Balsuok už laimingiausio augintinio istoriją!

Konkursas pasibaigęs

 49   195
“Jis atnešė...

“Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai.”

 

Ralfą pasiėmėme iš “DogSpoto”. Labai ilgai svarstėme galimybę įsigyti šunį, tačiau ilgai dirbome naktimis ir puikiai supratome, kad to sau leisti negalime, nes šuo yra draugas ir jam reikia meilės ir laiko. Kai pakeitėme darbus į dieninius, pradėjome ieškoti. Ilgai domėjomes veisle ir veislynais, net ir užsienyje. Tačiau vieną dieną užkliuvo už akių Facebook “DogSpoto” įrašas apie iš daugintojų paimtas kales, kurios tuo metu jau laukėsi. Lyg tarp kitko užsiminiau draugui ir pradėjome svarstyti galimybę priglausti taip norimos veislės šunį. Pradžioje parašėme “DogSpotui”, jog galėtume, esant reikalui, tapti globėjais, bet po kelių savaičių pakartotinai parašėme, jog esame pasiryžę tapti šeimininkais, ir taip prasidėjo paieškos. Indrė kaip tik turėjo surasti namus patinui, kurio šeima laukė kūdikio, o kadangi jis labai aktyvus, jie bijojo, kad nebegalės juo rūpintis. Susitarėme susitikti susipažinti po kelių dienų, tačiau išaušus tai dienai, šeimininkai apsigalvojo. Labai nusiminėme, nes jau buvome jį įsimylėję, nors matę vos vieną nuotrauką. Susisiekus su Indre, ji pasakė, kad turi dar vieną pasiūlymą ir kad po savaitės ar dviejų jau galėtume susipažinti su 8 savaičių šuniuku. Mes net negalvodami sutikome, nes norėjome kuo jaunesnio šuns, kad galėtume jį auginti nuo pat pirmų dienų.

 

Štai taip ir sulaukėme Ralfo. Vardą jam galvojome dar iki jam atvykstant, tačiau vardas Ralfas jam prilipo nuo pirmų sekundžių, nes jis buvo ypač drąsus ir atkaklus, jo niekas nesustabdė, paskui save viską vertė, kaip filmuko “Ralfas griovėjas” veikėjas.

 

Ralfas yra pats mieliausias šuo, jis visada šalia, be jo niekas namie nevyksta. Jei ant sofos, tai jis ant kelių, jei į virtuvę ar vonią, tai visada kartu. Labai mėgsta būti ant rankų ir žiūrėti pro langą, tik nesupranta, kad nebėra mažiukas ir kad sveria 13 kg. Jis be proto myli vaikus, pro vaikų žaidimų aikšteles einame dideliu lanku, nes jis viską atiduotų, kad tik galėtų “išbučiuoti” visus ten esančius vaikus. Puikiai sutaria su kitais šunimis. Nekrečia jokių išdaigų, negraužia daiktų, nes turi kalną žaislų, miega tol, kol miegame mes, ir nežadina.

 

Jis atnešė tiek džiaugsmo į namus, kiek neatneša jokios Kalėdos ar gimtadieniai. Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

“Aš, visada...

“Aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.”

 

Uosius yra mano visą gyvenimą planuotas ir neplanuotas šuo. Po ilgų metų ciucinant kiekvieną gatvėje sutiktą šuniuką, tik tada, kai kambario draugė parsinešė katiną iš gatvės, supratau, kad geresnio laiko turėti šunį nėra. Ir pradėjau kasdienį tikrinimą visų prieglaudų internetinių puslapių – jis ėjosi gana lėtai, nes aš labai gerai žinojau, ko noriu: vyresnio, tamsaus, didelio šuns. Bet mažas, trumpų kojų, juodmargis šuniukas „Tautmilės prieglaudėlės“ puslapyje savo rudomis akimis įstrigo taip, kad visi dideli sprendimai buvo priimti labai greitai. Jau poros dienų mažas enerdžaizeriu prieglaudoje pramintas šuniukas jau pažindinosi su to paties likimo katinu ir tikrino, kuri lova patogesnė (aišku, prieš parsivežant namo buvo nuspręsta neleisti šuns į lovą).

 

Pirmomis savaitėmis stengiausi šuniukui parodyti kiek įmanoma daugiau, ėjome ir į koncertus, kavines, važinėjome mašina, plojome ir džiaugėmės kiekvienu išgirstu fejerverku, o svarbiausia, kad visur lydėdavo saujos skanukų! Sunkiausia buvo su vardu – praėjus kelioms dienoms šuniukas vis dar buvo bevardis ir jau grėsė visam laikui likti Šuniuku, kai mažasis uostinėtojas iš miško gavo Uosiaus vardą. Ir iki šiol miške Uosius jaučiasi geriausiai – patrakėlis bėgikas, kurio pamišėliškus lakstymus galima sekti jo paties Instagrame, šiandien visai neprimena to storo, šlubo šuniuko, kurį pasiėmiau.

 

Vis dėlto pirmos dienos namie buvo sunkios jam, o pirmi mėnesiai – man. Pirmomis dienomis nugulinėjęs visus kampus vėliau šuo prisiminė savo pravardę prieglaudoje ir iki šiol energijos turi viskam – niekad nesustos pirmas. Bet kartu su energija grįžo ir įpročiai, galbūt atsiradę gyvenant gatvėje, nes buvo rastas jau pusės metų ir dar partrenktas gatvėje. Nors jau metus leidžiame dienas kartu, Uosius vis dar bijo, kad kiti atims iš jo maistą. Po pirmų mėnesių dėl tokio mūsų nesusikalbėjimo rasta pašvinkusi žuvis gatvėje man paliko randus ant rankos… Taip sužinojau, kas yra jautrus ir reaktyvus šuo, ir mažais žingsniais, dresūra ir vis dar su saujomis skanukų bandome per daug neišsiskirti iš minios. Tik vis dar lojimas ant nepažįstamų, nesugebėjimas prasilenkti su šunimis be emocijų vis išduoda, kad dar truputėlį trūksta.

 

Tikriausiai mano pamoka ta, kad nereikia šuns rinktis pagal liūdnas, rudas akis… Bet kartu tose akyse veikiausiai pamačiau, kad šitas mažas šuniukas jaučiasi didelis ir rimtas šuo, besistengiantis nieko nebijoti. Kartu su savo iššūkiais Uosius yra būtent toks šuo, kokio visada norėjau – turintis savo tvirtą nuomonę, bet norintis (viską) veikti kartu. Ilgiausi pasivaikščiojimai, žygiai, šunų fristailo triukai, rally obedience paklusnumo varžybos – visur Uosius parodo, kad gali. Gal kartais ne viskas pavyksta, bet šitas šuo pakankamai užsispyręs, kad bandytų iš naujo. Kartais to užsispyrimo padaryti gerai jis turi daugiau nei aš kantrybės sulaukti… Bet kuo toliau, tuo mokymosi procesas smagesnis!

 

Nežinau, ar pats Uosius galvoja, kad jam labai pasisekė su manimi… Bet man labai pasisekė su juo – galų gale, aš, visada svajojusi apie šunį, tiesiog norėjau, kad mano pomėgis daug vaikščioti kažkam būtų naudingas, o gavau iš šito šuns daug daugiau.

“Labai smagu...

“Labai smagu stebėti, kaip jie kartu žaidžia, susiglaudę miega arba tiesiog sėdi ant palangės ir stebi paukščius.”

 

Prieš 2 metus įsigijome savo pirmąjį katiną. Tai Meino meškėnų veislės katinas vardu Veideris. Jis labai išdykęs, drąsus, krečiantis daugybę eibių. Su Veideriu niekada namuose neliūdna. Vis pagalvodavome jog būtų smagu, kad namuose atsirastų dar vienas katinas. Šį kartą mūsų šeima nusprendė, kad kitas katinėlis bus beglobiukas.

