Automobilių bandymai – itin subjektyvus dalykas. Kiekvienas automobilių žurnalistas turi savo vertinimo kriterijus, prioritetus, simpatijas ir antipatijas. Todėl šį kartą daugiau objektyvumo (ir daugiau skirtingų nuomonių) įnešti nusprendę bandyti automobilį dviese. Balsas.lt teste kompaktišką „Peugeot 208" šį kartą bandė du skirtingų kartų automobilių žurnalistai. Tai Saulius Rinkevičius (toliau S.R.) ir Almantas Karčiauskas (toliau A.K.). Taigi, jūsų dėmesiui dvi ne visada sutampančios nuomonės apie B+ segmento stileivą.
Fotogeniškas, bet ne vulgarus
A.K. Tai tikras prancūzas (o gal prancūzaitė?). Tiesa, lakonišku kanoninio „Peugeot 205“ stilingumu čia net nekvepia, bet dabar juk XXI a. Toks jau dabar yra „PSA“ koncerno firminis stilius – šiek tiek pretenzingas, kartais beveik iššaukiantis, tačiau tikrai ne vulgarus. Ko verta vien tik banga ant automobilio stogo. Tai jums ne lakoniškai griežtas viso pasaulio vadybininkų automobilis „Volkswagen Polo“ ir tuo viskas pasakyta.
1984 m. „Peugeot 205 GTi“ (nuotr. Gamintojo)
2012 m. „Peugeot 208“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
S. R. Tenka pripažinti, kad naujos kartos „Peugeot“ B segmento atstovas yra fotogeniškas kaip niekada anksčiau. Nebeliko jo pirmtakui būdingų gigantiškų radiatoriaus grotelių, kurios automobilių specialistų sluoksniuose juokais buvo vadinamos „didele burna“. Apskritai, visos kėbulo proporcijos galima sakyti pasislinko racionalaus dizaino kryptimi – sumažėjo tiek priekiniai, tiek ir galiniai žibintai, o siekiant sukurti maksimalią interjero erdvę (arba erdvės įspūdį) iškyšos priekyje ir gale buvo paliktos minimalios.
Kai kurios detalės tikrai traukia akį, tai ir jau minėti priekiniai bei galiniai žibintai, chromo apvadu juosiamos radiatoriaus grotelės. Antra vertus, manau savo stiliumi „Peugeot“ mažylis tapo pernelyg paprastas, kasdieniškas ir tarkime, panašumas į „Toyota Yaris“ prancūziškam automobiliui nieko gero nežada.
Ar nauji sprendimai suteikė daugiau funkcionalumo?
S. R. Jei „Peugeot 208“ išorės dizainas yra pakankamai išraiškingas tam, kad išėję iš prekybos centro greitai atpažintumėte jį automobilių stovėjimo aikštelėje, tai įlipus į vidų reikalai situacija gerokai prastesnė. Pagal prancūziškos automobilių inžinerijos taisykles, jei išorė klientą sudomino, tai interjeras turi mažų mažiausiai sužavėti, o pageidautina – palikti be žado. „Peugeot 208“ ši taisyklė visiškai negalioja, veikiau priešingai.
„Peugeot 208“ interjeras (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
2009 m. „Peugeot 207“ interjeras (nuotr. Gamintojo)
Kaip mums pasakojo gamintojo atstovai Lietuvoje, modelio pirmtakas buvo pernelyg brangus, todėl didesnis, tačiau nedaug brangesnis 307 modelis tiesiog prarijo dalį jo pardavimų. Siekdami išvengti tokios klaidos prancūzai ėmėsi taupymo politikos. Rezultatas – pigiausias modelis kainuoja 37700 litų yra neblogas pasiekimas išteklių valdymo skyriui, tačiau kažin ar juo buvo patenkinti rinkodaros specialistai. Taip, 208 interjeras labai tvarkingas, tačiau toks paprastas ir nuobodus, kad būnant viduje niekuomet nekyla jokios asociacijos apie „Peugeot“. Pakeiskite „riaumojantį liūtą“ ant mažo guminio vairo ir tai galėtų būti bet kurio kito B segmento modelio interjeras.
A.K. Na taip, interjeras paprastas, nėra čia jokių stiliaus revoliucijų. Tačiau tai žingsnis į priekį, tai naujas automobilis, nauji sprendimai, o ne variacijos kokio 207 modelio tema. Ko vertas vien tik mažytis vairas. Iš pradžių buvau bepradedąs piktintis automobilio ergonomika, kol pagaliau supratau, kad automobilio kūrėjai viską padarė sąmoningai – prietaisų skydas iškeltas į viršų, tad vairą derėtų nuleisti žemyn. Ir tuomet jis neuždengia prietaisų, o kojoms irgi netrukdo.
