Balsas.lt ir „Baltos lankos“ skelbia 5 sakinių įspūdžio apie Vilnių nugalėtojus.
Skelbto konkurso metu Balsas.lt skaitytojai atsiuntė ne vieną Vilnių aprašantį penkių sakinių esė apie Vilnių. Redakcija nusprendė, kad prizų nusipelnė šių kūrinių autoriai:
----
Jaukios Vilniaus senamiesčio gatvės...Užupis, minkštas ir žalias Vilnelės vingis. Didinga, šviesi, balta balta katedra. Vingio, jaunimo parkas, skverai - žalias, žalias mano senasis miestas arba spalvotas rudenį ir baltas baltas žiemą. Visad plevėsuoja trispalvė Gedimino bokšte, o sutemus rusenančiai šviečia. Važiuojant namo autobusu iš pasimatymo taip gera skaityti "AŠ TAVE MYLIU" Neries krantinėje.
----
Vilniui tinka paprastas apibūdinimas – viskas viename.
Užburiantis ir tuo pačiu užknisantis. Pilnas ir tuo pačiu tuščias. Klegantis ir tuo pačiu tylus.
Tuo jis ir žavi - įvairiapusiškas Vilnius.
---
Į susitikimą su garsiu amerikiečių rašytoju ir kūrybinio rašymo dėstytoju viešbutyje „Senatoriai“, Tilto gatvėje, skubėjau labai susijaudinusi ir beveik išsigandusi savo lengvabūdiškai duoto pažado aprodyti Vilnių - juk nesu kokia profesionali gidė, o tik vertėja, tad skubiai žingsniuodama klausiau savęs ar turiu šioje srityje kokios nors patirties, tačiau atsakyti galėjau tik nevienaprasmiškai NE, todėl kojos neklausė ir tarsi pačios vis taikėsi sukti atgal namo.
Tuomet prisiminiau vieno iš Vasaros literatūros seminarų (Summer Literary Seminars) direktoriaus Michailo Iossel žodžius, išsakytus SLS atidarymo metu, kad šiuo metu į Vilnių sugužėjo tiek daug amerikiečių ir kanadiečių rašytojų tam, kad Vilniuje, šiame džiaugsmingai chaotiškame mieste, savotiškai panašiame į Sankt Peterburgą jo gimtojoje Rusijoje ar Nairobį egzotiškoje Kenijoje, tarsi nejučia pasisemtų įkvėpimo kūrybai, o Phillip Lopate jau lūkuriavo pasirengęs pasivaikščiojimui po Vilnių, jis pažvelgė į mane švelniai žalsvomis akimis su ilgomis riestomis beveik mergaitiškomis blakstienomis ir ėmė megzti linksmą neįpareigojantį pokalbį apie savo paauglę dukterį, protestuojančią prieš tėvų autoritetą, ir, pasiteiravęs apie mano pačios sūnų rašytojas įgudusiai pralaužė ledus, nugramzdindamas užmarštin visas mano baimes.
Ne, rašytojo nedomino oficialusis Vilnius su iki blizgesio turistų nušlifuotomis pagrindinėmis gatvėmis, jam knietėjo pasižiūrėti į miestą ne gido, o vietinio gyventojo akimis, tad mes pasukome aplinkinėmis gatvelėmis, dairydamiesi į praeivius ir tuojau atsidūrėme tiesiai priešais Šv. Onos bažnyčią, kur rašytojas pirma manęs greitu žingsniu nuskubėjo į vidų ir puolė dairytis atsidūsėdamas su pasigėrėjimu, o įžengęs į Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią jau nebesuturėjo pasigėrėjimo riksmo, mat prieš akis atsivėręs autentiškas gotikinių freskų grožis – ne kasdienė šventė amerikiečio akims.
Dūsavo rašytojas apimtas estetinio pasigėrėjimo ir žvelgdamas į Lietuvos menininkų Monmartrą Užupyje, ir užsukęs į Skaisčiausios Dievo Motinos Cerkvę, kur skendėdamos smilkalų rūke prie ikonų meldėsi jaunos stačiatikių vienuolės, ir kur rašytojas apžiūrėjęs koplyčioje krikštui paruoštą indą susimąstė apie daugelio savo šeimos kartų tikėjimą ir viltis, sunkiai dūsavo jis priešais Barbakano fortą ties Subačiaus vartais, tiesa, šįkart dėl to, kad užduso kopdamas į kalną ir prisiminęs neseniai regėtus Aušros vartus, atsidūsėjo ir J.Basanavičiaus gatvėje priešais paminklą Vilniuje vaikystėje gyvenusiam žymiam prancūzų rašytojui Romenui Gari (Romain Gary), sakydamas kad dabar jau tikrai privalės perskaityti „Aušros pažadą“, kadangi aplankė tas vietas, kurios aprašytos romane ir kvatojosi netikėdamas savo akimis, kad Vivulskio gatvėje Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras-muftiatas taikiai glaudžiasi naktinio striptizo klubo „Medusa“ kaimynystėje.
Atsisveikindamas rašytojas susižavėjęs spaudė man ranką pilnas dėkodamas už tai, kad aprodžiau jam tikrą stebuklą – Vilnių, kur gotika sveikina baroką, nors ir gailėjosi, kad sutvarkius Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčios rūsius amžiams bus prarastas Vilniaus Nekropolis, taip, laikui bėgant, miestas visad kažko netenka, bet ir kažką atranda.
------
Kai buvau mergaičiukė su bantikais plaukuose, atrodė, kad Vilniuje telpa visas magijos pasaulis. Teta, kuri per prie rotušė buvusios cukrainės prekystalį paduodavo krepšelį su kremu iš tiesų buvo stebuklinga dama, turinti namelį šokoladinėmis grindimis ir pilną saldumynų. Aikščių marmuras buvo iš princesės ant žirnio krašto. O jeigu ilgai ilgai ir greitai eitum viena iš siaurų pageltusių senamiesčio gatvelių, pasivytum Kaliausę ir Geležinį medkirtį... Stebuklų šalys užauga, bet prisiminimai įstringa laike ir Vilnius man visada bus nenuspėjamas pasakų miestas.
------
Gyvenu nebe Lietuvoje, bet kaskart grįžus ir pamačius jo senamiestį vos nepravirkstu. Ypač kai ateina vakaras ir užsižiebia gatvių ir kavinių žibintai. Tame šviesų žaidime yra žavesio, kurio neįmanoma apibūdinti žodžiais. Žvelgi ir jauti, kad miestas gyvas. Ir širdis dainuoja, kad gali būti jo gyvasties dalimi.
------
Redakcija su geriausių įspūdžių autoriais susisieks asmeniškai ir juos apdovanos „Baltų lankų“ knygomis – „Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931–1978) portretas“ ir Josepho Everatto gidais po Vilnių anglų kalba „Vilnius. A Complete Guide“.