 

Kartą tėtis benaršydamas internete rado žmonių prašymą priglausti katinėlį vardu Dūmas. Tėčiui susisiekus su skelbimo autore sužinojome jog meilus, geras ir draugiškas katinas buvo rastas lauke ir laikinai glaudėsi biure. Tačiau artėjant Kalėdoms Dūmui reikėjo tikrųjų namų. Tuoj pat visi kartu peržiūrėję nuotraukas ir perskaitę aprašymą apie Dūmą, nusprendėme, kad jis turėtų gyventi su mumis. Atvykę pasiimti Dūmo pamatėme, jog tai tikrai neišpasakyto meilumo katinas. Jis glaustėsi prie mūsų, leidosi būti glostomas, todėl net neabejojome savo teisingu pasirinkimu.

 

Parsivežus jį namo katinukai greitai susidraugavo. Labai smagu stebėti, kaip jie kartu žaidžia, susiglaudę miega arba tiesiog sėdi ant palangės ir stebi paukščius. Dūmas yra tobulo charakterio katinas. Mėgsta gulėti ant kelių, prašosi būti glostomas, o labiausiai patinka kaitintis ant saulės. Žiemą, kai saulės mažiau, Dūmą rasi šildantį savo pilvelį ant radiatoriaus.

 

Labai džiaugiamės augindami Dūmą, todėl drąsiai žvalgykitės savo gyvūnėlio tarp beglobiukų ir, manau, jūsų namuose taip pat atsiras meilus, švelnus, gražus augintinis.

 49   198
“Kiras kasdien...

“Kiras kasdien primena, kad reikia džiaugtis mažomis akimirkomis, ir net liūdną dieną, dovanodamas savo energiją, padaro kur kas linksmesnę.”

 

Kirutis į mano širdį pasibeldė prieš pat Šv. Kalėdas. Tądien, kartu su mama ruošdamos vaišes, kalbėjomės apie tai, jog per artimiausius kelerius metus leisiu sau įsigyti šunelį. Po pokalbio nuėjusi prie kompiuterio pastebėjau prieglaudėlės pasidalinta mažo juodo spirgiuko nuotrauka. To mažylio akytės jau tada pasirodė itin savos, tačiau tuo metu dar tik buvau bebaigianti mokslus ir šuneliui dar, rodėsi, gerokai per anksti.

 

Praėjo Šv. Kalėdos, artėjo Naujieji metai, o aš to juodo mažylio taip ir negalėjau paleisti iš galvos (taip, tai tarsi banali meilė iš fotografijos), todėl artimų draugų paraginta Naujųjų metų išvakarėse nuvažiavau į prieglaudėlę susipažinti su mažyliu. Po tos dienos abejonių nebeliko – jis tapo mano geriausiu draugu.

 

Kirutis – stipraus charakterio, itin aktyvus šunelis. Mažylis 1,5 metų buvo labai savarankiškas, bet dabar labiau už viską vertina mūsų draugystę, kartu vis dar mokomės kantrybės, tarpusavio supratimo ir naujų komandų. Kiras kasdien primena, kad reikia džiaugtis mažomis akimirkomis, ir net liūdną dieną, dovanodamas savo energiją, padaro kur kas linksmesnę. Jis, nors ir skubotas, tačiau neabejotinai geriausias mano pasirinkimas!

 33   202
“Džiaugiuosi, jog...

“Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.”

 

Visada norėjau turėti prancūzų buldogo veislės šunį, todėl stebėdavau “DogSpoto” veiklą socialiniuose tinkluose. Atėjus 2018 metų pavasariui tvirtai nusprendžiau, jog noriu priglausti šunį, tad parašiau jiems. Su manimi susisiekė Indrė, o aš pasidomėjau dabartiniais globotiniais, taip pat paklausiau ir apie Zumos savijautą, nes nemačiau kurį laiką jokių naujienų. Ir man pasisekė, nes jai jau norėjo pradėti ieškoti šeimininkų. Su globėja sutariau susitikimą su Zuma. Pirmą kartą buvau aplotas, bet kaip paglosčiau, ji tik to iš manęs ir norėjo. Iš Indrės gavus žalią šviesą po kelių dienų Zuma jau buvo pas mane.

 

Pačios Zumos istorija buvo tokia, kad ją išgelbėjo šeima iš daugyklos ir ji turėjo sveikatos problemų. Jiems patiems sunkiai sekėsi gydyti jos odą, tuomet Zuma buvo perduota “DogSpotui”. Dabar ji yra 5-6 metų amžiaus, namie rami, neloja. Lauke smalsi, veržiasi su savo skleidžiamais garsais pas kitus šunis, kurie kartais jos nesupranta ir parodo agresiją. Mėgsta kur nors keliauti automobiliu, pati lipa į mašiną. Draugauja su visais, kurie ją glosto ir kaso. Didelių išdaigų nėra pridariusi, tik yra pagadinusi daiktus, kuriuos pats palikau ne vietoje. Nors ir suaugusi, bet dresuoti ją nesunku, į miegamą lovą nelipa be leidimo, maisto irgi neėda, gavusi komandą „laukti“. Yra kantri ir rami, kai tvarkome ausytes ar nagus ar kai apžiūri veterinaras. Vardą tokį jau turėjo atkeliaudama iš “DogSpoto”.

 

Džiaugiuosi, jog grįžus namo ji visada manęs laukia, sutinka kriuksėdama ir striksėdama.

 42   146
“Esu labai...

“Esu labai laiminga, kad ją sutikau, be jos gyvenimo neįsivaizduoju.”

 

2017 m. Liusę, jaunutę kalytę laibomis kojytėmis išdavė buvusi šeimininkė. Ja taip skubėjo atsikratyti, kad atvežė tiesiai į vykusią šventę, kurioje dalyvavo gyvūnų prieglauda „Šiaulių letenėlė“. Pasak prieglaudos vadovės, ji taip stresavo, kad galvytę laikė vos kelis centimetrus nuo žemės.

 

Ir štai, praėjus maždaug pusei metų, aš pradėjau savanoriauti “Šiaulių letenėlėje”. Liusė iš karto pavergė mano širdį, tarp mūsų atsirado ypatingas ryšys. Taip Liusė tapo mano šeimos nariu, dabar jau 4 metus esame kartu. Nežinia, kaip ji gyveno ir ką patyrė prieš patekdama į prieglaudą, nes Liusė iki šiol yra baikšti, išsigąsta menkiausio stipresnio garso, stipresnio vėjo, bijo būti tarp daug žmonių. O, kad galėtų papasakoti, ką ji prieš tai patyrė. Esu labai laiminga, kad ją sutikau, be jos gyvenimo neįsivaizduoju. Beje, pas mus dar ir katė yra, su Liuse puikiai sutaria.

 47   130
“Dėl Bučkio...

“Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.”

 

2019 metų rudenį per nelaimingą atsitikimą praradome savo mylimą šunytę Smiltę. Buvo labai skaudu, ašaros skruostais riedėjo kasdien. Norėjosi tą skausmą sumažinti ir širdyje prasivėrusią tuštumą užpildyti nauja uodega. Taigi nusprendėme suteikti šansą kitam šuniukui iš prieglaudos.

 

Pradėjome paieškas. Kasdien peržiūrėdavome prieglaudų skelbimus. Prieš pat lemtingą dieną net buvome nuvykę į “Penktą koją”. Bet ten nepavyko susidraugauti nei su vienu šuniuku. Nusiminiau, bet nenuleidau rankų ir tęsiau paieškas.

 

Jau kitą dieną mano vyras peržiūrinėjo “Nuaro” prieglaudos skelbimus ir man parodė mūsų Bučkį. Man atrodo, mane ištiko meilė iš pirmo žvilgsnio. Griebiau telefoną ir bijodama, kad sekmadienį prieglauda nedirbs, skambinau ir tyliai tikėjausi, kad su patikusiu šuniuku galėsiu pasimatyti jau greitai. Mano dideliam džiaugsmui, atsiliepusi prieglaudos darbuotoja mus pakvietė atvykti į pasimatymą tą pačią dieną. Tad šokome į mašiną ir jau netrukus prieglaudos pievose vedžiojome juodai baltą, linksmą ir energingą 1,5 metų amžiaus šuniuką.

