Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos diplomantų koncertas (05.23) šiais metais vyko Operos ir baleto teatro repeticijų salėje. Į profesionalaus baleto šokėjo diplomus pretendavo septyni jaunuoliai – Greta Gylytė, Karolina Liukaitytė, Aistė Klakauskaitė, Jekaterina Romankova, Žilvinas Beniuševičius, Gediminas Bubelis ir Marius Miliauskas.
Jaunuosius šokėjus profesijos pagrindų mokė pedagogai Jolanta Vymerytė ir Aleksandras Semionoas, Aušra Bagdzevičienė, Valentina Tarasasova ir Jurijus Melnikovas, taip pat Lietuvos baleto veteranė, XX a. 5-7 dešimtmečių primabalerina Genovaitė Sabaliauskaitė.
Koncerte be diplomantų parengtų variacijų buvo galima pamatyti ir keletą jaunesniųjų klasių moksleivių atliekamų choreografinių kūrinių. Apie pusvalandį trukusį pasirodymą pradėjo mokytojos Audronės Domeikienės sukurta kompozicija pagal Modesto Musorgskio muziką „Viščiukai“, kurią šoko penktokai ir aštuntokas D. Kolomickis. Vėliau 6 klasės moksleiviai (mokytojos Liudmila Grava ir H. Ignatavičienė) atliko Alfredo Catalani „Seranatella“, kurią pastatė Vytautas Brazdylis. Dešimtokas I. Armalis (mokytojas Danielius Kiršys) ėmėsi ambicingos užduoties – Liusjeno variacijos iš Ludwigo Minkaus baleto „Pachita“; reikia tikėtis, kad šokėjui užsidegimo ir ištvermės nepritrūks ir vėliau, tobulinant šokio koordinaciją ir atskirus judesius.
Diplomantė K. Liukaitytė šoko Švelnumo fėjos variaciją iš P. Čaikovskio „Miegančiosios gražuolės“. Nors šioks toks neužtikrintumas ir jautėsi, tačiau buvo įdomu stebėti judesių „piano“, kuriuo šokėja nuspalvino šį ramų ir santūrų monologą. K. Liukaitytė kartu su bendramoksliu Mariumi Miliausku taip pat šoko Rytiečių šokį iš baleto „Spragtukas“, pareikalavusį lankstumo, muzikalumo, judesių darnos.
Gediminas Bubelis, jau pažįstamas iš ankstesnių baleto skyriaus koncertų, parengė Zigfrido variaciją iš „Gulbių ežero“ ir Bazilio variaciją iš „Don Kichoto“. Imponuoja šokėjo jėga, aukšti, energingi šuoliai, fizinis įsijautimas į šokį, kurio formas dar reikėtų pašlifuoti, suteikti joms daugiau niuansų.
Jekaterina Romankova, šį sezoną jau matyta Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje „Bajaderė“ (paskutiniojoje šokėja atliko vieną iš „Šešėlių“ paveikslo variacijų), koncerte šoko variaciją iš Adolpho Adamo baleto „Korsaras“ ir Auroros variaciją iš „Miegančiosios gražuolės“ I veiksmo. Šokėja dėmesį traukia grakštumu, sugebėjimu įsijausti į šokį, muzikaliai perteikti judesius ir nugalėti fizines pastangas, kurių prireikia įgyvendinat sudėtingas kombinacijas iš sukinių bei šuolių.
Dar vieną „Korsaro“ variaciją šoko Aistė Klakauskaitė – vieną kitą netikslumą šokėja kompensavo muzikalumu, santūriu įsijautimu į šokio melodiją.
Greta Gylytė temperamentingai ir su nuotaika atliko Kitrės variaciją iš „Don Kichoto“ paskutiniojo veiksmo – šį grakštų solo turėjo progos matyti ir ankstesniųjų Baleto skyriaus koncertų žiūrovai. Per šiuos metus šokėja dar labiau ištobulino veikiausiai įgimtą artistiškumą, sugebėjimą žvilgsniu, šypsena užmegzti ryšį su žiūrovais; džiugina ir gerai valdomos techniškosios klasikinio šokio savybės.
Koncerte nedalyvavo Žilvinas Beniuševičius – žiūrovams jis pažįstamas iš „Piterio Peno“, taip pat matytas koncerte kaip Baskų šokio iš Boriso Asafjevo baleto „Paryžiaus liepsna“ atlikėjas.
Įdomu buvo matyti jaunesniųjų klasių moksleives – devintokes Grytę Dirmaitę ir Viktoriją Šibakovskytę. Abi šokėjos, kurias moko Gražina Dautartienė, tiek techniniu, tiek artistiniu požiūriu pasirodė kaip daug žadančios šokėjos. G. Dirmaitė atliko sudėtingą variaciją iš „Lėlių fėjos“ – jos laukė ne tik sudėtingos ir daug ištvermės reikalaujančios judesių kombinacijos, bet ir techninė staigmena – įpusėjus variacijai nutrūkęs įrašas; šis nesklandumas šokėjos nesutrikdė, ir ji iki galo atliko tai, ką privalėjo – padedama galbūt kiek ir trukdančių, tačiau nuoširdžiai drąsinančių žiūrovų aplodismentų. G. Dirmaitė šoko ir naują Jurijaus Smorigino sukurtą kompoziciją „Nakties paukštė“ pagal Andrea Marcelli – išraiškingai perteikė ir tikslias, efektingas šio epizodo pozas, ir juslingus, banguojančius judesius.
V. Šibakovskytė efektingai pašoko Esmeraldos variaciją, sukurtą Nikolajaus Beriozovo, prieš antrąjį pasaulinį karą dirbusio Kaune, Valstybės teatre. Įspūdingai aukšti šokėjos žingsniai, žėrinčios akys, dar labiau išryškinamos tambūrino skambesio, sukūrė aistringą „čigonišką“ atmosferą, kuri šiek tiek apsilpo finalinėje įstrižainėje – judesių pėda paliečiant tambūriną serija reikalauja daug ištvermės – tačiau vėl atsigavo paskutiniame šuolyje ir teatrališkoje baigiamojoje pozoje.
Pasirodymas ankštoje erdvėje, prie pat žiūrovų, nors ir su teatriniais drabužiais, tačiau be reikiamo apšvietimo, gerokai apsunkino jaunųjų artistų uždavinius, jų šokį tarytum padėjo po didinamuoju stiklu, neleido susiformuoti teatriniams išgyvenimams, kurių diplomuotiems šokėjams, reikia tikėtis, prireiks ateityje. Įdomu, kiek jų pamatysime naujojo Lietuvos baleto sezono spektakliuose.
