Apie tai iš Stambulo
„Europa ir jos žiniasklaida adekvačiai nesupranta į Europos sąjungą (ES) norinčios įstoti Turkijos realijų“, – mano 1 milijono egzempliorių tiražu išeinančio didžiausio Turkijos dienraščio „Zaman“ („Laikas“ – turkų kalba) užsienio naujienų redaktorius Emrahas Ülkeras.
Emrahas Ülkeras (nuotr. Balsas.lt)
Europinės viltys
– Turkija su ES jau ilgokai derasi dėl narystės. Bent jau pradžioje pagrindinės sąlygos buvo keliamos dėl demokratijos, žodžio ir spaudos laisvės, kitų panašių dalykų. Kaip yra šiandien – kokiu mastu patiriate politinį, verslo grupių spaudimą?
–Neteisinga būtų sakyti, kad nieko nepatiriame. Turkija pagal visus parametrus dar kol kas nėra visiškai demokratiška šalis. Dar visai neseniai ją kamavo kariniai perversmai, o paskutines konstitucijų versijas rašė kariškiai. Būna ir suinteresuotų verslo grupių, kurios nori daryti įtaką žiniasklaidai, būna visko. Tiesiog, mūsų atveju, visi žino, kad nesame šiaip eilinė žiniasklaidos priemonė, kuri išsigąs ir nustos vienaip ar kitaip rašyti, jei kažkas pamėgins atsiimti reklamą ar panašiai. Esame per dideli ir gana tikri, kad tokio pobūdžio spaudimas skaudžiai nesmogs.
Tikrai nebūtų galima sakyti, jog toks reiškinys, kaip politinis ar verslo spaudimas žiniasklaidai Turkijoje visai neegzistuoja. Juk žinote ir tai, kad FREEDOMHOUSE organizacija reitinguoja mus itin žemai, pagal spaudos laisvės lygį. Esame šimtas kažkelinti – net neatsimenu. Įtaką siekia daryti ir tie žmonės, kuriems tolima narystės ES ir demokratijos idėja. Jų yra ir karinėse, ir valstybės struktūrose. Laimei, šalis žengia link konstitucijos keitimo, narystės ES.
– Turkijoje rengiama konstitucinė reforma. Kaip vertinate nuomonę, kad šalis slysta nuo pasaulietinės valstybės į radikalųjį islamizmą, nuo kurio esą saugo tik pasaulietiškų kariškių įtaka?
– Noriu pasakyti, kad radikalus islamizmas nėra ir niekada nebuvo Turkijos visuomenei ir kultūrai būdingas dalykas. Tai yra svetima mūsų kultūrai. Taip šneka žmonės, kurie arba nesupranta situacijos, arba nori visus klaidinti. Tai nuolat skamba kitų šalių žurnalistų lūpose, tačiau tai daro „turistinės“ žurnalistikos atstovai, kurie atvažiuoja ir per tris dienas, kažkieno pasiklausę, parašo straipsnius. Deja, tai labai būdinga ir klaidinga užsienio žiniasklaidos versija. Štai kodėl mes stengiamės į vietą siųsti savo pačių korespondentus, kurie gyvena netoliese, supranta bent jau regioną apie kurį kalbą. Aš labai siūlau ir jums pagyventi Turkijoje nors mėnesį, pamatyti, kad šalies dabartinė valdžia ir dauguma jos visuomenės demokratinei gyvensenai.
Neteisingas supratimas
– Kiek turite įkalintų žurnalistų?
– Čia klausimas keblus. Mano ir žurnalistinių organizacijų skelbiamais duomenimis, įkalinta yra apie dešimt žurnalistų. Tačiau ne visada tai yra rodiklis. Jei žurnalistas, tarkime, suklastoja fiskalinį čekį, tai vargu ar galima laikyti, kad jo įkalinimas reiškia persekiojimą už profesinę veiklą. Mano žiniomis, dauguma įkalintųjų yra nuteisti ne už tai, kad kažką ne taip pasakė arba parašė.
– Kokia padėtis Turkijoje su žurnalistų savivalda ir jų profesinėmis organizacijomis? Ar jos aktyvios?
– Beveik nėra. Organizacijos yra labai pasyvios ir labai silpnos. Tam yra keletas priežasčių. Kelioms nacionalinėms profesinėms žurnalistų bendrijoms vadovauja senyvi, ten gerokai užsisėdėję žmonės. Daliai jų jau išvis aštunta dešimtis. Patys keistis jie nei benori, nei begali. Naujų, jaunų ir aktyviai veikiančių įsileisti nenori, nes bijo dėl savo pačių pozicijų. Pastarieji turbūt yra pernelyg užsiėmę aktyvia veikla ir kitų organizacijų nekuria.
Interesai ir baimės
– Grįžkime prie narystės ES. Kiek, jūsų paties nuomone, Turkijos gyventojai patys nori į ES, nes egzistuoja požiūris, kad tai tik elito ir valdžios užmačia, kuriai šalis nepritaria.
– Iki tol, kol žmonių nepapiktino ir nenuvylė Prancūzijos nueinantis prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos vadovė Angela Merkel – narystę rėmė apie 80 procentų. Pastarieji politikai tiesiog ėmė ir sugadino santykius su Turkija, savo neadekvačiais pasisakymais ir nepagrįstomis pretenzijomis. Tad pasitikėjimas naryste krito iki 60 procentų. Žmonės tiesiog mato, kad kai kurios šalys nenori Turkijos priimti ir dėl to kelia problemas, o tai juos piktina.
– Manote, kad tokie klausimai, kaip ginčai dėl vadinamojo armėnų genocido yra dirbtiniai narystės ES byloje?
– Žinoma. Tai tiesiog dalies didžiųjų ES valstybių nenoras įleisti Turkijos į ES. Dingstis, kaip ir visa kita, kas naudojama pridengti papratai tiesai – šios šalys nenori, kad Turkija taptų bendrijos nare. Pagrindinė problema, kad Prancūzijoje ir Vokietijoje ligi šiol bijoma, jog ateis didelis konkurentas bei teks dalintis politine įtaka, nebepavyks visiškai dominuoti. Bijoma Turkijos, nes tai gana didelė ir sparčiai besivystanti, jauna visuomenė. Gal tiems, kas prarastų dominuojančias pozicijas tai ir būtų blogai, bet būtų gerai visai demokratiškai bendrijai.
*******
Dienraštis ZAMAN kasdien išplatinamas 1 milijono egzempliorių tiražu turkiškai, o taip pat išleidžia ir 10 tūkstančių egzempliorių tiražo anglišką versiją. To paties pavadinimo interneto portalą kasdien aplanko 13 milijonų interneto lankytojų. Vien šiame pastate darbuojasi 800 žmonių.
Aštuonių aukštų pastate, kuriame įsikūręs dienraštis ir interneto portalas, vienas aukštas skirtas tai pačiai žiniasklaidos grupei priklausančiai naujienų agentūrai. Pastarosios paslaugas – pranešimus ir video naujienas – perka dauguma šalies televizijos kanalų. Daugelį paslaugų, kaip antai kirpėjo, šių žiniasklaidos priemonių darbuotojai gauna vietoje.