 

Iškart pajautėme, kad tai mūsų šuo! Tad atsisveikinę su prieglaudos personalu, sėdome į mašiną ir nekantraudami keliavome namo. O bekeliaudami išrinkome ir vardą. Pavadinome jį pačiu meiliausiu vardu – Bučkiu. Ir labai pataikėme, nes mūsų Bučkis yra pats mieliausias šuo žemėje. Jis visus nuolat bučiuoja, nesvarbu, tai mes, gatvėje sutiktas praeivis ar net piktas kaimyno šuo.

 

Bet mūsų draugystės pradžia nebuvo labai lengva. Iš pradžių jis mumis ne visai pasitikėjo. Ir vieną dieną, kai vedžiodama jį paleidau palakstyti Nemuno pievomis, jis nusprendė neleisti man jo prisisegti. Niekur nuo manęs nebėgo, bet vos tik ištiesdavau ranką ir bandydavau jį prisegti prie pavadėlio, jis greitai atsitraukdavo. Smarkiai vėlavau į darbą, į gaudynes įtraukiau net kaimynus, telefonu konsultavausi su dresuotoja, kol po 4 valandų jis pasidavė ir atsisėdo šalia. Tuomet supratau, reikia padirbėti, kad jis manimi labiau pasitikėtų ir sugrįžtų pas mane, kai tik pakviečiu. Todėl pradėjome lankyti dresūros pamokas bei daug dirbome lauke. Ir nors gaudžiau jį ir bandžiau savo kantrybę dar ne kartą, dabar Bučkis jau puikiai moka komandą “pas mane”, todėl gali laisvai lakstyti pievose ir parkuose.

 

Bučkį aš kartais vadinu laimės ir džiaugsmo šuniu. Einant gatve jis pralinksmina net pačius niūriausius praeivius. O dėl linksmos išvaizdos nuolat sulaukiame komplimentų, dažnai net klausimų ar pasvarstymų, kokios veislės šuo jis galėtų būti. Dėl Bučkio gebėjimo žavėti, meilumo ir draugiškumo su kitais šunimis nuolat plečiu naujų pažįstamų ratą bei dar geriau pažįstu savo kaimynystę.

 

O jei paklaustumėte, ką Bučkiui labiausiai patinka veikti, tai neabejodama atsakyčiau, kad lakstyti Nemuno pakrante, siausti su kitais šunimis ir, aišku, daug, ir geriausia ant sofos, pamiegoti. Jis yra šuo, kuris galėtų užmigti bet kokioje pozoje. Ir tai yra smagu, nes galima jį apsikabinti ir miegoti lyg su pliušiniu žaislu. Tiesa, vos nepamiršau, dar jis mėgsta voliotis ant žolės taip, tarsi gyvenimas būtų viena didelė šventė kasdien.

 

Esame labai laimingi turėdami Bučkį, jaučiame, kad ir jis yra labai laimingas šuo turėdamas mus. Na, bent jau grįžus namo jis šokinėja, laksto ir loja taip, lyg mūsų namie nebūtų buvę kokius metus.

“Ji išmokė...

“Ji išmokė mane sustoti, kiekvieną rytą pasivaikščioti ir atrasti daug džiaugsmo mažiausiuose dalykuose.”

 

Mano istorija su gyvūnais prasidėjo dar vaikystėje. Visada labai juos mylėjau, dar pradinėse klasėse būdami, su broliu Kalėdoms gavome triušę (su tėvų palaiminimu, žinoma) ir nuo tada namuose beveik visada gyveno smulkūs gyvūnėliai. Paauglystėje labai norėjau šuns (katės, žinojau, kad mama namo parvesti neleis), tačiau leidimo nebuvo. Tad labai tvirtai žinojau, jog vos tik persikraustysiu gyventi savarankiškai, namuose atsiras šuo arba katė.

Taiga (katė) namuose atsirado pirmoji. Maždaug po pusantro mėnesio nuo išsikraustymo. Ilgai svarsčiau, auginti katę ar šunį, tačiau šuniui tuo metu nesijaučiau pasiruošusi, visgi studijavau ir dirbau. Niekada nekilo minties pirkti gyvūno, tad priėmusi sprendimą keliavau į prieglaudas. Taigą radau “SOS gyvūnų” namelyje, “Akropolyje”. Tik įėjus į kambarėlį ji išvertė man pilvuką ir žinojau, kad kartu važiuosime namo. Ji labai rami katė, daiktų (beveik) nevarto, mėgsta miegoti ant pilvo ir visiškai nemoka murkti (skleidžia tokį keistą garsą bandydama).

 

Dėl Taigos vėliau pradėjau globoti katinus su “SOS gyvūnais”. Susipažinau su jos globėja, tada sužinojau daugiau ir apie jos istoriją (rasta po balkonais, ilgai sirgo grybeliu, tad ir namų ieškoti galėjo tik būdama jau paaugliukė). Tik ji labiau džiaugiasi, kai globotiniai išvažiuoja iš namų, o ne kai į juos atvažiuoja.

 

O noras auginti šunį taip niekur ir nedingo. Vis tikrindavau prieglaudų puslapius, skelbimus. Ir nepraėjus nei metams viename skelbime pamačiau 5 šunyčius. Nors prieš tai mačiau labai daug šuniukų, būtent šie niekaip neišėjo iš galvos. Ir nors visi sakė, jog neimk šuns, gailėsies, susitariau nuvažiuoti susipažinti. Šuneliams buvo 2 mėnesiai, jų mama prie grandinės, o šeimininkai sakė, imk ir važiuok, nes mama jų jau nebenori. Tėvas “gražus kaimynas”. Nei sekundės nesigailėjau parsivežusi Tundrą namo. Nors pirmas savaites ir jaučiausi kaip vieniša mama (tuomet globojau dar 4 kačiukus).

 

Dėl Tundros mano gyvenime atsirado draugas (negalėjo dalyvauti fotosesijoje), ji pakeitė ir mano gyvenimo ritmą. Žinojau, jog atsiradus šuniui turėsiu prie jo prisitaikyti, mažiau visur bėgti, skubėti, taip ir įvyko. Ji išmokė mane sustoti, kiekvieną rytą pasivaikščioti ir atrasti daug džiaugsmo mažiausiuose dalykuose.

 

Neįsivaizduoju, kaip atrodytų mano gyvenimas be šių dviejų merginų, tačiau manau, kad jis būtų daug liūdnesnis.

“Gavau daug...

“Gavau daug įspėjimų, kad tai ne ta katė, kuri pasitiks prie durų, glaustysis ar bus rankinukė, bet tai nieko nekeitė, nes katė pasirinko mane, o aš turėjau ryžto ją prisimeilinti.”

 

Abiejų priglaustųjų istorija užgimė dar mano vaikystėje, nes visada augome su gyvūnais (2 katinai, šuo ir žiurkėnas buvo mūsų kasdienybė). Vėliau išvažiavau mokytis į Olandiją ir man be proto trūko augintinio, todėl grįžusi į Lietuvą žinojau, kad pirmu taikymu esant galimybėms imsiu gyvūnėlį. Man pro akis dažnai prašmėžuodavo “Akropolio” “SOS gyvūnų” namelis. Todėl vieną gruodžio vakarą užėjau į tą namuką, labai daug meilių šuniukų ir kačiukų ten buvo, o kamputyje gulėjo juodas pūkų kamuoliukas žaliomis akimis. Ją palietus, ji pradėjo murkti ir žinojau, kad čia mano gyvūnas. Gavau daug įspėjimų, kad tai ne ta katė, kuri pasitiks prie durų, glaustysis ar bus rankinukė, bet tai nieko nekeitė, nes katė pasirinko mane, o aš turėjau ryžto ją prisimeilinti. Po 4 mėn. gyvenimo kartu ji pradėjo pasitikti mane prie durų, leistis glostoma ir murkti.

