – atrasti savo įrodymą. Aš sukdavau galvą ir atrasdavau. Ir vieną kartą gavau dvejetą dėl to, kad teoremą įrodžiau taip, kaip neparašyta vadovėlyje. Sakau mokytojai: „Aš įrodžiau.“ Ji sako: „Taip, bet ne pagal vadovėlį.“ Tai neužmušė mano kūrybiškumo, bet tokiais atvejais jis dažnai nuslopinamas. Ypač kai iš mokinio pasijuokiama ar jis pažeminamas“, – pasakoja I. Balsytė.
B. Nicholson pasakoja, kad blogiausiai jai mokykloje sekėsi lietuvių kalba, o į Žurnalistikos institutą ji įstojo tik per laimingą atsitiktinumą – tais metais buvo tikrinamos ne stojančiojo gramatinės žinios, o kūrybiškumas. „Tai tik įrodo, kad kūrybiškumas gali nugalėti daugybę, atrodytų, neįveikiamų kliūčių. Svarbiausia susikoncentruoti į tai, kas tau sekasi, ir kiekvieną dieną žengti po mažą žingsnį savo tikslo link“, – prisimena B. Nicholson.
Gabrielius Liaudanskas-Svaras prisipažįsta mokykloje nemėgdavęs komandinio darbo, buvo gana uždaras vaikas. Dabar muzikantas mano, kad kūrybiškumą mokyklose galima ugdyti tik drąsiai bendraujant ir kalbantis su mokiniais.
„Bendrauti, drąsinti, organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis, daryti daug praktinės veiklos – tai vieni pagrindinių kelių skatinant mokinių kūrybiškumą. Be to, reikia sudaryti sąlygas, kad mokinių svajonės ir norai išbandyti kažką naujo būtų įgyvendinami“, – teigia G. Liaudanskas-Svaras.
Manifesto iniciatoriai ir kūrėjai siekia, kad visuomenė aktyviai prisidėtų prie kūrybiškos mokyklos kūrimo, ir kviečia visus pritarti manifestui internetinėje „Kūrybinių partnerysčių“ svetainėje – www.kurybinespartnerystes.lt.
Šiemet „Kūrybinių partnerysčių“ programoje dalyvauja 97 Lietuvos mokyklos. Programa Lietuvoje prasidėjo 2011 metais ir joje jau dalyvavo 4000 įvairaus amžiaus moksleivių.
Projektą „Kūrybinės partnerystės“ inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija, iš dalies remia Europos socialinis fondas, projektą įgyvendina Ugdymo plėtotės centras.
Manifestas už kūrybišką mokyklą skamba taip:
Kiekviename mokinyje pastebėti asmenybę, unikalias jo savybes, gebėjimus ir lūkesčius. Legalizuoti jausmus – mokytis atpažinti, priimti ir kalbėtis apie juos. Klausti – ne tik atsakyti, laukti klausimų – ne tik teisingo atsakymo. Leisti skleistis visoms mintims ir idėjoms, išlaisvinti smalsumą ir vaizduotę. Peržengti vadovėlio, klasės, mokyklos ribas ir kurti įkvepiančias pažinimo erdves. Ne tik skaityti ir klausyti, bet ir ragauti, lytėti, uostyti, išgirsti ir judėti – mokytis visu kūnu. Drąsiai bandyti, nebijoti suklysti ir kiekvieną patirtį apmąstyti. Mokytis būti ir keistis kartu.
