Jos laiškas publikuotas partijos „Drąsos kelias“ internetiniame tinklapyje.
„Tvarkos ir teisingumo partijai pasiūlius Vidaus reikalų ministru skirti profesorių Povilą Gylį, išlindo Lietuvos „gražuoliai”, sistemos varžteliai: Skvernelis, Čiuldė, Bruveris, Valatka. Pasirodė ir „imbierinių sausainių” autorės rašliava. Ūso antrininkas Čiuldė nepatingėjo ta pačia tema parašyti net du straipsnius. Keista, kad iki šiol nepasirodė propagandinio laikraščio alkoholikės rašinėlių. A.Butkevičius net sukvietė Socialdemokratų valdybą dėl kandidatūros svarstymo, nors niekada iki šiol to nėra buvę“, – laišką pradėjo N. Venckienė.
Buvusi teisėja negailėjo kritikos ir iš vidaus reikalų ministro posto besitraukiančiam Sauliui Skverneliui, primindama 2012 m. gegužę, kai policijos pareigūnų pagalba buvo įvykdytas teismo sprendimas mažametę Drąsiaus Kedžio dukrą perduoti jos motinai Laimutei Stankūnaitei.
„Įsimintiniausia buvo „reitingų favorito” S.Skvernelio išsakyta nuomonė dėl P.Gylio siūlymo į ministrus. „Bet koks veikėjas, kuris yra patekęs į valdžią violetinio nesusipratimo būdu, kada buvo žudomi žmonės, luošinami jų likimai, atkreipkite dėmesį, kokio masto ten buvo padaryta afera aukojant mažametę mergaitę, tai yra mažų mažiausiai spjūvis visuomenei ir teisėsaugai į veidą”, – sakė S.Skvernelis.
Daugumai Lietuvos žmonių 2012 m. gegužės 17 d. – Lietuvos valstybės gėdos diena, S.Skverneliui – pasididžiavimo. Algirdas Patackas rašė: „Nebeatpažįstu Lietuvos, jos valstybės, už kurios atkūrimą dėjau parašą. Pagrobta mergaitė, paslėpta nuo artimųjų ir visuomenės, pagaliau išvežta nežinia kur. Ir visa tai padaryta valstybės vardu, valstybės rankomis, paklūstant Blogio jėgoms ir joms diriguojant. Tokiu būdu valstybė buvo padaryta bendrininke nusikaltimo prieš mažą vaiką, kuris tiek juridine, tiek teologine, moraline prasme yra pats sunkiausias. Bendrininke, deja, tapo ir tauta, visuomenė, kuri tą lemtingą rytą neišėjo į gatves. Tad šis nusikaltimas turės sunkiai nuspėjamų pasekmių tiek tautai, tiek valstybei.”
Rašinėlio „Kaip aš įsivaizduoju laimę” autoriui S.Skverneliui, 2012 m. gegužės 17 d. – turbūt laimingiausia diena jo gyvenime. Tikėkimės, kad ir kandidatuojant į Seimą, jis neatsisakys laimingiausios jam vietos – Kauno kaimiškosios apygardos“, – laiške dėstė N. Venckienė.
Gynė P. Gylį
N. Venckienė neslėpė apmaudo, kad P. Gylio kandidatūra į vidaus reikalų ministrus ministrui pirmininkui A. Butkevičiui netiko.
„Kalbant apie profesorių Povilą Gylį, tikrai žinau, kad jis yra nuostabus žmogus. Išsilavinęs, analitiškai mąstantis, kultūringas. Povilas Gylys, kaip ir Jonas Varkala, pasižymi pačiomis geriausiomis žmogaus ir piliečio savybėmis. Net tada, kai kiti nevažiavo į Klonio gatvę, baimindamiesi dėl karjeros, P.Gylys nebijojo. Būtent profesorius išsiskyrė neabejingumu – esmine gero politiko savybe.
Povilo Gylio viešai išsakyta nuomonė, paskelbti straipsniai yra argumentuoti ir logiški. Nėra jokių abejonių, kad jis būtų puikiu Vidaus reikalų ministru. Labai gaila, kad Lietuvoje tokiems žmonėms nebeliko vietos į ministrus“, – rašė N. Venckienė.
„Teisingai Valdas Vižinis parašė feisbuke: „Ką reiškia Gylio paskyrimas VRM ministru politiniam elitui? Tai reiškia priėjimą prie jėgos struktūrų dokumentų, susijusių su Klonio įvykiais. Tai reiškia galimybę mažų mažiausiai naujai viešai sumaiščiai, o pasijungus jau spėjusioms susiformuoti kad ir mažoms Klonio pilietinio pasipriešinimo struktūroms – naują pilietinio sąmoningumo stiprėjimo etapą (…)”.
Akivaizdu, kad supuvusi sistema prieštarauja dėl profesoriaus Povilo Gylio skyrimo ministru“, – laišką baigė N. Venckienė.