 

Po metų gyvenimo kartu mūsų namuose atsirado ir laukinukas Zuikis. Zuikis – įvairaus gyvenimo matęs katinas, atsidūrė pas mane rastas gatvėje. Ilgą laiką gydytas nuo virusų ir ligų po kelių mėnesių tapo tikru naminiu katinu. Taip pat tik po kelių mėnesių gavo ir vardą, kadangi atsiliepdavo tik šaukiant Zuikeliu. Visgi čia katino istorija nesibaigė, po beveik metų kartu vieną vasaros rytą susivokiau, kad katino nėra namuose. Ilgai jis buvo ieškotas, kabinti skelbimai, kreiptasi į įvairias prieglaudas ir jokio rezultato. Kadangi gyvename 4 aukšte, centre, praradome viltį, kad jis gyvas. Tačiau po 3 mėnesių sulaukiau skambučio iš veterinarijos klinikos, kad buvo rastas katinas su registruotu čipu. Kai nuvažiavome pasiimti, jis buvo visai liesas (svėrė apie 2 kg), sulūžusia uodega, užpūliavusia akyte ir vilko gomuriu. Bet vėl išsigydėme visas ligas, pasidarėme 3 operacijas ir užaugome iki 5,5 kg. Nors keli laukiniai įpročiai yra likę, bet vėl grįžome prie naminio katino statuso. Dabar namuose atsiradus leliukui Zuikis tapo geriausiu „žaislu“ ir auklyte.

“Gilė,...

“Gilė, iškrėtusi šunybę, visada nutaiso besigailinčio šuniuko snukutį, kuriam neatsilaikau, ir pykti net nepradedu.”

 

Mano vyras Gintaras seniai norėjo turėti šuniuką, nes nuo pat mažumės užaugo su gyvūnėliu namuose. Kiek kalbėdavome apie tai, tiek visuomet žinojome, kad augintinis mūsų namuose atsiras būtent iš prieglaudos, nes ten yra gausybė gyvybių, kurios laukia rūpesčio ir švelnumo bei yra paruošusios savo didžiules širdis meilei, nors gyvenimas jų ir nelepino. Ilgai brendome šiam sprendimui, kol galiausiai nusprendžiau jį nustebinti ir šuniuką padovanoti Kalėdų proga. Kadangi gyvename Vilniuje, o mano tėvai Šiauliuose, paprašiau jų padėti ir šuniuką priglausti iki švenčių, kad vyrui būtų kuo didesnė staigmena. Būtent todėl šuniuką rinkausi iš Šiaulių gyvūnų globos namų „Šiaulių letenėlė“ – kad mano tėvai galėtų nuvykti jo paimti ir pasirūpinti iki Kalėdų.

 

Gilę išsirinkau nuotoliniu būdu – iš nuotraukų. Kodėl būtent šis šuniukas? Tiesiog negalėjau atsilaikyti prieš tą mielą snukutį ir jaukias ausytes. Taip pat patraukė nuostabus ir gilus žvilgsnis, kuris persmelkia iki širdies. Atsilaikyti prieš jį sunku ir šiandien.

 

Gilės vardas jai buvo duotas prieglaudoje. Pamanėme, kad jis jai puikiai tinka, ir keisti net nenorėjome. Dabar ją vadiname Gile, Giliuke, Kliunkiu, Mažyle, Pipirėliu.

 

Susiskambinau su prieglauda, aptariau savo planą. Viską suderinau. Tėveliai paėmė Gilę, parsivežė pas save namo ir net užleido jai visą mano vaikystės kambarį dviems savaitėms. Ji tuomet tebuvo keturių mėnesių. Mažytė, bailutė, bet be proto meili ir prieraiši.

 

2018 m. Kūčių vakarienei nuvykę pas mano tėvus pirmą kartą susitikome su Gile. Iš karto įsimylėjome iki ausų! Ko gero, nesumeluosiu sakydama, kad jausmas buvo abipusis, nes ji mus lengvai prisileido.

 

Po švenčių keliavome į Vilnių – tikruosius namus, kur prasidėjo nuotykiai. Gilė iš tiesų yra ramus šuo, kuris daug miega, tačiau, kai ją apima siautulys, laikykis: laksto be sustojimo, visur šokinėja ir pameta galvą (kartais nesuspėjusi sustoti ar laiku pasukti, patenka į avariją – kur nors atsitrenkia).

 

Gilė yra visiškas žmogaus šuo. Ji mieliau laiką leidžia prisiglaudusi šalia ar gulėdama ant kelių, krūtinės, rankų, nugaros, bet kur, kur tik būtų prisiglaudusi prie žmogaus (ir dabar, man rašant šį tekstą, ji guli prigludusi prie mano šono). Be galo išsiilgsta mūsų (nors, atrodo, buvome išėję tik akimirkai) ir visuomet pasitinka bučiniais ir apkabinimais.

 

Miega kartu su mumis (nors Gilė ir nedidelė, bet su ja tenka pakovoti dėl vietos). Po nakties miego, atrodo, pasiilgsta mūsų labiausiai. Tad tik pajutusi, kad mes prabudome, nuo kojų atkeliauja ant krūtinės, letenėles pasideda ant pečių ir apdovanoja ilgais bučiniais bei džiaugsmingu rytiniu šokiu, kuomet ji vartosi lovoje ir kviečia žaisti.

 

Kai ji dar buvo mažytė, teko susidurti su nugraužtų laidų, apkandžiotų fotelių ranktūrių, padraskytų tapetų, net savo guolio sugraužimo situacijomis. Taip, be abejonės, kentėjo ir mūsų pamiršti batai, ar daržovės paliktos dėžėje ant žemės (kažkada grįžę radome bulvių ir svogūnų fiestą namie). Ko gero, labiausiai įstrigusi jos išdaiga – prisisiojo automobilyje, kai ją palikome 5 minutėms vieną. Jos žinutę aiškiai supratome ir automobilyje vienos niekada nebepaliekame. Iš tiesų Gilė, iškrėtusi šunybę, visada nutaiso besigailinčio šuniuko snukutį, kuriam neatsilaikau, ir pykti net nepradedu.

 

Su Gile kartu keliaujame. Ji labai mėgsta važiuoti automobiliu – valgo kiekvieną vaizdą, kuris greit keičiasi už lango. Mažylė jau pabuvojo visuose Lietuvos didmiesčiuose, aplankė gausybę pažintinių takų, vizitavo mano darbovietėje, matė Baltijos jūrą, kartu plaukė net baidarėmis. Ji tikra nuotykių ieškotoja.

 

Gilė taip pat yra tikra detektyvė, tad nosimi visada ieško istorijų, kurios paslėptos kvapuose. Taip pat lauke dievina žaidimą su paukščiais, kurie, deja, tuo pačiu atsako tikrai retai.

 

Beveik prieš trejus metus mūsų gyvenime atsiradus Gilei labiau atsipalaidavome, pradėjome paprasčiau ir atlaidžiau žiūrėti į daugelį dalykų. Ji į mūsų gyvenimą įnešė dar daugiau šilumos, meilės ir juoko. Net nebeatsimenu, koks gyvenimas buvo be jos. O ir nenoriu, nes dabar gyvenimas spalvotesnis bei labiau nenuspėjamas. O taip gyventi tik įdomiau!

 31   181
“Dabar kiekviena...

“Dabar kiekviena Hario diena yra kupina miego (mėgstamiausias jo užsiėmimas) ant sofos, o į lauką mėgsta eit tik tada, kai nelyja.”

 

Prieš kelerius metus prisijungiau prie “DogSpoto” globėjų gretų ir kartais padėdavau beglobiams suplotasnukiams surasti namus, tačiau prieš tai jie atsidurdavo mano globoje iki tol, kol bus paruošti naujiems namams. Taip pas mane atsidūre ir Haris. Atkeliavo iš vienkiemio prie Raseinių, sulūžusia koja, visas išsigandęs ir su didele nežinomybe akyse. Taip prasidėjo vizitai pas veterinarus, gipsas ant kojos, kuris, beje, irgi nežinia kuriam laikui, nes lūžis nebuvo naujas, jau buvo pradėję netinkamai gyti. Tad po ilgo gijimo, nešiojimo laiptais ir itin nepatogaus ambulatorinio laikotarpio atėjo laikas nuimti gipsą ir žiūrėti – ar sugijo tinkamai, ar teks iš naujo pradėti gydymą. Tačiau viskas praėjo gerai ir Haris jau džiaugėsi lakstydamas. Taip ir baigėsi jo globa, nes nusprendžiau, kad jį pasiliksiu!