„Peugeot 208“ interjeras (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Visa kita – kaip ir dera B+ segmento automobiliams, t.y. funkcionalu. Žinoma, gerai paieškojus čia galima rasti ir pigesnio kieto plastiko fragmentų, bet tai juk ne „Bentley“. Na o svarbiausia, kad mieste „208“ nėra barškutis – salono detalės čia nekrebžda, „nešneka“ kaip „206“ ar „207“ modeliuose. Viskas gana paprasta, bet sėdint „Peugeot 208“ viduje jokio „kibiro“ įspūdžio jau nėra. O tai yra gerai.
Bazinė komplektacija – be multimedijos
S. R. Kaip taisyklė mažesni miesto automobiliai, tokie kaip B segmento hečbekai yra orientuoti visų pirma į jaunus pirkėjus arba jaunas šeimas. Naujausias mados šūksnis kalbant apie šias pirkėjų grupes yra gausi multimedijos įranga automobilyje ir nebūtinai tame, kuris yra brangus. 208 komplektavimo strategiją galima pavadinti konservatyviai taupia.
„Peugeot 208“ interjeras (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Tai reiškia, kad nepaisant beveik 55 tūkst. siekiančios bandomojo modelio kainos viskas, ką radome viduje buvo start/stop sistema, pastovaus greičio palaikymas ir mechaninis oro kondicionierius. Patraukliausias šiuolaikinės multimedijos „žaisliukas“ papildomos įrangos sąraše – lietimui jautrus ekranas kartu su USB jungtimi ir „Bluetooth“ laisvų rankų įranga, tačiau be navigacijos kainuos 1149 Lt. Visgi keisčiausia, kad buvo pamirštos kišenės priekinių sėdynių nugarose.
A. K. Tačiau tai kas yra – veikia nepriekaištingai. Štai kad ir „Start/Stop“ sistema. Jos darbas nė kiek neerzino. Galima net nepastebėti, kai sustojus sankryžoje variklis užgesta. Išmynus sankaba motoras užsiveda be jokių vibracijų, sumaišties. Labai inteligentiškas sistemos darbas. Dėl tokio suderinimo prieš prancūzus norisi nukelti skrybėlę. Nes teko važinėti ir su dvigubai brangesniais vokiškais automobiliais, kurių „Start/Stop“ sistemos suveikdavo gerokai grubiau.
Komfortas ir patogumas prieš dinamišką valdymą
„Peugeot 208“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
A. K. Na, o dėl pačio važiavo, tai derėtų atsižvelgti į atskaitos taškus. Nes kitaip būtų pernelyg daug emocijų. Kadaise man teko turėti du „Peugeot 205“. Vienas iš jų buvo kanoninis „GTI“, bene geriausias visų laikų „hot-hatch“ kategorijos automobilis. Tad vairuodamas „208“ modelį save kartais pagaudavau, kad ir šiame modelyje bandžiau ieškoti firminio tęstinumo, gurmaniškų pakabos ir valdymo manierų suderinimo aido. Juk prancūzai čia visuomet buvo tradiciškai stiprūs. Nors iš kitos pusės važiuojant XXI a. dyzeliniu B+ segmento automobiliu vertėtų daugiau dėmesio skirti praktinėms savybėms, patogumui ir įvairiapusiškumui. Juk panašu, kad bent pusę tokių automobilių vairuoja moterys.
Taigi, pradžioje užkliuvo neutralioje pozicijoje tuštokas vairas. Jis patogiai lengvas, tačiau grįžtamojo ryšio mažoka. Panašu, dabar taip suderinama dauguma automobilių. Tačiau prancūziško šarmo čia išliko. Vieną bandymų dieną teko skubėti (per kelias valandas teko apsilankyti Veiveriuose, Kaune ir vėl grįžti į Vilnių), tad dyzelinį mažylį mūsų šalies keliais gainiojau gana agresyviai. Tenka pripažinti, kad greituose viražuose automobilio judėjimo trajektorijos koreguoti neteko, vairas prisipildė to trūkusio sunkumo, pakaba dirbo tiksliai.
„Peugeot 208“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Nuomonė apie automobilį iš karto pasitaisė. Tikras prancūzas. Ir tikras šiuolaikiškas automobilis – jo konstruktoriai šiek tiek nusileido marketingo specialistams padarydami charakterį patogiu visiems, o ne tik vairavimo gurmanams. Bet jis tikrai šauniai važiuoja. Ypač kai atsižvelgi į tai, kad čia yra tipinis B+ segmento automobilis. Na o daugiausia komplimentų tenka varikliui. Kaip mažos kubatūros dyzelis jis gana patogus, o svarbiausia – neįtikėtinai taupus. Vieną bandymų dieną kuro sąnaudų vidurkis siekė tik 3,8 litro dyzelino 100 kilometrų kelio. Na o kitą dieną, kai apie 300 kilometrų teko pravažiuoti itin energingai ir net agresyvokai, vidurkis buvo 4,6 litro dyzelino 100 kilometrų. Tai puiku.
Karštas hečbekas – be sportiškumo genų?