 

Iš kaimo į miestą – nemažas stresas. Gan baikštus dėl kiekvieno garso, ypač mašinų, Haris nelabai noriai eidavo į lauką, nes juk kiek garsų! Pradėjome lankyti dresūros kursus bailiems šunims ir kiekvieną dieną pratintis prie garsų bei ugdyti pasitikėjimą manimi. Nors ir nugalėti baimės iki galo nepavyko, vis tiek matosi didelis laimėjimas – jis nebebijo eiti į lauką, nebe taip reaguoja į visus aplinkos garsus (nors mašinų garsinis signalas vis vien išliko didžiausia baime), džiaugiasi ir kiekvienu sutiktu žmogumi kieme.

 

Dabar kiekviena Hario diena yra kupina miego (mėgstamiausias jo užsiėmimas) ant sofos, o į lauką mėgsta eit tik tada, kai nelyja, nes jei bent lašelis išdribs ant jo, tai kojos tikrai į lauką nekels.

 

Ir nors beveik kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus grožisi viena nuleista Hario ausimi, retai kuris supranta, kad tai tikrai ne iš gero gyvenimo atsitikę. Turbūt tai buvusi žaizda, dėl kurios atsirado hematoma, ausis sukietėjo bei pakeitė formą.

 

Haris į mano gyvenimą atnešė kur kas daugiau atsakomybės jausmo, gal ir pats laikas jau buvo.

“Ir štai jau...

“Ir štai jau antrus metus mūsų kasdiena užpildyta begaliniu džiaugsmu ir meile, „pokalbiais“ ir žaidimais ar tiesiog tinginiavimu įsitaisius ant sofos.”

 

Nepaprastai laiminga Vilsono, Kotrynos ir Enrikos istorija laimingai susiklostė dėl laimingų atsitiktinumų, susijungus dviems nelabai linksmoms istorijoms. Tad apie kiekvieną atskirai.

 

VILSONAS

 

2019 m. vasaros pabaigoje negeras žmogus atskyrė nuo mamos du mažylius dvynukus, brolį ir sesę, paleido vienus pievoje likimo valiai… Laimingas atsitiktinumas – netoli Salininkų turgavietės. Ten ir atklydo išgyvenimo instinkto vedami pamestinukai ir susirangė į kraštinėje eilėje prekiautojo padėtą kartoninę dėžę. Dar laimingesnis atsitiktinumas – dėžė priklausė turgavietėje laisvalaikiu prekiaujančiai nepataisomai kačių mylėtojai ir globėjai, išgelbėjusiai nenusakomą skaičių likimo nuskriaustų pūkuotukų. Kadangi moteriškės naminė katė į namus parneštų mažulių nepripažino, prasidėjo katukų kelionės iš vienų rankų į kitas, kol galų gale mažiai atsidūrė labdaringos “DiVet” klinikos Antakalnyje globoje. Rūpestingos daktarės patikrino sveikatą, išgydė supūliavusias akytes ir – svarbus momentas – į dokumentą įrašė gimimo datą, 2019 m. rugpjūčio 1 d. Tada išaušo nepaprastas 2019 d. rugsėjo 22 d. sekmadienis… Narvelį broliukui pakeitė šilti Kotrynos ir Enrikos namai. Vėliau sužinojome, kad tą pačią dieną į kliniką atvykę žmonės paėmė globon ir sesutę.

 

KOTRYNA IR ENRIKA

 

Su dukra Kotryna neapsakomai gedėjome 2019 m. rugpjūčio 9 d. netekusios 12 metų augintinio katino Ralfo… Rodės, jog daugiau niekada… Tačiau giliai jautėme, jog tiesiog laiko klausimas ir širdis pasakys, kada ateis metas naujam namų gyventojui. Apie mūsų netektį žinojo ir mano kolegė, ta pati nepataisoma kačių mylėtoja ir globėja. Kelis kartus siūlė tuo metu pas ją kaip tik atklydusius mažylius, siuntė jų nuotraukas, tačiau naujam augintiniui dar nebuvau pasiruošusi. Nors Facebook puslapiuose nesąmoningai sekiau “Naminukų” ir kitų globos įstaigų puslapius…

 

2019 m. rugsėjo 22 d., ankstų sekmadienio rytą, sklaidant pranešimus, žvilgsnį sukaustė “Naminukų” paskelbta nuotrauka, iš kurios į mane žvelgė nenusakomo grožio žydraakis mažylis. Net nepajutau, kaip akimirksniu surinkau “Naminukų” numerį. Pasirodo, “Naminukai” tarpininkaudami nuotrauką paskelbė kačiuko šeimininkės prašymu. Skambinu jų duotu telefono numeriu, o kitame laido gale išgirstu: „Labas, Enrika“.

 

Paaiškėjo, kad tai tie patys vasaros pabaigoje atklydę kačiukai (aš neatpažinau prieš kelias savaites man siųstos jų nuotraukos), kurie po ilgos, nesėkmingos globėjų paieškos atsidūrė “DiVet” veterinarijos klinikoje. Būtent mano nužiūrėtu kačiuku jau buvo susidomėta ir būtent tą sekmadienį jis galėjo būti paimtas… Ko gero tai buvo greičiausias kada nors priimtas sprendimas ir veiksmas – skambutis ir nuotrauka dukrai Kotrynai, su dukros drauge Laurinta nuvykimas į “DiVet”, visų reikalingų daiktų supirkimas ir štai – mažylis naujuose namuose!

 

MES VISI

 

Nuo to momento prasidėjo nuostabus, laimingas mūsų trijulės laikotarpis. Pirmas uždavinys – išrinkti vardą, kuris ypatingam gyventojui turėjo būti ypatingas (negalėjo būti eilinis ). Į paieškas įsijungė visi namiškiai, variantų tūkstančiai, tačiau nei vienas nebuvo tinkamas. Ir štai vieną dieną bingo – VILSONAS, tas pats Vilsonas iš filmo su Tomu Henksu „Prarastasis“. Simboliška, taiklu, solidu.

 

Ir štai jau antrus metus mūsų kasdiena užpildyta begaliniu džiaugsmu ir meile, „pokalbiais“ ir žaidimais ar tiesiog tinginiavimu įsitaisius ant sofos. Vilsonas užaugo didelis, visus katiniškus įpročius profesionaliai įvaldęs, nepaprasto grožio beveik 6 kg svorio katinas. Nors oficialiai nepripažinta (būtų įdomu išgirsti specialistų nuomonę), tačiau išvaizda ir charakteriu jis labai primena Jungtinėse Amerikos Valstijose 1993 m. išvestą Siamo ir dvispalvės Amerikos trumpaplaukės katės veislę – „Sniego letenėlės“ (ang. „Snowshoe“). Tačiau „garbingo titulo“ nebuvimas jokiu būdu nesumenkina pačios didžiausios prasmės – būti visateisiu namų teritorijos šeimininku. Ir iš akiračio nepaleisti šeimininkės, galbūt prisimenant vaikystės patirtį – baimę būti paliktam. Todėl kasdien tūkstančius kartų kartojame – tu mūsų brangiausias, mylimiausias ir pats geriausias KATINAS VILSONAS pasaulyje.

“Avytė gavo vardą...

“Avytė gavo vardą per kelias minutes, abejonių nebuvo, mielesnio šuns nebuvau mačiusi.”

 

Mūsų istorija yra apie džiaugsmą, ištikusį netikėtai. Aš visada turėdavau gyvenime kokį nors kailiniuotą draugą ir po supertriušio Čarlio jau kurį laiką kažko trūko. Labai norėjau keturkojo, bet nenorėjo mano draugas Simas. Tada atėjo karantinas ir kiti vargai. Teko kraustytis ten, kur man nejauku. Todėl Simas (beveik) nusileido ir sutiko, kad jeigu atsikraustysiu į jo namus, galėsime turėti šuniuką.

 

Visus gyvūniukų dovanojimo skelbimus ir prieglaudų gyventojus žinojau mintinai, kasdien žiūrinėdavau, bet, pamaniau, tie, kurie gražiai atrodo nuotraukose, tikrai nesunkiai ras namus. Nusprendžiau tiesiog važiuoti kur toliau nuo miestų (ta proga ir palikti Vilniaus savivaldybę pirmą kartą per kelis mėnesius) ir pažiūrėti, ką gyvenimas pasiūlys. Žinojau, kad mažo ir viską graužiančio Simui, kuris ir taip nedega noru, neužkrausiu, todėl dairiausi nedidelio ūgio, jauno, bet smalsus.

 

Alytaus “Nuaro” savanoris tiesiog į glėbį įdavė ramią ir baikščią garbanytę. Esu be galo dėkinga už jo ryžtą ir žinau, kad ten patekusiems labai sekasi. Laikiau rankose ir galvojau, aš jos net svorio nejaučiu, tarsi jos nebūtų. Kaip man reikės pamilti? Bet jau buvau apsisprendusi, kad bus, kaip turi būti, ir išvykome namo.

 

Avytė gavo vardą per kelias minutes, abejonių nebuvo. Mielesnio šuns nebuvau mačiusi. O tada ji pradėjo augti. Prieglaudoje ji buvo atsidūrusi visai neseniai, prieš porą savaičių, ir jokių ženklų dar matytis negalėjo. Gal ir pabėgo iš buvusių šeimininkų dėl rujos šauksmo. Veterinarai irgi nieko neįtarė, net kai man pačiai kilo nuojauta. Bet kai pabuvus mėnesį pas mus jau pilvelis pradėjo raitytis ir žagsėti, supratome, kad čia bus NUOTYKIS.

 

Kai kas nors iš mano aplinkos sako, kad nori šuniuko, ramaus ir mažo, judraus ir didelio, kalytės ar patinėlio, aš sakau, nebijokite, jus pačius susiras, ir tikrai ne tai, ką įsivaizduojate. Tai va, aš esu įrodymas.

 

Gimdymą priėmėme patys. Nuo pirmų dienų nusprendžiau dalintis mažylių gyvenimu su pasauliu, filmavau juos ir kėliau į Facebook. Sąmoningai taip apsisprendžiau, pavargusi nuo viso purvo, kurį žmonės tuo metu liejo šioje platformoje. Daugelis stebėjo visą jų gyvenimą kaip serialą. Šuniukai yra sveiki, užaugę ir netrukus keliaus į tikruosius namus. Pirmenybę teikiu draugams ir artimiesiems, nes jau dabar žinau, kad pasiilgsiu. Visi turi vardus ir labai skirtingus charakterius. Vyšnia – žavuolė, kamuoliukų gaudymo meistrė, džiaugsmo kamuolėlis; Sula – žvairiukė, žaviai keistos išvaizdos, katiniško būdo, visada turinti savo reikalų, visur įlendanti; Begemotas – stipruolis pirmūnas, visko išmokstantis pirmas, stambiausias ir vikriausias, bet toks ramus, kad visi, paėmę ant rankų, nurimsta; Rugis – vienintelis šviesaus kailio, visada išsiskiriantis, viską darantis priešingai nei kiti, labai mylintis žmones, nuolat reikalaujantis dėmesio ir turintis, dėl ko pasiskųsti; Pipiras – karšto būdo, pats smulkiausias, kilmingos išvaizdos grafas, turi baltas pirštines, kojinytes ir kaklaraištį, o viduje slepia demoniukus, kurie kartais prasiveržia lauk.

 

Esu labai dėkinga prieglaudai, žinau, kad jie daro sunkų ir gerą darbą. Jei kas paskaitęs sugalvos, kad reikia juos smerkti, tai smerksite ir mane, ir visus, norinčius padėti bejėgiams. Ir ačiū Simui, kad peržengia visas savo ribas dėl mūsų su Avyte.

 41   194
 45   141
 41   147
 34   140
 40   170
“Svajoju su juo...

“Svajoju su juo nuvykti ir į Skandinaviją pasivaikščioti, nes su tokiu vardu negalima to nepadaryti.”

 

Vieną gražią vasaros dieną vaikščiojau Vingio parke ir pavydėjau visiems šuniukų šeimininkams. Tuo metu gavau žinutę su skelbimu, kad maži gražūs šuniukai ieško šeimininkų. Pažiūrėjusi į nuotraukas iškart įsimylėjau mažą “ryžiuką”, duodantį „Labas“. Kadangi jau seniai svajojau įsigyti šunį, iškart paskambinau skelbimo autorei ir susitariau dėl šuniuko perdavimo. Toliau vaikštinėdama parke sugalvojau vardą būsimam augintiniui ir sudariau reikalingų daiktų sąrašą. Tuo metu žiūrėjau man didelį įspūdį padariusį serialą „Vikingai“, todėl šuniukui daviau Flokio vardą. Iki atsiėmimo žiūrėdavau Flokio nuotraukas ir nekantravau greičiau jį paglostyti.

 

Tuo metu Flokis ir jo sesė gyveno pas laikinus globėjus Kaune. Globėja papasakojo, kad visa šuniukų vada buvo išmesta į konteinerį prie kažkurio kaimo netoli Marijampolės. Juos ten radę žmonės pranešė gyvūnų prieglaudai „Penkta koja“ ir šuniukai buvo išdalinti laikiniems globėjams. Šuniuko perdavimo ceremonija įvyko Joninių dieną, todėl juokavau, kad radau savo paparčio žiedą. Vos atidarius duris šuniukai puolė šokinėti iš džiaugsmo, o Flokis pasirašant dokumentus įsibėgėjęs užšoko ir pračiuožė per stalą. Kelionė į Vilnių buvo sklandesnė, nei tikėjausi. Šuniukas apsiuostęs ir paglostytas susisuko į kamuoliuką ant sėdynės ir beveik visą laiką miegojo.

Atvykus į naujuosius namus įvyko pažintis su čia gyvenančiu ir ketverių metų karaliavimo stažą turinčiu katinu. Buvo apsikeista keliais griežtesniais argumentais, kas čia bus viršesnis, tačiau iš esmės gyvūnai susitarė ir dabar gyvena draugiškai, kartais surengdami bokso varžybas, imtynes ar lenktynes.

 

Netrukus su Flokiu pradėjome lankyti šuniukų paklusnumo ir socializacijos pamokas. Drįsčiau teigti, kad Flokiui sekėsi gana neblogai, bet yra kur tobulėti. Smagu, kad komandas išmoksta labai greitai, užtenka kelis kartus parodyti ir, žinoma, paskatinti skanėstu. Dėl šitų tai ir sielą parduotų. Labiausiai nerimavau, kaip teks išmokyti sulaukti manęs, grįžtančios iš darbo, tačiau nurašius į nuostolius kelis daiktus ir padirbėjus valytoja, dabar jau prisitaikėme vienas prie kito. Nepaisant visų Flokio išdaigų, pavyzdžiui, po visą kambarį paleistos plunksninės pagalvės, labai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą auginti šunį, ir dabar turiu ištikimą draugą, su kuriuo smagu atsibusti kas rytą, o vakarais keliauti po Vilnių. Svajoju su juo nuvykti ir į Skandinaviją pasivaikščioti, nes su tokiu vardu negalima to nepadaryti. Tikiuosi, kad mums pasiseks.

“Rožė labai mėgsta...

“Rožė labai mėgsta muziką, jos mėgstamiausias muzikinis žanras – sunkusis metalas.”

 

Noriu su jumis pasidalinti Rožytės istorija. Jos mama šuniukus atsivesdavo beveik kiekvienais metais, nebuvo sterilizuota. Šuniukų niekas nelaukė – juos visus skandindavo. Ne išimtis buvo ir Rožytė. Taigi mano sesei Dovilei pavyko išgelbėti tik du šuniukus. Taip Rožytė atsidūrė mano namuose. Iš pradžių ji buvo labai baili ir ieškojo savo mamos, bet greitai prie mūsų priprato ir pamilo. Netrukus atsiskleidė jos asmenybė – empatiška, aktyvi, žaisminga, drąsi. Bet kartais ta drąsa priveda prie nelaimių. Vieną dieną mes važinėjomės dviračiais ir Rožė užpuolė dviračio ratą.