S. R. Pristatydami 208 miesto hečbeką „Peugeot“ atstovai garsiau nei bet kada anksčiau prakalbo apie savo norus ir ketinimus atgaivinti kultinio „205 GTi“ dvasią, tačiau kaip kad dažnai būna tokiais atvejais, susidaro toks įspūdis, kad kompanijos rinkodaros specialistai nežino, ką daro inžinieriai, todėl galutinis rezultatas geriausiu atveju yra vidutiniškas, blogiausiu – nuviliantis. Jau žinoma ir sportiškosios 208 versijos GTi debiuto data – rugsėjo 29 d. tarptautinės Ženevos automobilių parodos metu. Nors kalbama apie pakeistus amortizatorius, standesnę kėbulo apačią automobilio priekyje ir naują siją gale, didžioji konstrukcijos dalis išliks ta pati ir tegul atleidžia man už skepticizmą „Peugeot“ gerbėjai, bet aš niekaip neįsivaizduoju 208 pasirodančio „karšto hečbeko“ amplua.
„Peugeot 208“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Pagrįsdamas tokius savo nuogąstavimus dar kartą turiu grįžti prie tikslinės B segmento modelių pirkėjų grupės, kurią kaip jau minėjau sudaro (arba turėtų sudaryti) jaunesni pirkėjai. Daugeliu atvejų tai reiškią, kad vairuotojas nesitikti didelio komforto ir patogumo, vietoje to – jis nori galimybės patogiai manevruoti siaurose gatvėse ir stovėjimo aikštelėse bei galimybės užtikrintai važiuoti didesniu greičiu, posūkiuose taip pat. Būtent todėl mažieji hečbekai dažnai turi kietokas pakabas ir gerą šoninį prilaikymą turinčias sėdynes.
Koziris – taupūs dyzeliniai varikliai
S. R. Pastaraisiais metais tai tapo kone privaloma atributika, tuo elementariu supratimu jau daug metų naudojasi „Renault Clio“, akcentus ties dinamika dėliojo ir „Mazda 2“ bei „Ford Fiesta“ dvynukų konstruktoriai. „Peugeot 208“ viskas yra tarsi atvirkščiai – minkšta pakaba ir tokios pat sėdynės, skausmingai lėtai į pasukimą reaguojantis vairo mechanizmas, minimalus grįžtamasis ryšys. Viskas baigsis laimingai ir tuo atveju, jei į posūkį įvažiuosite didesniu greičiu, nes pakaba dirba pavyzdingai, tačiau dėl „guminio“ vairo tai daryti yra baisu.
„Peugeot 208“ (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Stebina ir netikėtai vangus 1,6 litro dyzelinio variklio elgesys. Nors techninės charakteristikos skaičiai – 92 AG galia, 230 NM sukimo momentas ir 1080 kg automobilio svoris lyg ir leidžia tikėtis intensyvaus pagreitėjimo, 208 juda vangiai. Įdomu dar ir tai, kad patys „Peugeot“ nebegamina benzininių variklių, taigi dyzeliniai motorai ilgainiui turės tapti be konkurencijos populiariausiais. Nors susidaro toks įspūdis, kad 208 įsibėgėjimas su 1,6 l HDI varikliu trunka ne 10,9 s kaip skelbia gamintojas, o mažiausiai pusę minutės yra ir malonioji reikalo dalis. Įvairiomis sąlygomis vykusio bandomojo važiavimo metu nuriedėjau apie 960 km, o vidutinių degalų sąnaudų parodymas borto kompiuteryje apsistojo ties 4,8 l/100 km.
Nuosprendis
A.K. „Peugeot 208“ pateisino mano lūkesčius. Palyginus su „Peugeot 207“ (kuris iš esmės buvo tik radikaliai atnaujintas „206“), tai didelis žingsnis į priekį. Žinoma, gal kam šiame automobilyje norėtųsi kažko daugiau, tačiau būkime sąžiningi – tai B+ segmento automobilis. Ir šiame segmente „Peugeot 208“ yra tikrai brandus automobilis. Velnioniškai taupus ir šiaip visai išbaigtas. Drąsiai pirkčiau jį savo žmonai. Ir dar gana dažnai pasivėžinčiau juo pats, nes „Peugeot“ dvasia jame liko.
S.R. Per metų metus susiformavo tarsi nerašyta taisyklė, kad inžinerinių sprendimų netobulumą ar surinkimo kokybės trūkumus prancūzai kompensuoja originaliu dizainu, savitu interjero stiliumi, dinamišku vairavimu vairavimu mėgautis leidžiančiomis važiuoklėmis. Dažnai šalia to yra ir kažką, ką tiksliai sunku įvardinti ir ką automobilių žurnalistai dažnai pavadina „charakteriu“.
208 atrodo civilizuotai, įrengtas skurdokai, bet tvarkingai ir nors nėra dinamiškas automobilis, važiuoja komfortiškai. Mažojo hečbeko kainos ir kokybės santykis neįspūdingas, tačiau tai niekuomet nebuvo stiprioji „Peugeot“ pusė. Visgi didžiausia problema, kurią šį kartą kone dirbtinai susikūrė patys prancūzai yra kita. Tai to „charakterio“ trūkumas.