 

Rezultatas – sulaužytas žandikaulis. Operacija turėjo būti tikrai sudėtinga ir daug gydytojų atsisakė ją daryti, siūlė migdyti. Tačiau mes nenorėjome pasiduoti ir nepraradome vilties, skubiai kreipėmės į kitas klinikas ir “Greitosios žirafos” klinikoje atsirado gydytojas, kuris sutiko ją operuoti. Rožytė gijo greitai, neprarado savo energijos ir labai greitai po operacijos vėl lakstė, tarsi nieko nebūtų buvę. Žinoma, operacija turėjo savo pasekmes, snukutis liko šiek tiek kreivokas, bet ji vis tiek mums pats gražiausias šuo žemėje. Rožė labai mėgsta muziką, jos mėgstamiausias muzikinis žanras – sunkusis metalas. Kartais ir ji pati mėgsta padainuoti. Rožytė yra kupina meilės, kuri nebetelpa jos kūne, todėl yra šiek tiek rieboka. Bet mes dirbame su tuo.

“Dabar jis –...

“Dabar jis – didelis, pūkuotas, baltas kaip sniegas, išdidus katinas, pilnas įvairių išdaigų, linksmas ir besąlygiškai mus mylintis.”

 

Senovės graikų filosofas Parmenidas yra pasakęs: „Ex nihilo nihil fit“ (liet. iš nieko niekas neatsiranda). Taip nutiko ir su mūsų namų princu Toru. Jis pas mus atkeliavo ne veltui, ieškojome pamainos mūsų mylimam katinukui Obamai, kuris vieną dieną iškeliavo į vaivorykštės šalį. Gailėjome jo, bet nenusivylėme, tad ir vėl pasiryžome suteikti namus beglobiui.

 

Į prieglaudą vykome žinodami, kad ten mūsų lauks naujas šeimos narys. Nežinojome dar, koks jis, kokio amžiaus, kokios kailio spalvos, bus ligotas ar sveikas. Vienintelis dalykas, kurį žinojome, buvo tai, kad jis mūsų laukia, kaip ir daugelis kitų beglobių laukia savų šeimininkų.

 

Prieglaudoje nepabūgome nei vieno kačiuko, ilgai visus glostėme, mylavome, glaudėme jų mažas širdutes prie mūsu širdžių… Ir tuomet pamatėme jį. Jis buvo purvinas, susivėlęs, ligotas, sloguojantis, apsiašarojusiomis akytėmis katinėlis, kurį prieglaudos savanoriai išgelbėjo nuo šalčio ir alkio. Jau buvo atlikta daug brangių tyrimų, ištraukti keli dantukai, skirtas gydymas.

 

Atrodo, kodėl jis? Ogi todėl, kad ne mes jį, o jis mus pasirinko. Tą pačią minutę, kai Torą vyras paėmė ant rankų, katulis pats prisiglaudė, kažką paslapčia pašnibždėjo jam į ausį ir mes kartu supratome, kad tai jis, mūsų naujasis šeimos narys, kurį besąlygiškai mylėsime.

 

Po kelių mėnesių gyvenimo namuose katinėlis pasikeitė. Dabar jis – didelis, pūkuotas, baltas kaip sniegas, išdidus katinas, pilnas įvairių išdaigų, linksmas ir besąlygiškai mus mylintis. Toks tas mūsų Toras, nors namuose šiuo vardu niekad nekviečiamas. Jis mūsų „Baltas“, „Katinukas“, „Katulis“, „Karalius“, „Šmikis“, „Banditas“, „Imperatorius“… Be jo mūsų dienos ir naktys būtų daug liūdnesnės, be jo mes nebūtume mes! Tad niekas iš nieko neatsiranda. Mes atradome jį, jis atrado mus ir visi esame labai laimingi būdami kartu.

 32   135
“Tas pirmą kartą...

“Tas pirmą kartą matytas išsigandęs, kuklutis, ramutis šuniukas namuose atsiskleidė kaip tikras siautalas, kramtalas ir energijos bomba.”

 

Neplanavome savo bute turėti šunų, tačiau viskas pasikeitė, kai su bendradarbiais nuvykome į “Tautmilės prieglaudėlę” pavedžioti šuniukų ir paaukoti jiems maisto ir kitų gėrybių. Ten sutikau tokį kuklutį, išsigandusį, vos kelias dienas prieglaudoje viešintį Čioko ir nebegalėjau jo pamiršti. Visą savaitę sapnavau jį ir vis susigraudindavau, kol su vyru nusprendėme jį priglausti. Vyras labiau mėgo kates, bet kai šuniukas jį pasitiko pirmą kartą visas strikinėdamas iš džiaugsmo ir laižydamas rankas, lyg pažinotų jau senų seniausiai, iš karto pavergė ir jo širdį. Tas pirmą kartą matytas išsigandęs, kuklutis, ramutis šuniukas namuose atsiskleidė kaip tikras siautalas, kramtalas ir energijos bomba. Tad neilgai truko, kol supratome, kad jam reikia draugo, su kuriuo galėtų išsidūkti ir išsilakstyti. Ir lyg tyčia Facebooke mus pasiekė skelbimas apie kaime klajojančią, išbadėjusią, besilaukiančią gražuolę kalytę Runą.

 

Ją laikinai priglaudusi moteris padėjo jai atsivesti ir užauginti 6 šunelius. Mes su Čioko ją lankėme, kol šuneliai užaugo ir rado naujus namus, ir galiausiai priglaudėme Runą į savo šeimą. Prireikė nemažai laiko ir dresuotojų pagalbos, kol vargšelė įveikė palikimo baimę, kai mes būdavome darbe. Iš pradžių net tualete negalėjau užsidaryti, nes ji išsigąsdavo, kad dingau. Tačiau galiausiai suprato, kad mes niekur nedingsime ir kad jai nebereikės keisti namų, ir tapo tikra namų karaliene bei valdytoja – visi gultukai ir žaisliukai priklauso jai. O šuniukų auginimo patirtis jai labai padėjo išmokyti gerų manierų net išdykėlį Čioko, kuris jos labiau klauso nei mūsų.

“Po šios...

“Po šios nelaimės saugome abu savo vaikinus ir vis stipriau juos įsimylime.”

 

Su mama savanoriaujame VšĮ „Šiaulių letenėlė“. Viskas prasidėjo prieš 5 metus. Vieną šaltą žiemą prie būdelės pamačiau mažą juodą pūkuotuką, tuo metu jis buvo pavadintas Mūrza. Mažas penkių mėnesių šuniukas, rastas po pušele, sniego pataluose. Pamilau jį tik pamačiusi. Tuo metu jam buvo sužeista kojytė, todėl „priverčiau“ mamą jį pasiimti laikinai globoti. Na, laikina globa virto į meilę be saiko likimo nuskriaustiems šuneliams, todėl nebegalėjome jo atiduoti. Pasilikome jį ir pavadinome Otonu. Praėjo 4 metai, gavome žinių, kad Pakruojo rajone nutrenktas takso mišrūnas, reikalinga skubi operacija, nes pažeisti dubens kaulai. Na, pagailo mums ir šio vaikino, todėl po operacijos atkeliavo tiesiai pas mus, kur turėjome ilgai pažindintis, socializuotis naujoje aplinkoje, nes senieji šeimininkai dėl blogos šunelio būklės jo atsisakė. Vaikinui yra maždaug 12 metų. Pavadinome jį Totemu ir šis vardas jam labai tinka, nes senuką visur reikia vesti kaip vaiką už rankytės, tokį bailų, santūrų. Jau metai praėjo po baisiosios nelaimės, šunelis labai pamilo mane, o aš jį, todėl jis jau oficialiai yra antrasis mūsų šeimos narys. Jis yra takso mišrūnas, bet mes visai negalvojome, kad senukas turi tokius stiprius medžiotojo instinktus.

 

Vieną dieną sugalvojo mus labai rimtai išgąsdinti. Vyko paprastas pasivaikščiojimas miške, kaip ir kiekvieną dieną, bet staiga… Nebematėme Totemo. Rėkimai, baimė, o vargšiukas, greičiausiai, pakliuvo į bebrų urvą, iš kurio išlįsti nebuvo galimybių. Keturios valandos ašarų, šakų traukimų, žemės kasimų ir nieko. Girdėti dūstantį savo šunelį po žemėmis tuo metu buvo pats baisiausias dalykas gyvenime, atrodė, kad jo netenkame. Po keturių valandų laukimo paskambinome gaisrininkams, kurie jau po 20 minučių buvo vietoje su kastuvais. Gelbėjimo operacija truko neilgai, vyrai greitai nustatė vietą, kur reikia kasti, ir kai jie atvėrė urvą, pamatėme savo Totemą sėdintį duobėje, aklavietėje, jis buvo toks išsigandęs, nemoku apsakyti. Čiupome jį į rankas ir skubėjome prie mašinos paimti vandens, nes šuo nebeturėjo balso, nebeturėjo jėgų. Daugelis tikriausiai šią istoriją matė per televiziją. Po šios nelaimės saugome abu savo vaikinus ir vis stipriau juos įsimylime.

“Labai džiaugiuosi,...

“Labai džiaugiuosi, kad Zefyriukas su manimi! Nerealus šuo. Paklusnus ir pakeliantis nuotaiką!”

 

Zefyriukas buvo rastas pririštas prie medžio netoli “Lesės” prieglaudos. Pasak jį palikusios moters, Zefyras labai nepaklusnus šuo, lauke nuolat tampo, per šunį net ir vyras ją paliko.

 

Iš “Lėses” Zefyras keliavo pas Šuniukų fėją (Skaistę). Kai įdėjo nuotrauką, kad ieško naujų namų, nedvejodama supratau, kad reikia važiuoti pas jį. Man atvažiavus jis buvo apvalus, pasyvus ir nieko nenorėjo girdėti. Skaistė net suabejojo, ar jis girdi… Antrą kartą kai atvažiavau pas Skaistę, Zefyras pats įšoko į mašiną – lekiame namo!

 

Kastravome, padarėme dokumentus, čipavome, išmaudėme, nes jo turbūt per tuos 10 metų niekas nemaudė! Dabar reguliariai vedu į šuniukų SPA, jam labai patinka, kai jį maudo, šukuoja. Su Zefyriuku turime lankytis pas veterinarą, nes yra bėdų su stuburu ir galinėmis kojomis. Bet kadangi mėgsta Zefyriukas bendrauti su žmonėmis, tai pas veterinarą eina vizgindamas uodegą.

 

Zefyriukui patinka eiti į svečius, patinka, ir kai pas mus svečiai užsuka. Atsigula šalia svečių ir kažką vis sako, dar truputis ir išmoks žmonių kalbą. Patinka ilgi pasivaikščiojimai gamtoje. Nesitampo, pakviestas visada ateina. Mėgsta mėlynes valgyti, maudytis ežere. Reziume… Labai džiaugiuosi, kad Zefyriukas su manimi! Nerealus šuo. Paklusnus ir pakeliantis nuotaiką!

 44   122
“Ir nors kartais...

“Ir nors kartais žmonėms atrodo, kad jie gelbėja gyvūnus, iš tikrųjų tai gyvūnai gelbėja mus.”

 

Gyvūnai ateina į mūsų gyvenimą, kada jiems atrodo teisinga. Ir dažniausiai neklysta. Kai draugas atsiuntė man dviejų Kaišiadorių rajone rastų kačiukų nuotrauką su klausimu “Rado. Reikia?”, aš per sekundę atsakiau: ta trispalviukė. Iš tikrųjų šalia savo juodojo gražuolio broliuko mažutė katytė atrodė dar mažesnė ir nelaimingesnė. Perduok, kad imame, ir kad jos vardas Majami, – tokią žinutę išsiunčiau.

 

Žinoma, reikėjo ir gydymo, ir vitaminų, ir daug skanaus maistuko, o svarbiausia – daug meilės, kad katytė taptų tikra namine kate. Ir nors kartais žmonėms atrodo, kad jie gelbėja gyvūnus, iš tikrųjų tai gyvūnai gelbėja mus. Nuo vienatvės, slogios nuotaikos, tinginystės, galų gale. Dabar esu be galo laiminga turėdama tokią draugę, labai ją myliu kartu su visomis išdaigomis. Jautruolė, bailiukė taip ir liko miniatiūrinė katytė mylinčia širdele.

 41   147
„Visada būsiu...

„Visada būsiu laiminga, kad Hardas yra su mumis.“

 

Niekada nemėgau šunų, mylėjau ir auginau kates. Netikėtai, mirus šeimininkui, mano gyvenime atsirado šunė – 5 metų amžiaus pekinukė Gaba. Pati nepastebėjau, kaip ją įsimylėjau ir nebegalėjau įsivaizduoti gyvenimo be jos: visur keliavome kartu, kaime plaukiodavome valtimi. Gaba nugyveno iki 11 metų ir iškeliavo dėl inkstų nepakankamumo. Tris dienas nesikėliau iš lovos, kai atėjusi dukra paklausė, ką reiškia „pupulis“. „O kas? Ką tu ten žiūri telefone?“ – paklausiau. Paėmiau į rankas jos telefoną ir išvydau skelbimus apie dovanojamus šuniukus. Iš karto į akis krito krūvelė juodų kaip angliukai „pupulių“. Šuniukų. „Augs vidutiniai“, skelbė tekstas. „Kokie vidutiniai, ar matai tėvelį? Didžiulis arklys!“– sušuko vyras, kai jau išprašėme su dukra nuvažiuoti pažiūrėti šuniukų. Taip, užaugo naminis arkliukas – juokaujame dabar visa šeima, ir „išsigandęs“ tuomet vyras irgi.

 

Vyrą įtikinėti teko ilgai, drebančiomis rankomis dukra rodė telefone rastą internete skelbimą tėčiui. „Kokie jie augs?“- griežtas klausimas iš tėčio. „Vidutiniai, augs vidutiniai.“ „Tai čia kokie?“ „Truputį didesni už Gabą,“- įsiterpiau.

 

Kitą dieną supirkome visas priemones būsimam šuniukui: nuo guolio iki žaisliukų, skanėstų. Jau ruošėmės išeiti iš namų, su dukra vis diskutavome, kokį vardą duosime. Vyras kaip tik rengėsi striukę, o ant jo džemperio puikavosi užrašas: BETTER. FASTER. HARDER.

 

„Hard,“ – sušukau, ir šeimyna tuojau pat pritarė. „Važiuojame pasiimti mūsų Hardo,“ – tariau, kai ėjome pro namų duris.

 

Šeimininkas atidaro tvarto vartus ir pro juos, kartu su ožkomis, atbėga juodi maži vilkiukai. „Mama, šitas.“ „Kodėl šitas, mes su tėčiu galvojome mergaitę…“ „Šitas. Jis mieliausias.“ Ir jau netrūkus su tuo „mieliausiu“, ramiausiu ir mažiausiu iš visų juoduliuku sėdžiu automobilyje ir vežu jį namo. Ateity visada jį vadinsiu mano Vilku, nors šitas Vilkiukas ant mano rankų dabar yra vos 6 savaičių amžiaus ir sveria ne daugiau 2 kg…

 

Namuose Hardą pasitiko persė ir kieminukai katinai. Ne, jie nedraugauja iki šiol.

 

Parsivežus namo savo Vilką tada dar nežinojau, kad ateity sakysiu, jog vaiką auginti man buvo žymiai paprasčiau negu mažą šuniuką. Bet tuo pačiu visada būsiu laiminga, kad Hardas yra su mumis.

 

Šiuo metu Hardui pusantrų metų. Miega iki pietų, kaip šeimininkė. Dievina žalią mėsą, ypač jautienos širdį, elgiasi kaip katinukas, o dūksta kaip arkliukas.


Į viršų